Ragina drausti

Kad mobilieji telefonai mokymosi įstaigose turi būti draudžiami, tokios pozicijos laikosi vaikų teisių, sveikatos specialistai, psichologai.

„Mes pasisakome už žodį „drausti“, kuris yra labai aiškus. Mes kalbame apie ikimokyklinį, priešmokyklinį ir ugdymą iki dešimtos klasės, kad ugdymo procese, kuris apima laiką nuo įžengimo į mokyklą ir visas veiklas: per pertraukas, ekskursijas, vaikai neturėtų telefonų“, – sako Skaitmeninės etikos centro viena steigėjų Renata Gaudinskaitė.

Jai antrina ir Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė. „Manau, viskas, kas susiję su žmogaus teisių ribojimu, o visos teisės yra konstitucinė doktrina, turi būti ribojamos įstatymu. Todėl turėtų būti įstatymo nuostata dėl draudimo, o tada gali būti konkretus mokyklos susitarimas, tvarka, kaip to bus laikomasi“, – sako vaiko teisių gynėja.

Tokiam požiūriui pritaria ir Sveikatos apsaugos ministerija.

Tėvai pernelyg naivūs

Kokių grėsmių mato sveikatos specialistai ir mokslininkai dėl pernelyg didelio vaikų ir paauglių įsitraukimo į virtualiąją ekranų realybę?

Pirmiausia – prieiga prie smurtinio ir pornografinio turinio. Pasak Skaitmeninės etikos centro specialistų, vaikai iki aštuonerių metų labai sunkiai skiria turinį, kuris yra reklaminis, o kuris – tikras, skirtas kokiai nors idėjai parduoti. Jie neturi tokio gebėjimo, todėl labai svarbu ugdyti jų kritinį mąstymą.

Bene pusei šalies moksleivių naudojimasis socialiniais tinklais yra tapęs probleminis, sunkiai kontroliuojamas, dėl to nukenčia kasdienės veiklos.

Didžiosios rizikos yra susijusios su seksualizuotu ir pornografiniu turiniu. Kai per paskaitas pradinių klasių vaikų lektoriai klausia, kas yra matę pornografinių vaizdų internete, klasėse pakyla daug rankų. Deja, tėvai dažnai tų grėsmių nemato, nes nesidomi, kuo interneto platybėse užsiima jų atžalos. Suaugusiųjų žinios yra žymiai siauresnės nei jų vaikų gebėjimas susirasti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė perspėja, kad vaikai internete gali susidurti su kelių rūšių pornografijos pavojais: vaikai gali susirasti ir žiūrėti, o gali būti bandoma juos įtraukti: įkalbėti nusirengti, atsiųsti savo nuotraukų, o tada bandyti šantažuoti. Mezgamos neaiškios pažintys, kai prisistatoma to paties amžiaus mergaite, o iš tiesų tai yra pagyvenęs vyriškis.

„Tai vyksta tuo pačiu metu, kai kurie tėvai kovoja, kad mokyklose nebūtų dėstomas lytinis švietimas, o jų vaikai žiūri pačią juodžiausią pornografiją internete. Tėvai dažnai neįvertina savo vaikų, nežino, su kuo jie bendrauja, savo atžalas mato kaip mažus ir pūkuotus“, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Kenčia emocinė ir fizinė sveikata

Mokslininkai įvardija ir kitas grėsmes, su kuriomis susiduria dalis vaikų, neribojančių laiko prie išmaniųjų ekranų: patyčių plitimas, atskirties didinimas, bendruomeniškumo mažinimas, socialinio lyginimosi skatinimas.

Vilniaus universiteto (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad bene pusei šalies moksleivių naudojimasis socialiniais tinklais yra tapęs probleminis, sunkiai kontroliuojamas, dėl to nukenčia kasdienės veiklos – prarandama kontrolė, atsiranda įtampa, nerimas, kuris dingsta tik prisijungus.

