Istorikas: lietuviai linkę išsigalvoti istoriją, baltarusiai – ją vogti

Baltarusiai jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus skolinasi Lietuvos istoriją ir ją perteikia savaip, teigia Lietuvos istorikai. Tačiau, profesoriaus Alvydo Nikžentaičio manymu, baltarusiai elgiasi protingiau už lietuvius, kurie savo istoriją bando praturtinti nepagrįstomis istorijomis.

„Lietuviai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir baltarusiai, bet baltarusiai galbūt yra šiek tiek protingesni, nes savinasi objektą, kuris, istoriškai įrodyta, iš tikrųjų egzistavo. Mes bandome savintis tokius dalykus, kurie neegzistavo. Tiksliau tariant, bandome išgalvoti istoriją“, – LRT RADIJUI sako A. Nikžentaitis.

Panašios nuomonės laikosi ir istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas. Jis pastebi, kad, ieškodami įdomesnių istorijų, bandydami išaukštinti savo valstybę, dažnai prisigalvojame nebūtų dalykų ir juos pateikiame kaip istorines tiesas, todėl vėliau imame didžiuotis, kad lietuviai nukariavo Romą.

Bendros istorinės atminties negali būti?

A. Bumblauskas įsitikinęs, kad niekada nebus bendros istorinės atminties. Jo nuomone, neišspręstų nesutarimų galima rasti tarp daugybės tautų, ypač – tarp kaimynių valstybių ar regionų. „Mūsų regionas – bendro likimo, bendros istorijos. Bendri siužetai tikrai duoda pagrindą dialogui. Kaip žinome, užsienio politikoje diplomatams visada reikia preteksto. Šiame regione istorija, paveldas yra puikus pretekstas pradėti bet kokias derybas“, – įsitikinęs A. Bumblauskas.

Jam antrina ir A. Nikžentaitis. Anot jo, jeigu šalys yra laisvos ir demokratiškos, negali būti taip, kad vyraus viena bendra istorinė atmintis. Jis paprieštarauja, kad, nors Rytų Europos regionas ir yra vieno likimo, jo viduje matoma labai daug konfliktų. Jis pateikia pavyzdį, kad dar 2010–2011 m. tarp tuometinių Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų kilo nesutarimas, ar Vilnius buvo okupuotas.

„Pradėję savo tarnybas užsienio ministerijų kėdėse, jie pradėjo ginčytis, ar buvo Vilniaus okupacija, ar ne. Pamatėme, kad [...] pradeda dominuoti konfliktas ir nėra bandoma ieškoti sąlyčio taškų. Nors mes sakome, kad istorinės atmintys labai skirtingos, konfliktuojančios, bet išvengti konflikto, pasiekti suartėjimą galima per dialogą“, – tikina A. Nikžentaitis.

A. Bumblauskas: baltarusių „tankai“ jau 25 metus važinėja po Vilnių

Pastebima, kad bendra valstybių ar tautų istorija neretai gali tapti ne tik bendro dialogo, bet ir konflikto pretekstu. Pasak A. Bumblausko, baltarusiai jau seniai skolinasi Lietuvos istoriją ir ją pritaiko savo valstybei, nors dauguma lietuvių tai pradėjo pastebėti neseniai.

„Mane stebina, kad žmonės tik dabar apsičiupinėjo. Jau XX a. paskutiniame dešimtmetyje sakydavo, kad po Vilnių važinėja internetiniai baltarusių tankai. [...] Jau tada buvo internetiniai puslapiai, kurie sakydavo – dar pamatysite, litovcai, kaip mūsų tankai važinės po Vilnių. Šiai situacijai – mažiausiai 25 metai“, – pabrėžia istorikas.

Su tuo sutinka ir A. Nikžentaitis. Jo tvirtinimu, Lietuvoje gausu ir kitų nepastebėtų istorijos aspektų. Profesoriaus teigimu, prasidėjus baltarusių atgimimui, jie bandė kartoti XIX a. pab. – XX a. pr. istoriją. „Turbūt niekas nežino, kad laikraštis „Naša niva“ 10-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo leidžiamas iš Vilniaus. Žurnalistai iš Baltarusijos specialiai atvažiavo į Vilnių, čia apsigyveno. Tokiu būdu jie tikėjosi pratęsti prieškario tradicijas“, – pavyzdį pateikia A. Nikžentaitis.

Žalgirio mūšį siūlė minėti kaip baltarusių ir rusų armijų dieną

A. Nikžentaičio tikinimu, panašių pavyzdžių, kaip minėtieji, galima rasti ir daugiau. Jis nurodo, kad baltarusių bandymas pasisavinti LDK istoriją tėra suprimityvintas variantas, nes LDK istorija Baltarusijoje suprantama kitaip nei Lietuvoje. Jis primena ir tai, kad Žalgirio mūšis yra laikomas bendra slavų pergale.

„Savo laiku Aleksandras Lukašenka yra pasiūlęs Vladimirui Putinui – Žalgirio mūšio dieną reikia minėti kaip bendrą Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės dieną. Kai tvirtiname, kad baltarusiai bando pasisavinti istoriją, pateikiame ne visą atsakymą. Jie istoriją bando transformuoti ir pritaikyti savo visuomenės poreikiams“, – teigia A. Nikžintaitis.

A. Bumblausko nuomone, kaimynai bando istoriją iš naujo interpretuoti, nes labai sunku nuginčyti dinastinius istorijos aspektus. Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos kunigaikščių geneologinius medžius tyrinėja ne tik baltarusiai, bet ir lenkai.

„Yra kiti niuansai, kurie, manau, iš dalies rodo ir mūsų istoriografijos vienpusiškumą – nėra sukuriamas pagrindas polemikai. Lietuvoje ignoruotas rusėniškasis vaidmuo LDK istorijoje. [...] Senasis Vilnius yra Kalnų parke. Tai – pagoniškasis Gedimino Vilnius, o kitas miestas yra ten, kur dabar Senamiestyje yra rusėnų priemiestis. [...] Šis klodas mūsų istoriografijoje labai ignoruojamas“, – pabrėžia A. Bumblauskas.

Jo aiškinimu, Vytauto Didžiojo raštinė buvo įkurta rusėnų priemiesčio raštininkų, todėl visi tuometiniai Lietuvos dokumentai parašyti gudų kalba. Vėliau pasirinkta pereiti prie lotynišku pagrindu parengtos kalbos – lenkų. A. Bumblauskas akcentuoja, kad tai buvo padaryta, paaukojant ne lietuvių, o gudų kalbą.

„Šis blokas klausimų ir problemų lietuvių visuomenei dažnai sunkiai suvokiamas. Jie dažnai nustemba, kad yra tokie didžiuliai klodai, kurie neturi nieko bendro su lituaniste ar XIX a. pab., Jono Basanavičiaus laikų, lietuvybės samprata. Lietuva to neturi. Dėl šios spragos atsiranda įvairiausios mitologijos, kurioms lietuviai dažnai yra nepasiruošę“, – sako A. Bumblauskas.

Siūlo didžiuotis realiais įvykiais, o ne išgalvotomis istorijomis

Istorikai pastebi, kad ne tik kitų valstybių žmonės, bet ir patys lietuviai dažnai yra linkę tikėti niekuo nepagrįstais pasakojimais, kurie pristatomi kaip istorinės tiesos. Tai ypač dažnai daroma, siekiant išaukštinti savo valstybę, bet kartais atsiranda ir kurioziškų situacijų.

„Dar sovietmečiu buvo toks tūlas Rimša iš Kauno, kuris iššifravo hetitų raštą. Jį šifravo, remdamasis dabartinės lietuvių kalbos žiniomis. Esą, kadangi kiti mokslininkai lietuvių kalbos nežino, jie negalėjo to padaryti. Anot jo, kalboje buvo trys skiemenys: jo, jo, jo. Jis labai nesunkiai perskaitė, kad ten yra parašyta, jog „Jonas jojo“. Tokių absurdų galime rasti daug“, – tikina A. Nikžentaitis.

A. Bumblauskas juokiasi, kad Lietuvoje taip pat būtų galima rasti bent kelis žmones, kurie tariasi iššifravę vieną didžiausių pasaulio mįslių – Faisto diską, rastą Kretoje. Istorikas atkreipia dėmesį, kad, norint kuo nors didžiuotis, galima atrasti įvykių, kurie įrodyti istoriniais faktais, o ne išsigalvotomis istorijomis, pavyzdžiui, kad lietuviai nugalėjo Romą.

„Jeigu norime, geriau didžiuokimės Palemonu. Būti kilusiems iš romėnų, man atrodo, yra garbingiau, nei būti Romos nukariautojais, bet [...] visa tai nubraukiame ir norime būti gotais, kurie 1410 m. nusiaubė Romą“, – pastebi A. Bumblauskas.

Istoriją perkuria, kad užsidirbtų

A. Nikžentaitis perspėja, kad kartais mitinėmis ir niekuo nepagrįstomis istorijomis tiesiog siekiama komercinės naudos. Istorijos sukuriamos specialiai, kad žmonės lankytųsi tariamose istorinėse vietose ir tokiu būdu neštų pelną.

„Man teko tramdyti vieno rajono kultūros skyriaus vedėją, kuris norėjo paskelbti, kad tas rajonas – šv. Brunono nužudymo vieta. Pats specialistas yra baigęs istorijos studijas. Skambinau jam ir klausiau – kokias nesąmones darai? Jis atsakė – pats suprantu, kad tai – nesąmonės, bet kiek turistų pritrauksime. Žmonės visą laiką yra pasiilgę neįtikėtinų, fantastinių istorijų, bet kartais tai tėra labai aiški komercija“, – teigia A. Nikžentaitis.

Jis priduria, kad šiuo aspektu lietuviai labai panašūs į baltarusius, tačiau baltarusiai elgiasi šiek tiek protingiau: „Lietuviai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir baltarusiai, bet baltarusiai galbūt yra šiek tiek protingesni, nes savinasi objektą, kuris, istoriškai įrodyta, iš tikrųjų egzistavo. Mes bandome savintis tokius dalykus, kurie neegzistavo. Tiksliau, bandome išgalvoti istoriją“, – sako A. Nikžintaitis.

Istoriniai šaltiniai irgi klysta: Lietuvos simboliu nurodė Dovydo žvaigždę

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kartais klysti gali ir istoriniai šaltiniai, pabrėžia pašnekovai. Jų teigimu, gausu šaltinių, kurie paprasčiausiai yra neteisingi. „Reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, į kitur esančius šaltinius reikia žiūrėti labai kritiškai. XIV a. Ispanijos šaltiniuose radau informaciją apie Lietuvą, kad Lietuvos ženklas XIV a. – šešiakampė žvaigždė“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

Anot jo, toks įrašas šaltinyje galėjo atsirasti vien dėl to, kad lietuviai buvo kitatikiai, o visi kitatikiai tuomečiame krikščioniškame pasaulyje buvo suvienodinami. Dėl šios priežasties lietuviams buvo priskirtas žydų ženklas.

A. Bumblauskas akcentuoja, kad kai kurie istorikai taip pat nesiremia patikimais šaltiniais, o kartais faktus tiesiog išgalvoja. Tokiu būdu, anot A. Bumblausko, atsiranda teorijos, kad IX a. lietuviai turėjo mūrą, o lietuviški istoriniai šaltiniai nėra patikimi.