"Gyvoji biblioteka" – vieta, kur knygomis tampa žmonės. Tie, kurie patiria, kas yra netolerancija. Tautinių, rasinių mažumų atstovai, homoseksualai čia ateina tam, kad leistų kitiems su jais susipažinti.

Paskutinė vieta Europoje

Mes europiečiai. Kosmopolitai. Vilnius kitais metais bus Europos kultūros sostinė ir kvies svečius iš viso pasaulio. Jų bus visokių. Ar būsime tokie tolerantiški, kad kiekvienas pasijustų laukiamas?

Didžiosios Europos sostinės žavi ne tik įspūdinga architektūra ar istoriniais paminklais. Jų gatvėse gali sutikti įvairiausių žmonių: skirtingų tautybių, rasių, tikėjimų, seksualinės orientacijos, politinių pažiūrų, ir visi jie puikiai sugyvena kartu.

Vilniaus, kadaise garsėjusio kaip daugiataučio, daugiakultūrio, tolerantiško įvairovei miesto, veide šiandien trūksta spalvų. Būti kitokiam dažnai reiškia būti atstumtam. Negi pamiršome, kad galime, jei ne mylėti, tai bent gerbti tuos, kurie yra kitokie nei mes?

Kalbėti apie paprastų miestiečių tolerancijos trūkumą sunku, kai garsūs Lietuvos žmonės ne tik netoleruoja kitų, bet to neslepia ir, susidaro įspūdis, netgi tuo didžiuojasi.

Prieš kelerius metus skandalą sukėlė Vito Tomkaus antisemitinės publikacijos, dėl rasistinių pareiškimų neseniai teko bylinėtis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentui Vladui Garastui, Vilniaus meras Juozas Imbrasas savo antipatijos seksualinėms mažumoms slėpti niekada net nebandė.

Realybė tokia – Eurobarometro tyrimo duomenimis, esame pati homofobiškiausia šalis ES.

Tolerancijos paveldėti neįmanoma

Kas nutiko, kur dingo mūsų pakantumas kitokiems žmonėms?

"Turime suvokti, kad demokratija, pagarba žmonių įvairovei nėra genetiškai paveldima savybė. Net jei svaigstame nuo to, kad Vilnius viduramžiais buvo daugiakultūris miestas, dabar tai nieko nebereiškia. Kiekviena naujai ateinanti karta turi būti išmokoma pagarbos, tolerancijos principų, o mūsų valstybėje kol kas daroma labai mažai, kad šiuos dalykus įskiepytume, – apgailestavo Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė.

Tačiau didžiausias išbandymas tolerancijai yra ne turistai. Jie atvažiuoja ir greitai palieka šalį, be to, atveža čia savo pinigų.

Tam laikui galime pasitempti ir pabūti draugiški, nors, aišku, negali žinoti. Gal kai kurioms visuomenės grupėms neužteks padorumo netgi pabūti svetingoms.

Su kur kas didesnėmis tolerancijos problemomis susiduria tie žmonės, kurie nuolat čia gyvena.

"Tikrai negaliu sakyti, kad esame tauta, kurioje tolerancija labai išugdyta. Matome, kad net aukščiausio lygio politikos pareigūnai, kiti atsakingi šalies asmenys leidžia sau kalbėti nekorektiškus dalykus. O juk tokie žmonės formuoja jaunimo požiūrį. Kodėl paskui stebimės mūsų vaikų elgesiu mokykloje, kai kitus, neatitinkančius kokio nors susikurto standarto, jie tiesiog užguja", – svarstė M.Jankauskaitė.

Didžiausios – nepagrįstos baimės

Gyvenime dažniausiai bijome to, ko nepažįstame. Etninių tyrimų centro atliktas tyrimas tai dar kartą įrodė.

Didžioji dalis apklaustųjų, prisipažinusių, kad netoleruoja homoseksualių žmonių ar pabėgėlių bei imigrantų, niekada su jais net nebuvo susidūrę. Tiesiog nemėgsta, o kodėl – nežino.

Iniciatyvos sklaidyti tokias baimes imasi įvairios nevyriausybinės organizacijos. Europos Tarybos inicijuota kampanija "Visi skirtingi, visi lygūs" antrus metus organizuoja projektą "Gyvoji biblioteka".

Skirtingose Lietuvos vietose organizuojami renginiai, kuriuose knygomis tampa gyvi žmonės, kurie savo kailiu patiria, kas yra žmonių netolerancija. Tautinių, rasinių mažumų atstovai, homoseksualai, neįgalieji čia ateina tam, kad sugriautų įsigalėjusius stereotipus ir leistų kitiems su jais susipažinti.

