Apie 1965 m. susirinkome į naują klasę ir klasės draugas dėl pavardės pasiteiravo ar aš ne žydas. Šitą klausimą pateikiau ir tėvui namuose. O tėvas man liepė paklausti, -ar nesiruoši vesti sušaudyti prie duobės. Kiek pamenu,mūsų kaime, nebuvo didesnės dėmės ar prakeiksmo ,kaip pavadinimu žydšaudys, nes buvo reabilituotų miško brolių. Tad gilaus ir tamsaus socializmo laikotarpiu mažaraščiai lietuviai suvokė reikalo esmę. Tiktai atsiranda išsigimėlių , kurie savo esybė dvokia labiau nei visa Dumpių kanalizacija.