Į kelią – su augintiniu

Nors S. Stelmokas užaugo mieste, jis juokiasi esąs tikras gamtos vaikas. Kita vertus, nieko keisto – juk Kaunas apsuptas žalumos. Tad vaikystėje pašnekovas lakstydavo po Kleboniškio mišką, mėgo stovyklauti.

Meilė gamtai neišblėso ir suaugus, o svarbia priežastimi dažnai žygiuoti į mišką tapo šeimos augintinis – šuo Vudis.

„Vudis mūsų šeimoje gyvena jau trylika metų, tad yra tikras draugas ir bendražygis. Jaunystėje buvo labai padykęs, krėsdavo šunybes, todėl pavadinome jį pagal animacinio filmuko personažą išdykusį geniuką, – pasakoja Saulius. – Anksčiau gyvenome sodyboje, tad Vudis galėdavo prisilakstyti lauke. Kai persikraustėme į daugiabutį, aktyvaus laiko gamtoje sumažėjo. Pamatęs, kad Vudžiui ėmė augti svoris, nusprendžiau su juo važiuoti į miškus, kad šuo galėtų išsilakstyti, o aš – pasigrožėti gamta.“

Iš pradžių Saulius su Vudžiu vykdavo į netoli Kauno esančias gamtos buveines, į Kazlų Rūdos miškus. Tačiau po kelių mėnesių visos lankomos vietos tapo pernelyg pažįstamos. Pamažu Lietuvos gamtos objektų geografija vis plėtėsi, ir S. Stelmokas su augintiniu ėmė keliauti po visą šalį.

Pašnekovui patinka mažiau civilizacijos paliesti gamtos kampeliai, kuriuos nelabai paprasta tyrinėti – reikia brautis per brūzgynus, perlipti nuvirtusius medžius, nepatogiose vietose kirsti upelius. Todėl į savo žygius jis leidžiasi tik dviese su Vudžiu.

Nors pašnekovo gyvenimo draugė Rasa su dukra Vasare taip pat mėgsta gamtą, tokios klajonės joms pernelyg sudėtingos. Tad su šeima Saulius vyksta į civilizuotesnes keliones, aplanko pažintinius takus, parkus.

Atoku: gamtoje Saulių žavi pelkės, apaugusios gailių ir vaivorų krūmais. Žygeivio neišgąsdino net Kaukoline vadinama pelkė Prienų rajone. / S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Netikėtumai atokiose vietose

Gamtoje S. Stelmoką labai traukia nedidelės upės ir upeliai. Tad keliaudamas jis ieško civilizacijos mažiau paliestų upokšnių.

„Viskas prasidėjo nuo Pilvės upelio, tekančio per Kazlų Rūdos miškus. Žemėlapyje pamatęs, kad yra toks upelis, pradėjau ieškoti priėjimo prie jo. Po ilgų klajonių pasisekė rasti prie upelio vedančius takus. Tačiau iš pradžių tiesiog žygiavau per brūzgynus – kas man labiausiai ir patinka, – pasakoja jis. – Savo tikra meile vadinu upę Dubysą, kurios abiem krantais esu išvaikščiojęs nuo Katauskių iki beveik Seredžiaus. Ilgą laiką tai buvo pagrindinė mano vaikščiojimo vieta, nes ši upė ir jos pakrantės – nuostabaus grožio.“

Pasak S. Stelmoko, dabar Dubysos apylinkės jau sutvarkytos ir pritaikytos turistams.

„Džiugu, kad atsiranda vis daugiau vietų, kur žmonės gali aktyviai leisti laiką gamtoje. Kita vertus, man labiau patinka laukinės gamtos buveinės. Čia gali pamatyti gražių dalykų, apie kuriuos nedaug kas žino“, – pastebi keliautojas.

Pavyzdžiui, klajojant po žmonių mažai lankomas vietas, S. Stelmokui pavyko atrasti upelį, kuris žemėlapyje net nepažymėtas, ir įspūdingą krioklį.

„Tai buvo vienas įdomiausių mano atradimų. Šis pavadinimo neturintis upelis teka Šventosios upės pakrantėje. O prieš įtekėdamas į Šventąją jis krinta maždaug iš 1,5 m aukščio ir atrodo labai žavingai. Patogiai prie jo prieiti nėra kaip, tenka brautis brūzgynais. Šį upelį pamatyti gali nebent pro šalį plaukiantys baidarininkai. Tačiau krioklys nuo Šventosios yra nutolęs per kelis metrus, tad, plaukdamas baidare, gali jį nebent išgirsti“, – atskleidžia pašnekovas.

