„Lyg tai jie didvyriai, bet paklausus konkrečiau, kokie jie, stoja nejauki tyla. Pavyzdžiui, Steponas Kairys – mūsų socialdemokratijos pradininkas, socialdemokratas klasikine, gražia prasme. Kiek žmonių žino ir yra skaitę jo įdomių, kartais keistų bet dažnai savo metui naujoviškų tekstų?“ – retoriškai klausia istorikas.

Pasak R. Kamuntavičiaus, tarp Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų yra daugiau skirtumų, nei panašumų, todėl nenuostabu, kad nuomonės išsiskirdavo, būdavo trintys ir konfliktai. „Vienas didžiausių nesutarimų vyko svarstant, kaip traktuoti santykius su Vokietija – nagrinėjant šį klausimą vyko net durų trankymai ir demonstratyvūs išėjimai iš Tarybos“, – pasakoja VDU istorikas, bet čia pat priduria, kad nepaisant skirtumų, signatarai turėjo ir bendrų bruožų – visi buvo labai dinamiški ir dirbo Lietuvai bei dėl Lietuvos. „Tų laikų tikriausi idealistai ir vizionieriai kūrė naują valstybę ir naują visuomenę“, – įsitikinęs istorikas.

R. Kamuntavičiaus teigimu, bet kas tikrai nebūtų ėjęs ir pasirašinėjęs akto. „Vis tik tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės. Šalia esanti Gudija panašius dalykus darė, jiems nepasisekė, o mūsų signatarams – pasisekė“, – pabrėžia mokslininkas.

Docentas pasakoja, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai buvo labai įdomūs ir mobilūs. „Jie visą laiką judėjo, kažkur bastėsi, vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo“, – teigia istorikas. Paklausus, kurie signatarai jam labiausiai imponuoja, R. Kamuntavičius išskiria tris žemaičius: Jurgį Šaulį, Kazimierą Steponą Šaulį ir Stanislovą Narutavičių.

Kodėl būtent šie signatarai – interviu su VDU Istorijos katedros dėstytoju, mokslininku, tyrinėtoju Rūsčiu Kamuntavičiumi.

– Kas apskritai patraukė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus susidomėti politika, valdymu? Kodėl jie pasirinko tokį kelią?

– Vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau galima teigti, kad renkant dvidešimt asmenų į Lietuvos Tarybą, buvo sąmoningai daroma, kad jie atstovautų skirtingoms Lietuvos dalims, apimtų kuo platesnį geografinį lauką. Lietuvą kūrė ne tik suvalkiečiai su J. Basanavičiumi priešaky, kaip daugelis galvoja. Dariau žemėlapį, kuriame žymėjau vietas, iš kurių signatarai kilę, kur mokėsi, studijavo, dirbo ir pan. Pabaigus darbą ir pažvelgus į žemėlapį, pasidaro labai aišku, kad tuo metu buvo siekiama, jog signatarai būtų iš skirtingų Lietuvos vietų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos). Žemėlapyje labai gerai matyti, kad signatarams savotišku traukos centru buvo ir pietinė Latvija, kurioje kai kurie signatarai gimė, lankė mokyklas, studijavo. Gudija ar Lenkija buvo ne tokios populiarios kryptys.

Lietuvą kūrė ne tik suvalkiečiai su J. Basanavičiumi priešaky, kaip daugelis galvoja.

Taip pat buvo siekiama, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai būtų skirtingų sluoksnių ir profesijų atstovai (kunigai, bajorai, valstiečiai, miestiečiai). Tačiau moterų nebuvo nei vienos.

Lietuva buvo ir vis dar yra patriarchalinė valstybė, orientuota į šeimą, mūsų šaknyse vis dar gajus kaimiečio, orientuoto į ūkį (plačiąją prasme), genas.

– Kodėl nebuvo moterų?

– Žiūrint iš mūsų laikų perspektyvos, tai atrodo labai keistai, tačiau iki tol nebuvo tokios tradicijos, kad moterys dalyvautų „paradinėje“ politikoje. Moterys į aktyvią demokratinę, organizacinę veiklą yra įtraukiamos ganėtinai vėlai, nors netiesiogiai politikoje dalyvavo visada. Lietuvoje moterims buvo leista balsuoti tik po I-ojo Pasaulinio karo, po Vasario 16-osios. Ir tai Lietuva tuomet buvo „avangardas“, nes, pavyzdžiui, tokiose demokratinėje valstybėse kaip Prancūzija moterims buvo leista balsuoti 1944 m., o Šveicarijoje – tik 1984 metais. Lietuva, galima sakyti, netgi buvo pirmaujanti, nes moterims leido balsuoti tarpukariu, kada kitos Vakarų valstybės to dar neleido.

