Su šunimis – nuo vaikystės
Austė pasakoja, kad vaikystėje ji turėjo katę, bet visada norėjo ir šuns. Kai jai buvo aštuoneri, šeima įsigijo vokiečių aviganę Loją, po metų – Vakarų Škotijos baltąją terjerę Pepą, o po vienuolikos metų namuose vėl apsigyveno vokiečių aviganė vardu Hera. Nė vienos iš jų jau nėra. Loja išgyveno trylika metų, o maždaug po metų Austė įsigijo pirmąjį ispanų vandens šunį.
Kai prieš septynerius metus pašnekovė pradėjo ieškoti vidutinio dydžio aktyvaus šuns, kuris būtų orientuotas į žmogų, tinkamas šunų sportui, iš pradžių į akis krito Romanijos vandens (Lagotto Romangnolo) šuns veislė. Vėliau sužinojo apie kitus vandens šunis. Pasiskaičiusi apie visus vandens šunis, jų paskirtį, suprato, kad jai labiausiai tiktų ispanų vandens šuo.
Dabar Austės šeima augina tris ispanų vandens šunų kartas. Vyriausia augintinė – šešerių metų Grapa, taip pat jos trejų metų dukra Upė ir pusantrų metų Soja. Atskirti visas tris labai lengva, nes visos skirtingos: Grapa – rudai balta ilgauodegė, Upė – balta su rudomis dėmėmis, natūraliai trumpa uodega, o Soja – juodai balta natūrali trumpauodegė.
„Kai atsivežiau Grapą, mama pasakė, kad jei kada nors turės ispaną, tai nebent dėmėtą kaip karvytė, trumpauodegę kalytę, – pasakoja pašnekovė. – Kai Grapai buvo du su puse, ją sukergiau. Tuo metu susirgo Hera. Veterinaras, atlikęs mano ispanei echoskopiją, matė tik vieną šuniuką. Kitą dieną netekome Heros, o Grapai netrukus gimė du šuniukai: balta su rudomis dėmėmis trumpauodegė kalytė ir baltas su kreminėmis dėmėmis trumpauodegis patinėlis. Tad „dėmėta kaip karvytė“ kalytė liko gyventi su mumis“.
Dėmesys: A. Lagunavičiūtės augintinėms, kaip ir daugeliui šios veislės atstovų, patinka veikti viską – svarbu, kartu su šeimininke. / A. Lagunavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Svarbu tinkamai auklėti
Kadangi šunis augino ilgą laiką, įsigydama ispaną Austė puikiai žinojo, kad šuo – didelė atsakomybė, jis reikalauja daug laiko ir finansų.
Negana to, ispanų vandens šunys – sudėtinga veislė. Žmones sužavi jų miela išvaizda ir dydis, taip pat dažnai akcentuojama, kad jie labai protingi ir nesišeria. Tačiau ne visi supranta, kad protingas visiškai nereiškia, kad šuo iškart vykdys visas komandas ir su juo nereikės užsiimti.
„Sakyčiau, kur kas tinkamesnis žodis, apibūdinantis ispaną, – gudrus. Jis savo protą gali panaudoti manipuliuodamas šeimininku ir bandydamas apeiti nustatytas taisykles“, – sako pašnekovė.
Ispanai – sargūs šunys, jaučiantys savo teritoriją. Jie linkę nepasitikėti svetimais, todėl nereikia tikėtis, kad šuo bus visų sutiktų žmonių draugas.
Pasak jos, ispanų vandens šunys turėjo daug paskirčių – jie ganydavo ir saugodavo bandą, medžioklėje parnešdavo paukščius iš vandens, padėdavo žvejams tiek gaudyti pabėgusias žuvis, tiek prišvartuoti valtis. Todėl iš šios veislės šuniuko galima užsiauginti nuostabų šunį, kuris prisitaikys prie šeimininko gyvenimo būdo. Tačiau nepakankamai su juo užsiimant – viską naikinantį, bailų šunį.
„Ispanai – sargūs šunys, jaučiantys savo teritoriją. Jie linkę nepasitikėti svetimais, todėl nereikia tikėtis, kad šuo bus visų sutiktų žmonių draugas. Tinkamai užaugintas ispanas nekreips dėmesio į nepažįstamus, tačiau, nesocializavus šuniuko, jis gali bijoti net pro šalį einančių žmonių“, – aiškina Austė.
A. Lagunavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Mėgina įveikti gudrumu
Ispanų vandens šuo – lengvai dresuojamas, labai greitai supranta, ko iš jo norima, bet tai nereiškia, kad iškart vykdys komandas. Jis dar spėja apmąstyti, kaip gauti tą apdovanojimą, kurio nori, neįdėjęs pastangų.
„Pirmus du metus ispanas tikrai bandys jūsų kantrybę ir ribas, mėgins parodyti, kad jis protingesnis už jus“, – sako šios veislės žinovė.
Vis dėlto ispanui jo žmogus yra svarbiausias – namuose kaip šešėlis visur eina iš paskos, atrodo, bijo pamesti. Todėl su jais galima užsiimti labai įvairiomis veiklomis – dalyvauti šunų vikrumo (angl. agility), lėkščiasvydžio (anlg. frisbee), paklusnumo (angl. obidience) ar daiktų paieškos treniruotėse ar varžybose.
Tiesa, ypatingos priežiūros reikalauja šios veislės šunų kailis. Anot pašnekovės, ispanus reikia skusti 1–2 kartus per metus. Ispanų kailis garbanotas, panašios į vilną struktūros, gali susisukti į dredus. Jei šuo skutamas, su juo nieko daryti nereikia, tačiau su ilgu kailiu yra nemažai darbo. Ispanų kailio negalima šukuoti, o kiekvieną dredą reikia atskirti rankomis, kad nesusidarytu sąvėlos ir oda galėtų kvėpuoti.
A. Lagunavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Būtinas dėmesys
Paklausta, ar jos augintinės yra kažko prikrėtę namuose, Austė sako, kad nieko, ko nesitikėtum iš mažo šuniuko. „Žinoma, gaila sugraužtų batų ar įkroviklių, bet išmokau visada daiktus pasidėti į vietą“, – juokiasi ji.
Jos kalytėms patinka viskas – pasivaikščiojimai, žaidimai, ringo ar dresūros treniruotės, įvairios varžybos. Šie šunys mėgsta leisti laiką lauke, bet jiems svarbiausia – žmogus, todėl nereiktų tikėtis, kad turint nuosavą kiemą šuo vienas sau pabus ir išsilakstys. Jei jis pats ir susiras veiklos kieme, pašnekovės įsitikinusi, šeimininkui tas užsiėmimas tikrai nepatiks.
Tad veislė nėra tinkami žmonėms, kurie galvoja, kad šuniui užteks nuosavo kiemo ar išvesti jį du kartus per dieną po 15 minučių. Ispanai labai aktyvūs šunys, jiems reikia ne tik fizinės, bet ir protinės veiklos.
Kaip savo augintinėmis spėja pasirūpinti finansų srityje įprastu grafiku dirbanti Austė? „Turiu galimybę kartais dirbti nuotoliniu būdu, todėl nesunkiai galiu susiplanuoti savo laiką, – sako pašnekovė. – Negana to, šunis esame savotiškai pasiskirstę: Grapa – mano, Upė – mamos, o Soja – sesės. Jei kuri negali kažkurią dieną šuniui skirti pakankamai laiko ir dėmesio, susitariame, kas tą dieną galėtų augintiniu pasirūpinti.“
Naujausi komentarai