Griuvėsiai: S. Stelmokas žygiuose aplanko ir įvairių statinių griuvėsius, kuriuos pamažu pasiima gamta. Labiausiai jam įsiminė buvusių sovietinių raketų bazių liekanos. / S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Kaukolinė pelkė neišgąsdino

S. Stelmokui taip pat patinka kelionės į pelkes, į kurias pašnekovas išsiruošia rudens pradžioje. Prieš kelerius metus pirmą kartą pabandęs eiti pelke, jis susižavėjo šių gamtos darinių grožiu.

„Pirmoji pelkė, į kurią susiruošiau, buvo Kaukolinė pelkė Prienų rajone. Ji taip vadinama, nes pelkės vaizdas iš viršaus primena kaukolę. Kitados šioje vietoje buvo vienas didelis ežeras, tačiau jis užako ir liko trys mažesni ežeriukai, kurie išsidėstę taip, kad šiek tiek primena kaukolės formą. Vienas bičiulis ją pavadino Klyksmu, nes pelkė jam priminė Weso Craveno filmo herojų, vaikščiojusį su balta kauke, – pasakoja Saulius. – Nors ši pelkė vadinama Kaukoline, ji manęs visai neišgąsdino. Atvirkščiai – pamatęs ją, tiesiog susirgau pelkėmis ir ėmiau jų lankyti vis daugiau. Kaukolinė pelkė man yra viena gražiausių, kurias teko aplankyti. Sužavėjo ežeriukai ir jų pakraščiuose augantys berželiai, kurie rudenį pasidabina geltonomis kasomis. Vaizdas tiesiog fantastiškas.“

Laikausi tokio buvimo gamtoje principo: turi ateiti ne kaip galingos žmonių civilizacijos atstovas, o sugrįžti kaip gamtos dalis.

Saulius pasakoja labai ruošęsis kelionei į pirmąją pelkę. Pašnekovas pripažįsta, kad buvo baisoka, nes teko girdėti pasakojimų, jog ten galima rimtai įklimpti. Vis dėlto pelkė pasirodė nesanti tokia jau pavojinga ir sužavėjo keliautoją grožiu.

„Nepažįstu nė vieno žygeivio, kuris būtų paskendęs pelkėje, – juokiasi jis. – Iš tikrųjų keliaujant į pelkę ypatingo pasiruošimo nė nereikia. Pirmą kartą pasiėmiau vaikščiojimo lazdas, kurių paprastai nenaudoju, kad eidamas galėčiau pasitikrinti, ar klimpsta. Tačiau to neprireikė. Jei labai norisi patikrinti pelkės klampumą, galima naudoti paprasčiausią pagalį, kurį nesunkiai rasite miške. Svarbiausia turėti neperšlampamą avalynę – tinka botai ar tiesiog geri odiniai batai. Einant reikia žiūrėti, kur dedi koją, ir per ilgai nestovėti vienoje vietoje. Jei nejudėsi, gali pradėti palengva grimzti.“

Pasak pašnekovo, žengiant per lengvai liūliuojančias pelkės samanas ir kiminus, apima nuostabus jausmas. Didysis pelkės grožis atsiveria priėjus pelkinius ežeriukus, kuriuos supa pušelės, gailių ir vaivorų krūmai, spanguolių kilimai.

Upėmis: S. Stelmokui patinka žygiuoti upių pakrantėmis. Į tokius žygius jis išsiruošia rudenį ir pavasarį, nes vasarą paupiai pernelyg užžėlę. / S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Griuvėsių pėdsakais

Pasak pašnekovo, žygiai jam yra tikra meditacija. Išėjęs į mišką, jis visus darbo ir buities rūpesčius kuriam laikui pamiršta.

„Miške lieka tik paprasti rūpesčiai – kur pasukti, kaip įveikti kliūtį, kur įsitaisyti pietums. Mėgaujuosi buvimu čia ir dabar, o visi kiti gyvenimo reikalai laukia, kol grįšiu iš miško, – atskleidžia Saulius. – Į mišką einu ne kaip svečias, o tarsi grįžtu į antrus namus. Laikausi tokio buvimo gamtoje principo: turi ateiti ne kaip galingos žmonių civilizacijos atstovas, o sugrįžti kaip gamtos dalis.“

Nors svarbiausias S. Stelmoko žygių tikslas yra pati gamta, jis išvykų metu kartais aplanko ir įvairių statinių griuvėsius.