– Kodėl buvo tiek daug kunigų?

– Kunigai neturi šeimų, todėl gali daugiau laiko skirti politinei veiklai. Tradicinėje lietuvių kultūroje tas vyras, kuris veda, sukuria šeimą, „paskęsta“ buitiniuose reikaluose. V. Kudirka yra netgi prieš šimtą metų sakęs – lietuviai, nekurkite šeimų, nes jei visi kurs šeimas, paskęs kaimuose ir nebus kam rūpintis valstybės reikalais, visa tauta išnyks.

Apskritai, iki pat XX amžiaus antros pusės, Lietuva buvo ne miestietiška, o kaimietiška valstybė, kurioje ir vyrai, ypač kalbantys lietuviškai, buvo daugiau prie ūkio ir į politiką nėjo. Galima sakyti, vyravo į save orientuota kaimietiška kultūra, o globalūs reikalai mažai kam rūpėjo.

– Minėjote, kad Jums labiausiai imponuoja trys iš Žemaitijos kilę signatarai. Aptarkime juos. Kodėl Jurgis Šaulys?

Jurgis Šaulys – filosofijos daktaras, valstybės ir visuomenės veikėjas, kurio ranka, manoma, ir buvo parašytas Vasario 16-osios aktas. J. Šaulys gimė Balsėnuose (netoli Švėkšnos, Šilutės rajone). Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos buvo atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete, kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu. Net gyvendamas Šveicarijoje rūpinosi kultūra, susirašinėjo su lietuvių visuomenės veikėjais, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, redagavo įvairius laikraščius. J. Šaulys tapo vienu žymiausių Lietuvos diplomatų ir yra laikomas pirmuoju Lietuvos diplomatu, pačiu garsiausiu tarpukaryje, keliavusiu po visą pasaulį.

J. Šaulio žmona buvo Mafalda Salvatini – garsi operos dainininkė, kilusi iš pietinės Italijos, Neapolio apylinkių. 1908-1932 metais ji gyveno Berlyne, kur buvo vienu pagrindinių operos teatro sopranų. Koncertavo ir daugelyje kitų Europos miestų, įskaitant Rygą. Nuo 1908-ųjų ji buvo Didžiojo Meklenburgo kunigaikščio Adolfo Frydricho VI meilužė ir su juo susilaukė dviejų sūnų, iš kurių vienas, Rolf Gérard, tapo garsiu menininku ir įkūrė savo galeriją Askonoje, prie Lokarno.

Iš tiesų tik nedaugelis išvardintų visų signatarų pavardes, jau nekalbant apie kitus gyvenimo ir darbo aspektus.

Taip sutapo, kad 1918 m., beveik tuo pat metu kai nusižudė Mafaldos vaikų tėvas, į Berlyną atvyko J. Šaulys. Neaišku, kaip ir kada tiksliai jie susipažino, tačiau žinoma, kad vestuvės įvyko 1933 m. Iš J. Šaulio korespondencijos matyti, kad vedybos su užsieniete Lietuvoje jam sukėlė problemų: nors buvo puikus diplomatas, tačiau negalėjo gauti ypač aukštų pareigų – tapti valstybės diplomatijos viršininku. Dėl to, jog žmona buvo ne lietuvė, J. Šauliui gimtinėje nuolat buvo prikaišiojama. Pats prezidentas A. Smetona ne kartą turėdavo jį užstoti.

J. Šaulys mirė po II-ojo Pasaulinio karo Lugane (Šveicarijoje), spėjama, kad jis buvo nunuodytas sovietų. Prestižiškiausiame Lugano rajone turėjo namą (pavadinimu „Casa Mafalda“, tuo metu buvo įprasta namus vadinti žmonų vardais) ir jame bandė organizuoti Lietuvos diplomatinę rezistenciją. Su kolegomis buvome nuvykę į Luganą ir atradome tą namą. Įdomu tai, kad dabar šis namas priklauso vienam turtingiausių lietuvių.

– Kuo įdomus bendrapavardis, kitas Šaulys – Kazimieras Steponas?

– Kunigas Kazimieras Steponas Šaulys gimė Stemplių kaime prie Švėkšnos. 1890–1895 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, vėliau Sankt Peterburge ir Varšuvoje. 1899 m. įšventintas į kunigus. Aktyviai reiškėsi šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame seime, o 1917 m. – Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pastaroji 1918 m. paskelbė Lietuvos

Nepriklausomybės aktą. Dėstė Kauno kunigų seminarijoje (1906–1922 m.), po to – Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Buvo Teologijos fakulteto docentu, vėliau – profesoriumi.

