Pagarba mirusiesiems ir rūpestis jų Amžinojo poilsio vieta neatsiejami nuo senosios lietuvių pasaulėžiūros, tad uždegti žvakę ant kapo, kurio nėra kam prisiminti, – sena mūsų krašto tradicija. Tačiau kai kapinės per Vėlines skęsta gėlių ir žvakių jūroje, gausu vietų, kur tamsu ir tuščia, nors ten atgulę mūsų tautos didvyriai.

Etnologai skaičiuoja, kad Lietuvoje neprižiūrima iki 15 procentų kapų – maždaug kas šeštas kapas. Tarp jų – ir dauguma partizanų kapų jų žūties vietose miškuose. Aktyvus jaunimas jau antrus metus buriasi į grupes ir prieš Vėlines lanko gyvybę už Lietuvos laisvę atidavusių didvyrių kapus. Šiemet pirmoji jų stotelė – Dzūkijos Kalesninkų miškas, kur su trimis bendražygiais 1949 metų kovo 7-ąją buvo nukautas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas.

„Jis buvo čia nukautas. Žinoma, buvo stiprus partizaninės kovos strategas, galima sakyti, net karo strategijos etalonas, kuris tiesiogiai organizuodavo įvairias kovas, pasalas. Na, bet jis buvo bejėgis prieš bendražygių išdavimus“, – pasakoja ekspedicijų į Sibirą dalyvis Tomas Kazulėnas.

Partizaninis lietuvių judėjimas susiformavo 1944–1945 metais Sovietų sąjungos Raudonajai armijai iš Lietuvos stumiant vokiečių kariuomenę. Partizanų veikla nuslopinta tik apie 1957 metus, o Seimas tik prieš šešerius metus priėmė rezoliuciją dėl nužudytų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę palaidojimo vietų išaiškinimo. Po visą Lietuvą išsibarsčiusių didvyrių kapų priežiūra vis dar epizodinė, tad jaunimas ragina visus tokias vietas žinančius gyventojus bent per Vėlines ant kapų uždegti jų garbei žvakeles.

„Neturėtų tokie mūsų tautos didvyriai būti užmiršti. Aš manau, kad dažnai žmonės linksta pamiršti tuos dalykus, kurie gal nėra tiesiogiai su jais susiję, ir pradeda rūpintis tik savo artimo rato žuvusiais giminaičiais. Tai, žinoma, yra gerai, bet vis dėlto turėtume nepamiršti ir tų, kurių gal nepažinojome, bet jie dėl mūsų atidavė viską“, – teigia studentas Martynas Blažaitis.

„Man yra svarbu aplankyti juos, nes jie kovojo už mūsų laisvę. Ir dar tokią dieną ypatingą – Vėlinių“, – tikina moksleivis Rokas Putna.

„Svarbu, kad istorijos mokytojai, studentai, moksleiviai važiuotų, tas vietas matytų, diskutuotų, kalbėtų ir bandytų įsivaizduoti, kaip tuo metu jautėsi partizanai, būdami čia, be jokios paramos, pagalbos, tiktai aplinkinių žmonių remiami, bet pasirinko eiti į mišką, žūti, o ne tiesiog vergauti. Ir pats Dzūkas sakė, kad geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant“, – sako T. Kazulėnas.

Nepaisant didžiulio pajėgų skirtumo, miškuose prisiglaudę ir tautos remiami Lietuvos laisvės kovotojai sugebėjo 10 metų priešintis milžiniškai sovietų imperijos karo mašinai ir padaryti jai skaudžių nuostolių. Per visą partizaninio karo laiką Lietuvoje žuvo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų.