Tačiau taip pat nesigaili, kad po trejų metų su gimnazija atsisveikino, – toks žingsnis dėl perdegimo buvo neišvengiamas. Tiesa, dabar Karolis dirba korepetitoriumi ir po metų žada vėl praverti mokyklos duris, nes toks darbas jam suteikia prasmę.

– Kaip manote, kodėl ši knyga sulaukė tokios sėkmės?

– „Mokytojas“ užpildė nišą, kurioje iki šiol nebuvo panašios lietuvių autoriaus knygos, spėju ir tikiuosi, kad ji bus aktuali ateityje, ypač būsimiems pedagogams, mokiniams. Dauguma skaitytojų tai spėjo įvertinti, bet, aišku, pasigirsta ir kitokių nuomonių, tarkime, kad knyga išpopuliarėjo tik dėl geros rinkodaros. Akivaizdu, kad reklama prie to prisidėjo – juk ne veltui anksčiau dirbau reklamos srityje. Tačiau tai, kas populiaru, nebūtinai yra nekokybiška, neverta dėmesio, banalu. Tiesą sakant, aš ir pats dažnai skeptiškai žiūriu į greitai didelio susidomėjimo sulaukusius kūrinius – knygas, filmus, spektaklius. Jiems tarsi keliami aukštesni reikalavimai. Tačiau savo knyga aš tvirtai tikiu. Dėl knygos populiarumo pats kūrinys nepasidaro nei blogesnis, nei geresnis. Visai neromantiška, bet šiais laikais menininkas turi būti ir vadybininkas. Toks požiūris nesiderina su kenčiančio, minios atstumto ir nesuprasto kūrėjo įvaizdžiu. Vis dėlto laikau privalumu, kad dauguma skaitytojų supranta, kodėl „Mokytojas“ svarbus ir ko juo siekiau.

– Kuo „Mokytojas“ svarbus?

– Tai bene pirma lietuvių autoriaus knyga, kurios dėmesio centre atsiduria mokytojas. Knyga supažindina su pedagogo profesijos užkulisiais, o svarbiausia, kad parašyta lengvu, įtraukiančiu stiliumi, taigi tinka įvairaus amžiaus skaitytojams, kitų profesijų atstovams. Visi gali pamatyti, koks tas mokytojo darbas iš tiesų yra, tai visuomenėje didina supratingumą. Be to, „Mokytojas“ yra mūsų laikų švietimo situacijos liudininkas. Jame užfiksuota viskas, apie ką viešai, o kartais ir paslapčia mokytojai kalba nuolat, tik be jokių verkšlenimų, su humoru. Tačiau tai šviesi knyga. Paėmus ją į rankas po kokių dešimties, dvidešimties metų bus galima palyginti, ar kas nors iš esmės pasikeitė. Manau, knyga bus ne ką mažiau aktuali ir tuomet. Žvelgiant iš literatūrinės pusės, mūsų padangėje „Mokytojas“ yra tam tikra naujovė. Tai neįprasto žanro grožinis kūrinys, papildytas literatūros, dailės, kino kūrinių analizėmis. Jos įsiterpia į pasakojimą apie jauną, savęs ieškantį žmogų, nusprendusį išbandyti save mokykloje. Tie intarpai knygą paverčia ir tam tikra literatūrine pamoka, sukuria edukacinį momentą tiesiogine prasme.

Turas: pavasarį K. Kilmas visą mėnesį keliavo po Lietuvą, gyvai pristatydamas knygą. Martyno Mažvydo bibliotekoje, kaip ir kituose susitikimuose su skaitytojais, buvo kalbėta ne tik apie ją, bet ir apie mokyklų gyvenimo skaudulius. / A. Sartanavičiaus nuotr.

– Tiems, kas dar neatsivertė knygos. Kaip atsidūrėte mokykloje – po studijų kelerius metus dirbote reklamos agentūroje, kas paskatino palikti šį darbą ir tapti mokytoju?

– Ilgą laiką gyvenau patogų gyvenimą, tačiau buvau nelaimingas. Nejaučiau pasitenkinimo kiaurą dieną sėdėdamas reklamos agentūroje ir galvodamas, kaip padėti užsakovui parduoti kuo daugiau užpilamų makaronų arba virtuvės rankšluosčių. Tai gali būti įdomu, tačiau neteikia jokios prasmės, o prasmės trūkumas stumia į neviltį. Gali su ja susitaikyti, pasakęs sau, kad taip gyvena dauguma žmonių, kad tai normalu, arba gali pabandyti ką nors pakeisti. Aš ryžausi surizikuoti – atsisakiau ganėtinai lengvo ir neblogai atlyginamo darbo, įstojau studijuoti pedagogikos ir netrukus išėjau dirbti į mokyklą. Iki šiol manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.