Po II-ojo pasaulinio karo, pakviestas J. Šaulio, jis taip pat pabėga į Luganą, apsistoja Brigitiečių vienuolyne, iš kurio dirba „Amerikos balso“ radijui, kuria ir veda laidas, dirba įvairiose kitos medijose ir skleidžia lietuvybės idėjas iš Italijos. Taigi, nors būdamas toli nuo tėvynės, K. S. Šaulys liko aktyviu Lietuvos patriotu, nuolat skatinusiu lietuvius nenuleisti rankų kovoje už krašto politinę nepriklausomybę. Tai buvo aktyvus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės narys. Jis ne kartą yra kalbėjęs per Lugano radiją, o jo žodžiai, pasakyti per „Amerikos balsą”, pasiekdavo ir Lietuvą. Vienuolyne yra išlikęs kambarys, kuriame jis gyveno. Su kolegomis buvome nuvykę į vienuolyną ir prikalėme atminimo lentą. Tai savo iniciatyva ir lėšomis padarė ilgametis Lietuvos garbės konsulas Tičino kantone Gintautas Bertašius.

– Įdomus likimas laukė kito signataro, Stanislovo Narutavičiaus. Papasakokite apie jį.

– Stanislovas Narutavičius buvo melancholiška asmenybė, kilusi iš kilmingųjų bajorų šeimos Telšiuose, kurioje kalbama lenkiškai. Jeigu paimtumėte Vasario 16-osios aktą ir pažiūrėtumėte parašus, tai pamatytumėte, kad jis savo pavardę parašė lenkiškai ir su „w“ – t. y., Narutowicz. Šiandieniniame kontekste, svarstant, ar leisti Lietuvos lenkams oficialiai naudoti „w“ raidę, galima skeptikams pirštu besti į aktą ir parodyti, kad tie žmonės, kurie kūrė dabartinę Lietuvą, nedarė iš to problemos. L. Mažyliui radus Vasario 16-osios aktą, mums, istorikams, ir buvo įdomiausia pamatyti ne patį tekstą, kuris buvo žinomas, bet būtent pamatyti, kaip pasirašė signatarai.

S. Narutavičiaus brolis – Gabrielius Narutavičius – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu po I-ojo pasaulinio karo. Įsivaizduokite: vienas brolis pasirašo Nepriklausomybės aktą, o kitas tuo metu tampa Lenkijos prezidentu. Prezidentu išbuvo neilgai, buvo nušautas lenkų nacionalisto praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, palaidotas garbingiausioje vietoje – Katedroje Varšuvoje.

Tai tragedija, parodanti XX a. Lietuvos ir Lenkijos santykių tragizmą. Kokie būtų santykiai su Lenkija, jei abu broliai būtų turėję galimybę bendradarbiauti? Galėjo gi būti glaudžiu saitu tarp abiejų valstybių. O dabar – vieną nušovė, o kitas nusišovė pats. Po visų įvykių (brolio nužudymo, pasaulinės krizės ir t. t.) signataras S. Narutavičius jautėsi nelaimingas ir, matyt, tuo momentu jam tai buvo vienintelė išeitis, tik atimti sau gyvybę (1932).

– Kodėl plačioji visuomenės dalis tiek mažai žino apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, jų veiklą, likimus?

– Išsamiau nežinome nei apie vieną signatarą, nebent tik apie A. Smetoną ar J. Basanavičių. Tikrai reiktų papildomų, aktyvių tyrimų, nes kol kas yra pasitenkinama tik lozungais – „signatarai, Vasario 16-oji, labai gerai viskas“, bet iš tiesų tik nedaugelis išvardintų visų signatarų pavardes, jau nekalbant apie kitus gyvenimo ir darbo aspektus.

Jeigu būtų atskiros Valstybės įsteigtos stipendijos, dotacijos tokiems tyrimams, kurie visa tai atskleistų ir įprasmintų, o svarbiausiai visiems suprantama kalba ir būdais išpopuliarintų – net neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie rašytų, kurtų parodas, netgi filmus ir pan., nes neatrastos įdomios medžiagos, net neabejoju, yra labai daug. Dabar daug kas palikta entuziastų reikalui ir dažnai mėgėjiškame lygyje vykdoma, o valstybė prie to mažai prisideda, deja.