„Telefonas šiandien yra net ne multimedijos, bet jau polimedijos įrenginys, jis turi skambinimo funkciją, jame yra ir internetas. Mums tai patogu: ir sąskaitas apmokėti, ir bilietus nusipirkti, pabendrauti ir papramogauti. Tačiau aš gal galiu su savo suaugusiojo protu ir smegenimis valdyti lengviau, nes aš žinau, kad man reikia į darbą, kur nors kitur, ir aš galiu liautis. O vaikas negalės. Mes lengva ranka paduodame, o tada pykstame, kad jis nenori telefono padėti, kai jau jis ką nors paveikia. Jam per daug sunku atsispirti pagundoms, kurios sukuriamos jam įtraukti“, – sako Skaitmeninės etikos centro viena steigėjų R. Gaudinskaitė.

Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, šiandien mokyklose ir jų teritorijose nufilmuojama didžiausia patyčių vaizdinės medžiagos dalis. Policija stebi, kad per pamokas vyksta ir psichoaktyviųjų medžiagų platinimas pasitelkiant mobiliuosius: keliauja žinutės, kur, kokiu metu, kurioje šiukšlių dėžėje bus kažkas paliekama, kada paimti.

Įprotį suformuoja tėvai

Jei vaikas pernelyg daug laiko praleidžia prie išmaniųjų ekranų, jo tėvai gali būti apkaltinti savo atžalos nepriežiūra, teigia vaiko teisių specialistai. Juk pirmi kartai prie mobiliojo telefono, planšetės ar kito įrenginio būna tuomet, kai suaugusieji nori užimti atžalą, kad šis jiems netrukdytų.

Jei vaikas pernelyg daug laiko praleidžia prie išmaniųjų ekranų, tėvai gali būti apkaltinti savo atžalos nepriežiūra.

„Vaikai įninka į ekranus, nes tėvai juos atstumia, – sako VU Psichologijos instituto direktorė prof. Roma Jusienė. – Mažiems vaikams duodamas išmanusis įrenginys, pavyzdžiui, kai tėvai ko nors laukia ar kai tvarkosi namus. Užuot ir mažuosius įtraukę į fizinę veiklą, davę užduotį, tėvai lyg atstumia nuo savęs ir sako: „Eik ir užsiimk.“ Kartais pastūmėja link ekranų, kai nenori, kad vaikas matytų suaugusiųjų problemas (skyrybų, darbo). Deja, kai nėra gero tikro gyvo ryšio, yra interneto ryšys.“

Atlikta tėvų apklausa rodo, kad šie savo atžaloms pasiūlo išmaniuosius ekranus, kai nori nuraminti suirzusį vaiką ar jį apdovanoti už gerą elgesį, taip pat, kai nori pabendrauti su kitais žmonėmis ar siekia, kad vaikas ramiai elgtųsi viešose vietose ar planuoja užsiimti namų ruošos darbais.

Tačiau virtualioji realybė ikimokyklinukui negali suteikti tiek naudos, kiek gyvas bendravimas. Tokio amžiaus vaikas mokosi patirdamas, žaisdamas savo sugalvotus žaidimus. Taip pat jis mokosi ir savireguliacijos: numatyti, planuoti, nuslopinti kilusią reakciją, perkelti dėmesį nuo vieno dalyko prie kito, atsiminti tai, ką jis darė iki tol.

Pasak socialinių mokslų daktarės Laurynos Rakickienės, šie gebėjimai vystosi bene sparčiausiai apie 5–6 gyvenimo metus ir yra duomenų, kad lavinimui labiausiai padeda žaidimas, fizinis aktyvumas, sąveikos su aplinkiniais, kasdienių problemų sprendimas.

Kuo pakeisti telefonus?

Apie fizinį vaikų užimtumą kaip alternatyvą mobiliesiems įrenginiams mokyklose kalba ir Skaitmeninės etikos centro specialistai. Jie veda mokymus įvairioms visuomenės grupėms: visuomenės sveikatos specialistams, ugdytojams, vaikams ir visiems, kurie domisi probleminiu interneto vartojimu.