„Visada gražu pamatyti apleistus vandens malūnus ir pasiklausyti, kaip pro juos čiurlena vanduo. Vandens malūnų mūsų šalyje buvo pristatyta gana daug, tad tokių griuvėsių yra nemažai. Neseniai buvome prie Siesarties upės Ukmergės rajone, tad tokius malūnus matėme net du, – atskleidžia jis. – Vaikščiodamas palei Dubysą dažnai randu apleistų sodybų ar jų likučių – trobesių pamatų, išlikusių darželių su gėlėmis. Išvydęs tokį statinį supranti, kad čia kažkada buvo sodyba, gyveno žmonės, tačiau dabar visą tai pasiima gamta. Įdomu aplankyti ir apleistas sovietines raketų bazes, kurios taip pat pamažu virsta gamtos dalimi. Ant bazių plytinių pastatų ir gelžbetoninių konstrukcijų šiandien auga žolės, krūmai, medžiai. Lietuvoje yra kelios tokios bazės, aš esu aplankęs Gulbiniškių raketų bazę netoli Jonavos ir Kopūstėlių bazę netoli Ukmergės. Tai išties dėmesio verti objektai, leidžiantys prisiliesti prie istorijos.“

S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Akistata su vilku

Žygiuojant po mažiau žmonių lankomas gamtos buveines, kartais Saulius su Vudžiu sutinka ir miško gyventojų. Dažniausiai keliautojai mato stirnų, zuikių.

„Pavasarį, einant palei Dubysą, vienas zuikis mums vos ne iš po kojų iššoko ir nuskuodė tolyn. Ėjome per pievą, o jis ten, matyt, buvo įmigęs ir išsigando mūsų, – prisimena Saulius. – Vienu iš įdomiausių susidūrimų tapo akistata su vilku Kauno marių regioniniame parke. Mums su šunimi bevaikščiojant po parką, vilkas išlindo iš vienos raguvos, mus pamatęs sustojo, kokias 10 sekundžių stebėjo, o paskui apsisuko ir nuėjo. Stovėti miške ir žiūrėti vilkui į akis buvo išties įdomi patirtis, juk tai vienas protingiausių ir didžiausių mūsų miškų plėšrūnų.“

Kartais Sauliui pavyksta vieną kitą gražuolį miško gyventoją užfiksuoti fotoaparatu. Tačiau tai nėra dažnai pašnekovo praktikuojama veikla.

„Gyvūnus fotografuoti man sudėtinga, nes, norint tai daryti, neužtenka vien vaikščioti po gamtą. Tada jau reikia tupėti pasislėpus vienoje vietoje ir laukti. Be to, gamtoje aš vaikštau su šunimi, kuris yra plėšrūnas. Tad mus pajutę gyvūnai iškart bėga tolyn. Stirną pavyksta nufotografuoti tik tada, kai ji dar nebūna mūsų pastebėjusi arba jos nebūna pastebėjęs Vudis, – pasakoja pašnekovas. – Deja, įdomiausi momentai dažniausiai lieka neužfiksuoti fotoaparatu. Žygio metu mąstai, kaip kirsti upelį ar pereiti brūzgynus, o apie nuotraukas pagalvoji tik vėliau.“

Pasak Sauliaus, vienas įspūdingiausių su gyvąja gamta susijusių nutikimų prieš kelerius metus įvyko Siesarties ir Šventosios upių santakoje.

„Tą rudenį teko stebėti neršti atplaukusias lašišas. Jas išvydome visiškai netikėtai, tiesiog vaikščiojome ir grožėjomės gamta, kai staiga pamatėme, kad seklumoje kažkas juda. Priėję išvydome, kad neršia kelios didžiulės – apie 140 cm ilgio – lašišos. Vaizdas buvo išties įspūdingas, lašišas sustoję stebėjome apie pusvalandį, – atskleidžia jis. – Vėlesniais metais specialiai važiuodavau į šią vietą, dairydavausi, bet nieko panašaus nemačiau.“

S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkiai miške

Pašnekovo teigimu, Lietuvos gamta nėra labai atšiauri ar pavojinga, tad žygiai po ją nebūna itin ekstremalūs. Tačiau jų metu vis tiek pasitaiko įvairių patirčių ir iššūkių. Kartą teko susidurti su piktu kiauninių šeimos žvėreliu.

„Nesu tikras, ar tai buvo šeškas, ar kiaunė. Užklupome gyvūnėlį netikėtai, pievoje palipę ant paaukštėjimo, kur jis buvo įsitaisęs. Užuot bėgęs, žvėrelis nusprendė stoti į kovą su šunimi. Pasirodo, tokiose situacijose kiaunės juda ant dviejų galinių letenų. Pirmą kartą gamtoje sutikau kiaunę ir pirmą kartą mačiau ją stovinčią ant dviejų kojų. Susiklostė tokia situacija: urzgiantis šuo, o prieš jį – agresyviai nusiteikusi kiaunė. Man stengiantis patraukti šunį, kiaunė bandė pulti ir mane. Nors vaizdas buvo truputėlį komiškas, reikia nepamiršti, kokie aštrūs šio žvėrelio nagai ir dantys. Susidūrimas truko vos keliolika sekundžių. Kai nutempiau šunį šalin, kiaunė nubėgo į krūmus. Situacija abiem pusėms pasibaigė laimingai, bet adrenalino netrūko“, – juokiasi jis.

Iššūkių žygeiviams kilo ir lankant Kopūstėlių raketų bazę. Grįžtant atgal, kelią pastojo nemenkai patvinusi upė Žirnaja, tad teko ieškoti būdų persikelti per ją.

„Radome per upę nuvirtusį šakotą medį. Jis buvo gana tvirtas, kad mus išlaikytų, bet ne itin storas, kad būtų patogu pereiti, o dar reikėjo perlipti šakas. Man juo pereiti nebuvo sudėtinga, tačiau pervesti šunį – jau  sudėtingiau. Labai nesinorėjo, kad jis žiemą įkristų į ledinį vandenį, – pasakoja Saulius. – Visaip stengiausi Vudį laikyti, kad nenukristų. Tąkart tikrai buvo labai neramu dėl draugo. Tačiau jis medžiu perėjo lengvai, kaip katinas, – matyt, ne be reikalo gyvena kartu su murkliu.“

S. Stelmokui įsiminė pasivaikščiojimas Pilvės upės pakrantėmis. Sugrįžti atgal keliautojas sumanė ne miško takais, o pakrančių pievomis. Pakeliui jis atsirėmė į labai tankų krūmynų ruožą.

„Ten – šernų karalija, tad krūmynai buvo pilni šernų takų. Vudis šiais takais sėkmingai judėjo pirmyn. Deja, aš esu kitokių gabaritų nei šernai ar šuo – kojos lengvai judėjo per šernų išmintą purvynę, tačiau viršutinei kūno daliai teko brautis per brūzgynus. Ruožą įveikiau iki kraujo subraižytomis rankomis. Po šio žygio įsigijau pirštines su apsaugais, kurias neretai užsimaunu net karštomis dienomis“, – paaiškina jis.

Gana ekstremalus buvo ir vienas pirmųjų Sauliaus žygių, kurį jis suplanavo dar žiemą, o žygiavo vasarą.

„Pusmetį tyrinėjau žemėlapius ieškodamas takų eiti Dubysos pakrantėmis. Dabar suprantu, kad tada dar trūko patirties. Žygio pradžioje atsirėmiau į žalią krūmų ir dilgėlių sieną, tad pasirinkau bristi upe. Prieš srovę bridau maždaug kilometrą. Vandens – iki juosmens, o kai kur – ir iki krūtinės. Viena ranka teko šunį už petnešų laikyti vandens paviršiuje ir plukdyti jį, nes pačiam prieš srovę plaukti jam būtų buvę pernelyg sudėtinga“, – pasakoja žygeivis.

Į mišką – visus metus

Ruošdamasis žygiui S. Stelmokas pasirenka tam tikrą teritoriją, kurią tyrinės. Jei ši vieta pasirodo įdomi, pašnekovas kitą kartą ten vyksta ir vėl, pasirinkdamas kiek kitokį maršrutą.