– Knygoje pasakojate, kad pasiūlymo dirbti mokykloje sulaukėte beveik akimirksniu, – tereikėjo tik išsiųsti keliolika CV. „Mokytojas“ – autobiografija?

– Ne visai. Tiesą sakant, norėčiau, kad taip būtų. Paprastai rašydamas trokštu atskleisti savo vidinį pasaulį, tačiau šioje knygoje to nesiekiau, mano ryškaus vidinio paveikslo joje nėra. Jeigu būčiau bandęs jį sukurti, kūrinys greičiausiai atrodytų pernelyg kontroversiškas, tai visiškai nesiderintų su visuomenės įsivaizdavimu apie tai, koks turi ar turėtų būti mokytojas. Nenorėjau nukreipti dėmesio nuo svarbiausių temų, susijusių su švietimu. Be abejo, rėmiausi savo darbo mokykloje patirtimi, aprašiau kai kuriuos epizodus iš savo paauglystės, mokyklos laikų, tačiau negalima dėti lygybės ženklo tarp pagrindinio veikėjo ir autoriaus. Taip pat būtų neteisinga manyti, kad visi įvykiai pavaizduoti lygiai tokie, kokie buvo. Tarkime, gimnazijoje man pradirbus vos kelis mėnesius visos mokyklos buvo uždarytos, paskelbtas nuotolinis mokymas. Knygoje apie tai neužsiminta nė žodžiu, maniau, kad ateityje skaityti apie tai bus visai nebeaktualu. Norėjau užfiksuoti universaliausius, pastoviausius mokytojo profesijos aspektus – milžinišką krūvį, atsakomybę, pedagogo pastangų įvertinimą arba – daug dažniau – nuvertinimą, mokinių ir jų tėvų požiūrį į mokymąsi, paauglių santykį su literatūra, kalba ir t. t.

Memai: jie pasufleruoja, kad knygoje yra ir žaismingų epizodų, iš anksto parodo, kad ne viskas joje baisiai rimta, nors ir kalbama apie svarbius dalykus. / A. Sartanavičiaus nuotr.

– Kam skirta ši knyga?

– Mano knyga skirta plačiai auditorijai – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėvams, kitiems suaugusiesiems. Džiugu, kad mokinių tėvai ir kiti suaugusieji taip pat skaito „Mokytoją“. Daugeliui patinka prisiminti mokykloje analizuotus autorius, užkamšyti spragas. Ne vienas žmogus man rašė, kad perskaitęs knygą pagaliau suprato Williamo Shakespeare’o, Johanno Wolfgango Goethe’ės, Franzo Kafkos kūrinius. Didelio dėmesio sulaukia ir knygos gale pateiktas privalomas neprivalomų knygų sąrašas. Perskaičius „Mokytoją“, pagilinus literatūrines žinias, jis tarsi kviečia tęsti kelionę per literatūrą, padeda atrasti laiko patikrinus tekstus, skirtus ir paaugliams, ir suaugusiesiems. „Mokytojas“ – knyga, kuri paskatina atsiversti kitas knygas.

– Ar tiesa, kad šiuolaikiniai paaugliai skaito per mažai?

– Šiandien beveik visi skaito per mažai. Vienas iš mano tikslų rašant „Mokytoją“ buvo paskatinti žmones daugiau skaityti. Sudarytu privalomu neprivalomų knygų sąrašu įkvėpiau bent dalį savo mokinių laisvalaikiu vėl paimti knygą į rankas, tad norėjau pasiteisinusius metodus aprašyti ir pritaikyti kur kas platesniu mastu. Džiaugiuosi, kad sąrašas populiarus ir šiandien, kelia įvairių diskusijų. Žinoma, jis nėra idealus ar juo labiau baigtinis, jį tobulinti galima iki begalybės, nes naujų, vertingų knygų pasirodo kiekvienais metais. Stengiuosi kuo daugiau skaityti, pasižymiu patikusius kūrinius, kuriais ateityje sąrašą papildysiu. Planuoju kada nors jį atnaujinti ir paskelbti internete. Beje, savo mokiniams buvau sudaręs ir rekomenduojamų filmų sąrašą, tačiau jis nebuvo pakankamai išbaigtas, veikiau tebuvo juodraštis, todėl į knygą nepateko. Vis dėlto į kūrinio istoriją įpyniau tiek gerai žinomų literatūros kūrinių analizių, tiek su kinu susijusių momentų. Pavyzdžiui, modernizmą ir F. Kafkos „Metamorfozę“ mokytojas dvyliktokams pristato analizuodamas Charlie Chaplino filmo „Modernūs laikai“ epizodą, vėliau pasitelkia ir dailės kūrinį. Stengiausi praturtinti tekstą geriausiais skirtingų meno rūšių pavyzdžiais, plėsti skaitytojų kultūrinį akiratį, sudominti pačia kultūra taip, kaip tai dariau dirbdamas gimnazijoje. Kuo žmogus labiau apsiskaitęs, kuo daugiau žino, tuo jis įdomesnis, tuo turtingesnis jo vidinis pasaulis. Manau, išsilavinęs, jautrus, subtilus žmogus iš gyvenimo gali pasiimti daugiau ir, aišku, daugiau duoti kitiems.

A. Sartanavičiaus nuotr.

– Dailės kūriniai puošia ir jūsų knygos viršelį, ir priešlapius. Kaip gimė šis sumanymas?

– Viena iš užduočių, kurią iš tiesų skyriau savo mokiniams ir aprašiau knygoje, buvo sukurti memą pagal Hieronymus’o Boscho triptiką „Žemiškasis malonumų sodas“. Mintis gimė klasėje kalbant apie renesansą – norėjau, kad į šią epochą vienuoliktokai pažvelgtų ne tik per literatūrą, bet ir dailę, be to, šiek tiek pasilinksmintų. Mokiniai turėjo patyrinėti paveikslą su virtualiu gidu, paskui pasirinkti kūrinio fragmentą ir sukurti memą. Užduotis pranoko mano lūkesčius, mokiniams taip pat labai patiko, taigi tą pačią užduotį skyriau ir kitais metais. Taip sukaupiau šiokią tokią memų kolekciją, o dalį darbų parinkome knygos priešlapiams. „Mokytoją“ puošia mano mokinių kurti memai, kuriuose pavaizduotas situacijas atpažįsta visi, – juk kiekvienas mokėsi mokykloje, nors kartą neatliko namų darbų arba skubėjo užsiimti geresnę eilės vietą valgykloje. Laikui bėgant įsitikinau, kad su šypsena į memus žvelgia tiek pradinukai, tiek paaugliai, tiek garbaus amžiaus žmonės. Memai pasufleruoja, kad knygoje yra ir žaismingų epizodų, iš anksto parodo, kad ne viskas joje baisiai rimta, nors ir kalbama apie svarbius dalykus.

– Kaip ir tas geltonas, simpsonišku stiliumi pieštas žmogeliukas ant knygos viršelio, šiek tiek panašus į autorių? Kaip jis atsirado?

– Pradėjęs dirbti mokykloje sukūriau feisbuko puslapį pavadinimu „Lietuvių kalbos mokytojas“. Iš pradžių man jo reikėjo tam, kad galėčiau į uždaras grupes įtraukti mokinius ir socialiniame tinkle dalytis su jais tam tikromis užduotimis, filmų, knygų rekomendacijomis, norėjau sukurti erdvę tarpusavio diskusijoms. Pasibaigus mano pirmiesiems darbo mokykloje metams minėtame feisbuko puslapyje paskelbiau straipsnį „Kiek iš tiesų (už)dirba mokytojai?“. Šis tekstas sulaukė didžiulio susidomėjimo, palaikymo, ėmė augti puslapio sekėjų skaičius. Netrukus pradėjau anonimiškai rašyti ir viešai skelbti „Mokytojo dienoraščių“ ciklą, kurti vaizdo pamokas visiems, kas domisi literatūra, įrašinėti tinklalaides švietimo temomis. Po kurio laiko nusprendžiau, kad puslapiui reikia kokio nors paveiksliuko, taigi internetu užsisakiau simpsoniško stiliaus portretą (tuo metu tai buvo gana populiari paslauga). Tas nupieštas žmogeliukas greitai „prilipo“, daug kam tapo atpažįstamas, taigi knygos dailininkas nusprendė perkelti jį ir ant kūrinio viršelio. Šis žmogeliukas dabar žvelgia į skaitytojus iš knygų lentynų ir tarsi provokuoja paimti „Mokytoją“ į rankas.

A. Sartanavičiaus nuotr.

– Pavasarį mėnesiui buvote išsirengęs į „Mokytojo“ pristatymo turą po Lietuvą. Ar po kelionės jums dar aiškesnės tapo švietimo sistemos ydos?

– Aš tas ydas jau identifikavau knygoje. Tiesiog dar kartą įsitikinau, kad visur situacija ta pati. Kai manęs paklausia, kokių pokyčių reikėtų, atkreipiu dėmesį į elementariausius dalykus. Būtina bent tris kartus sumažinti krūvį pagrindinių dalykų mokytojams ir mažiausiai du kartus padidinti visiems pedagogams atlyginimą. Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia keisti. Visa ta biurokratija... Kai pasižiūriu į bendrojo ugdymo programas, manyje užverda pyktis. Šimtai puslapių informacijos! Tarsi mokytojai daugiau neturėtų ką veikti, tik juos analizuoti.

Kartais man atrodo, kad paprasčiau būtų nušluoti esamą švietimo sistemą nuo žemės paviršiaus ir sukurti naują. Kiek ji dar laikysis ant mokyklose dirbančių veteranų pečių? Juk jie irgi nusipelnė teisės pailsėti. Viename pristatyme mokiniai piktinosi, kad kai kurie vyresni mokytojai nebeturi užsidegimo ir nuolat burba. Iš tiesų mokiniai turėtų džiaugtis, kad dar apskritai turi mokytojus. Joniškyje sutikau mokytoją rekordininkę, kuri gimnazijai paskyrė 49 metus. Po galais, jei jau nesugebame sureguliuoti darbo krūvio, tai bent suteikime galimybę mokytojams anksčiau išeiti į pensiją!

„Mokytojas“ yra mūsų laikų švietimo situacijos liudininkas. Jame užfiksuota viskas, apie ką viešai, o kartais ir paslapčia mokytojai kalba nuolat.

– Jaunų pedagogų trūksta visose mokyklose?

– Jauni mokytojai Lietuvoje vis dar yra egzotika. Mūsų švietimo sistema nesugeba ne tik pritraukti jaunų pedagogų į mokyklas, bet ir jų ten išlaikyti. Štai Kaune pristatyti knygą pakviečiau istorijos mokytoją Matą Toliušį, kuriam irgi trisdešimt dveji. Taip sutapo, kad tądien jis pranešė savo mokyklos direktoriui išeinantis iš darbo. Gimnazijoje išdirbo trejus metus, kaip ir aš. Aišku, lengva pašiepti – padirba trejus metus ir pabėga. Tačiau kiti neištveria nė pusės metų, kartais net mėnesio, o dauguma apie darbą mokykloje net nepagalvoja. Bediskutuojant mums kilo juokinga mintis, kaip išspręsti mokytojų trūkumo problemą, – įveskime Lietuvoje privalomąją pedagoginę tarnybą. Jeigu kiekvienas lietuvis mokykloje padirbėtų bent trejus metus, problema kaipmat išnyktų. Prisimenu ir šmaikščią vienos direktorės idėją. Ką daryti, kad mokykloje dirbtų daugiau jaunesnių mokytojų? Atsakymas: plastines operacijas. Tai, žinoma, juokas pro ašaras.

– Pastaraisiais metais dirbote korepetitoriumi. Kaip sekėsi jūsų mokiniams? Ar nesigailite išėjęs iš mokyklos?

– Nesigailiu. Tai buvo teisingas sprendimas, nes jaučiausi perdegęs ir nenorėjau tapti viskuo nepatenkintu, bambančiu mokytoju, kurio mokiniai nemėgsta. Pasitraukiau, norėdamas pailsėti ir permąstyti tai, ką teko patirti gimnazijoje. Tačiau nuo mokyklos per daug nenutolau, nes ištisus metus dirbau korepetitoriumi – nuotoliniu būdu padėjau mokiniams kamšyti spragas, geriau pasiruošti egzaminui. Be galo džiaugiausi, kai mano pirmoji laida jame pasirodė puikiai ir surinko net penkis šimtukus, tačiau būtų naivu tikėtis rekordų dirbant korepetitoriumi. Mokiniai dažniausiai turi daugiau spragų, tad tikslai kitokie. Vis dėlto papildomas darbas pasiteisino – daugelis abiturientų pranoko savo lūkesčius, o šimtuką pirmą kartą mano karjeroje gavo ne mergina, o vaikinas. Prisirišau prie papildomai mokytų gimnazistų, nors ir nebuvau jų pagrindinis mokytojas. Gaila, kad taip greitai reikėjo juos paleisti.

M. Savičiūtės nuotr.

– Ar šį rudenį dar neplanuojate sugrįžti į mokyklą?

– Šį rudenį dar ne. Ateinančiais mokslo metais ir toliau dirbsiu korepetitoriumi. Apie sugrįžimą į mokyklą esu ne kartą užsiminęs kituose interviu, tačiau kai kurie tokiomis intencijomis abejoja ar net atvirai pašiepia: „Padirbo trejus metus ir pabėgo.“ Apskritai, treji metai mokykloje nėra mažai, kai dirbi beveik pusantro etato ir dar esi priverstas uždarbiauti papildomai. Jei kas nors tuo abejoja, turėtų išbandyti pedagogo profesiją savo kailiu. Vis dėlto esu jau beveik iki galo apsisprendęs į mokyklą sugrįžti dar kitais metais. Kito kelio tarsi ir nėra – negalėsiu ir toliau mokyti abiturientų neįsigilinęs į pasikeitusias programas ir naujo tipo egzamino reikalavimus. Rudenį į mokyklą žygiuosiantys dvyliktokai dar laikys senojo tipo egzaminą – rašys rašinį. Norėčiau, kad jie perskaitytų knygą, – taip geriau pasiruoštų lemiamam atsiskaitymui, pakartotų kursą ir susimąstytų apie savo ateities kelią. Likę, žemesniųjų klasių mokiniai kitaip pažvelgtų ir į savo mokytojus, ir į literatūrą, galbūt vėl pamiltų knygas. Manau, kad „Mokytojas“ gali nemažai išmokyti tiek paauglius, tiek suaugusiuosius.

Norite sužinoti visą tiesą apie mokytojo darbo realybę?

Karolis Klimas, populiaraus tinklaraščio „Lietuvių kalbos mokytojas“ autorius, knygoje „Mokytojas“ (išleido BALTO leidybos namai) pasakoja apie jauną, maištingos dvasios žmogų, kurį gyvenimo prasmės paieškos atveda į vieną iš Vilniaus gimnazijų. Matydamas, kad pasenusi švietimo sistema nepajėgi suteikti mokiniams reikiamo išsilavinimo, jaunatviško maksimalizmo kupinas mokytojas pats imasi iniciatyvos. Ar jam pavyks įrodyti, kad mokytis reikia ne dėl pažymių?

Istorija prasideda tuomet, kai ilgą laiką reklamos ir komunikacijos srityse dirbęs vyras suvokia tapęs vartotojiško gyvenimo įkaitu. Solidus atlyginimas užtikrino patogų gyvenimo būdą, o paauglystėje užgimęs noras maištauti ėmė blėsti. Beliko tik dvi išeitys – susitaikyti su nykia kasdienybe arba sukaupti visas likusias jėgas ir kaip nors ištrūkti. Galvoje pamažu gimė kardinalių pokyčių planas...

Sunku patikėti, bet vargana mokytojo alga, dėl nuolatinės įtampos streikuojantis skrandis ir kone nepakeliamas darbo krūvis padėjo įveikti egzistencinę krizę. Tapus mokytoju nebereikėjo apsimetinėti laimingam. Pirmieji dvyliktokai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė geriausiai gimnazijoje, o svarbiausia – pamėgo skaityti knygas. Išsisprendė net ilgus metus jauną vyrą persekiojusios asmeninių santykių problemos – naują pažintį su mergina greit vainikavo sužadėtuvės. Skamba kaip pasaka, ar ne? Gal norite sužinoti visą tiesą apie mokytojo gyvenimo realybę?

Tikra istorija apie dvejus mokytojavimo gimnazijoje metus įtraukia tarsi puikiausias romanas. Tai – ne tik pedagogo, bet ir savęs ieškančio žmogaus pasakojimas, skirtas visiems, kurie kada nors mokėsi (arba vis dar mokosi) mokykloje. Ypatinga dovana skaitytojams – autoriaus sudarytas privalomas neprivalomų knygų sąrašas, kuris padėjo pirmiausia mokiniams, o paskui ir daugeliui suaugusiųjų nepasiklysti knygų pasaulyje.