Pasak vienos iš centro steigėjų R. Gaudinskaitės, pats blogiausias modelis pasirinktas tose mokyklose, kuriose telefonai leidžiami per pertrauką, o eidami į pamoką, mokiniai sudeda telefonus į dėžutes ar kur nors kitur. Nedidelį telefoną mokinys gali slėpti drabužiuose, turėti jų kelis. Kita problema, kad vaikui prieš pamoką sunku atiduoti telefoną, jis turi atsiplėšti nuo jį įtraukusio žaidimo, kai dopaminas sproginėja per ausis, ir jam prireikia laiko, 10–15 minučių, sugrįžti į realybę. Tik tada jis gali susitelkti į pamoką.

„Kai lankaisi tokioje mokykloje, kuri turi patvirtinusi tvarką dėl telefonų, matai per pertraukas vaikus bendraujančius tarpusavyje, o jei nėra tokios tvarkos, visi vaikai pasieniais sulindę į telefonus“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė.

Specialistai vieningai sutaria, kad atėmus išmaniuosius įrenginius iš vaikų ugdymo įstaigoje, privalu juos pakeisti kita veikla.

„Mokykloje per pertraukas vaikai turi judėti, bėgioti – tam reikia erdvių ir suaugusiųjų priežiūros. Atlikta daug eksperimentų, kad vaikai pažintines užduotis atlieka žymiai kokybiškiau po 15 minučių fizinio aktyvumo. Jei fizinė veikla vyksta žalioje aplinkoje, rezultatai dar geresni“, – aiškina socialinių mokslų daktarė L. Rakickienė.

Reikia diskutuoti su vaikais

Dalis suaugusiųjų prieštarauja, kad jei iš mokinių atimami telefonai ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu, jie nebežino, kuo užsiimti. Tačiau psichologai su tokia nuomone nesutinka, pasak jų, telefonas labai greitai pakeičiamas kita veikla.

„Žinoma, jei mokykloje nėra jokių laisvalaikiui skirtų erdvių, o tik pliki, tušti koridoriai, kuriuose neleidžiama vaikams nei bėgioti, nei šūkauti, tiesiog būti vaikais, tada gali kilti problemų. Mokiniai turi turėti galimybę arba išeiti į lauką, arba naudotis erdvėmis, kuriose yra sporto ar aktų salė, ar kokie nors stalo žaidimai. Teisingiausia yra leisti patiems vaikams spręsti, įtraukti juos į diskusiją, ką jie norėtų veikti per pertraukas? Ar jiems reikia sėdmaišių, šachmatų, daugiau kamuolių, o gal kokių nors treniruoklių lauke? Reikia diskutuoti su vaikais, o ne spręsti už juos“, – sako lektorė R. Gaudinskaitė.

Tačiau realybė tokia, kad neretai per pertraukas mokiniams leidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, nes tada mokykloje ramu: niekas nelaksto, nerėkauja, visi sėdi įkišę nosis į telefonus. Ir mokytojai gali atsikvėpti. „Profesionalai taip neturėtų mąstyti, tai nėra argumentas“, – teigia lektorė.

Sunki tik pradžia

Sveikatos biurų atliktos mokinių apklausos parodė, kad mokiniams, uždraudus naudotis telefonais mokyklose sunkios buvo trys pirmosios savaitės. Pasak apklaustųjų, pirmą savaitę visi mušėsi, antrą – vaikai pradėjo pastebėti aplinkinius, prasidėjo socializacija, o trečią – jau užsiėmė kitomis veiklomis.

Atlikti tyrimai rodo, kad apribojus ekranų laiką pagerėja mokymosi rezultatai. Per pandemiją, kai padaugėjo laiko, praleidžiamo prie ekranų, dalis mokinių, kurie gerai mokėsi, pernelyg įsitraukė į ekranus, krito jų mokymosi rezultatai, nukentėjo emocinė būsena, savijauta.

Mokslininkai skambina pavojaus varpais, nes vaikai prie ekranų praleidžia dvigubai daugiau laiko, nei būna gryname ore.