Kodėl druska, kuri šiandien neatsiejama nuo mūsų raciono ir kainuoja palyginti nedaug, viduramžiais turėjo didžiulę vertę?  Kaip iš to pelnėsi didikai?  Kiek patiekalų sudarė karaliaus pusryčių stalą? Atsakymus išgirsite šį sekmadienį Virginijaus Savukyno vedamoje „Istorijos detektyvų“ laidoje.

„Intelektualaus iššūkio“ rubrikoje  istorinės kulinarijos temomis laida kalbins maisto žinovę ir kulinarę  Beatą Nicholson. Ar atsakys pašnekovė,  kuris maisto produktas įžiebė nesantaiką tarp Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforzos  ir jo žmonos Elžbietos Habsburgaitės? Ir kaip galėjo atrodyti karaliaus Žygimanto Augusto pusryčių stalas? Kiek patiekalų sudarė įprastą valdovo dienos pradžią?

Sunku patikėti, kad dabar centus tekainuojantis konservantas kadaise  galėjo kainuoti milžiniškus pinigus, o kartais net vaidinti svarbų vaidmenį politikoje. Patiems šiuo cheminiu junginiu apsirūpinti negalintiems medžiotojams lietuviams druskos reikėjo prasimanyti iš svetimų kraštų. Tai jautė ir krikščionys, kurie ėmė manipuliuoti druskos ištekliais.

Viena iš priemonių priartinti prie krikšto lietuvius buvo savotiškas draudimas įvežti druską į pagoniškas žemes. „Karo su pagonimis metu popiežiaus bulėse aiškiai pažymima, kad negalima jiems duoti druskos“, – apie siekį sustabdyti prekybinius santykius kalbės istorikas Eugenijus Saviščevas. Išvada: druska tapo gana svarbiu krikščioniško pasaulio įrankiu siekiant palenkti užsispyrusius pagonis savo pusėn. 

Tačiau žmogaus organizmui itin svarbus konservantas lietuvių žemes vis dėlto pasiekdavo. Tiesa, kontrabandiniais keliais. Savotišką druskos monopolį ir tiekimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ėmė plėtoti lenkų bei pačių lietuvių didikai. Istoriko manymu, druskos kontrabandos tinklas buvo išvystytas pakankamai neblogai: „Dažniausiai kontrabanda būdavo gerai organizuota, o atskiri atvejai rodo, kad už to stovėdavo pakankamai įtakingi žmonės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.“

„Istorijos detektyvų“ laida jau šį sekmadienį, 16.15 val., tik per LRT televiziją.