Laužo senus įsitikinimus

"Dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie gyvenime nėra matę žydo. Jie ateina, susipažįsta su manimi, pasišnekame, tikiuosi, paskui pagalvoja, gal tas žydas ne toks jau blogas", – juokėsi antrus metus projekte dalyvaujanti Simona Psonikaitė.

Gyvendama Lietuvoje jauna žydė nesijaučia diskriminuojama, tačiau neigti įsigalėjusius stereotipus tenka gana dažnai.

"Esu visko prisiklausiusi. Sako, kad geriame krikščionių kraują, o juk iš tikrųjų pagal žydų tradicijas mes negalime valgyti maisto, jei jame yra nors lašelis kraujo. Net jei skeliame kiaušinį ir matome kraujo pėdsaką, nebenaudojame jo, nes tai reiškia, kad jau buvo užsimezgusi gyvybė", – apie žydų tradicijas pasakojo mergina.

"Įspūdingiausias dalykas, kurį teko išgirsti, buvo vienos merginos įsitikinimas, jog žydė mergina vien žvilgsniu gali taip pakerėti vaikiną, kad jis pavirsta į statulą. XXI a., o ji tikrai tikėjo tokiais dalykais. Vienintelis argumentas – jai taip sakė močiutė", – stebėjosi S.Psonikaitė.

Geriausias vaistas – bendravimas

Dalyvaudama tolerancijos projekte ji pastebėjo, kad bene labiausiai su žydais susipažinti ir pabendrauti nori skustagalviai.

"Ateina, klausinėja apie istoriją ir ginčijasi nežinia iš kur ištrauktais faktais. Vienas skustagalvis, kuris sakė, jog yra istorijos studentas, man aiškino, kad žydai bėgo iš Egipto, nes pavogė auksą. Iš kur žmonės tokius dalykus išsigalvoja, nežinau. Tačiau pasišnekėjome maloniai, gal jis savo nuomonę pakeitė, – svarstė mergina, pati mėgstanti bendrauti su kuo skirtingesniais žmonėmis, ir pridūrė: – Tačiau toleruoju žmones, ne veiksmus. Kad ir tie patys skustagalviai. Man nesvarbu, kaip jie atrodo, rengiasi, bet jei jie vaikšto gaujomis, be jokios priežasties išsitraukia ginklus ir ima viską daužyti, manau, to netoleruoja niekas. Apskritai geriausias vaistas nuo netolerancijos yra bendravimas. Kad ir kokios tautybės būtų žmogus, jis papildo kitą. Kuo daugiau žmonės domėsis, ieškos informacijos, tuo visiems bus geriau."

Problema jau pripažįstama

Panašių projektų, socialinių iniciatyvų Lietuvoje pastaraisiais metais daugėjo, tačiau jos – ne išsigelbėjimas. "Tai tik trumpalaikės injekcijos, gyvenimas nuo projekto iki projekto, o tikram problemos sprendimui reikia sisteminio požiūrio, nuolatinio darbo", – įsitikinusi M.Jankauskaitė.

Optimistinė tendencija nebent tokia, kad pradedame suprasti turintys problemą. Dar prieš dvejus trejus metus, kai nevyriausybinės organizacijos kėlė klausimą, kad į Lietuvą ateina rasizmas, formuojasi ultraradikalios grupuotės, būdavo tiesiog užmerkiamos akys.

Dabar ši votis tiek išsprogusi, kad esame priversti tas problemas matyti ir galvoti, kaip jas pašalinti. Tik būtų gerai, jog tai būtų kryptingai daroma valstybės lygiu, o ne tik nevyriausybinių organizacijų iniciatyva.

Ar artimiausiu laiku galime tikėtis, kad situacija pagerės?

M.Jankauskaitė abejoja: "Man atrodo, kad dabartinei valdžiai vienintelis aktualus dalykas yra krizė ir baisu, jog ji gali tapti tarsi pretekstu neprižiūrėti kitų sričių, taip pat ir žmogaus teisių. Dažnai girdime: palaukite, susitvarkys ekonomika, tada pradėsime tuos dalykus spręsti. Bet kam ekonomika tvarkoma? Žmogui. Jei tvarkoma taip, kad pažeidžiamos žmogaus teisės, o tvarkymo įkarštyje kažkas tampa labiau žmogus negu kitas, ar mums reikia tokio krizės įveikimo? Aš taip nemanau."