„Klaidžiodamas po mišką dažniausiai vis tiek ką nors įdomaus pamatai – ar seną ąžuolą, ar gražų upelį. Tiek ir užtenka, kad pasijaustum maloniai, – sako jis. – Žinoma, kartais būna ir tokių žygių, kurių metu nieko ypač gražaus neišvysti. Tačiau dažniausiai gamtos grožio nė toli ieškoti nereikia. Prieš kelias dienas netoli Kauno radau miškelį, kurio dar nesu išvaikščiojęs. Visai netyčia ten stabtelėjau ir išvydau didžiulius šimtamečius ąžuolus, prie kurių buvo informacinė lentelė, skelbianti, kad čia – kertinė miško buveinė. Vadinasi, ši vieta išties verta dėmesio.“

Į gamtą pašnekovas keliauja visais metų laikais, bet kokiu oru. Jei S. Stelmokas turi laisvą dieną, kurią gali skirti žygiui, šį laiką, nesirinkdamas oro sąlygų, tikslingai išnaudoja.

„Kiekvienu metų laiku gamta būna skirtinga ir turi savo žavesio ir savų iššūkių. Žiemos metu žygiuoti man mažiausiai patinka, ypač kai būna daug sniego. Iš pradžių sniegas džiugina, tačiau vėliau užsinori daugiau spalvų. Maloniausias laikas pasivaikščioti gamtoje yra pavasaris ir ruduo. Pavasaris man patinka savo bundančia žaluma. Be to, šiuo metų laiku miškas dar nebūna toks užžėlęs, tad paprasčiau juo eiti. Žygius į tam tikras vietoves dažnai planuoju pagal metų laiką, nes žinau, kad, pavyzdžiui, paupiai vasarą bus pernelyg užžėlę ir praeiti neįmanoma, – paaiškina jis. – Na, o ruduo žavi auksiniais lapais ir pelkių grožiu.“

S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – pagarba gamtai

Savo kelionėmis ir nuotykiais S. Stelmokas dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje klajunas.lt. Pašnekovas juokiasi, kad šiuo socialiniu tinklu prieš šešerius metus pradėjo naudotis atsitiktinai – paprašius dukrai. Vis dėlto, susikūrus paskyrą, Sauliui patiko dalytis savo kelionių akimirkomis ir burti žygeivių bendruomenę.

„Klajūnas LT iš pradžių buvo tik mano pseudonimas „Instagram“ paskyroje. Šiandien tai jau komandos vardas. Anksčiau šunį veždavau į miškus pasivaikščioti, o šiandien einame į žygius kaip tikra komanda. Per ilgus metus, praleistus kartu, puikiai išmokome vienas kitą suprasti ir pajusti iš pusės žodžio, judesio, žvilgsnio. Džiaugiuosi turėdamas geriausią bendražygį pasaulyje ir didžiuojuosi būdamas jo komandos dalimi“, – šypsosi pašnekovas.

Keliautojas atkreipia dėmesį, kad Kaunas yra įsikūręs labai gražioje ir žalioje teritorijoje. Tad, nenorint keliauti toli, daugybę puikių gamtos buveinių galima atrasti ir savo mieste ar šalia jo.

„Kauno marių regioninis parkas yra nuostabaus grožio ir turi patogiai parengtas trasas, kuriomis galima pasivaikščioti. Aišku, norint eiti kai kuriomis parko vietomis, prireiks pastangų, nes teks lipti skardžiu, atodangomis. Tačiau atsiveriantys vaizdai yra tiesiog fantastiški. Šiame parke taip pat yra storiausia Lietuvoje pušis, iki kurios praktiškai galima privažiuoti automobiliu. Pakeliui galima sustoti prie labai gražaus Paežerojų ežero. Pelkių gerbėjams patiks ir šio ežero pelkėti krantai. Kauną taip pat supa Jonavos ir Kazlų Rūdos miškų masyvai, tad, norint žygiuoti mišku, kauniečiams tikrai yra iš ko rinktis, – akcentuoja jis. – Labai svarbu nepabijoti pasukti iš pagrindinio tako. Tada galima atrasti niekur nepažymėtų įdomių objektų ar gražių reginių. Net Kauno marių pakrantėse tokių yra, bet neišduosiu, kur ir kokių, – paieškokite patys, nes tai ir yra smagiausia tyrinėjant.“

Keliaudamas į gamtą S. Stelmokas laikosi principo: ką atsinešei, tą ir išsinešk. Šios taisyklės nepamiršti jis ragina ir kitus.

„Liūdna atvykus į gražią stovyklavietę išvysti šiukšlių krūvas. Galbūt dėl to man taip ir patinka laukinės gamtos teritorijos. Jos sunkiau prieinamos, tad šiukšlių paliekantys žmonės ten tiesiog nesilanko“, – pastebi pašnekovas.