Keleiviai, įlipę į tarpmiestinį autobusą, dabar išmaniuosiuose įrenginiuose puola ieškoti bevielio interneto tinklo, tuo metu nepriklausomybės pradžioje džiaugdavosi, kad autobusas apskritai atvažiavo. Per daugiau kaip du dešimtmečius didžiųjų miestų autobusų parkai pasikeitė neatpažįstamai: autobusai tapo kur kas modernesni ir patogesni, viena po kitos atnaujinamos autobusų stotys.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imtos svarstyti transporto įmonių privatizavimo arba perdavimo į savivaldybių rankas galimybės. 1995-aisiais Kauno autobusų parkas perregistruotas į UAB „Kauno autobusai“, o užmiesčio autobusų parkas – į UAB „Kautra“. Keturiasdešimt vieno miesto maršrutų ilgis pasiekė 1145 km.

Tų metų vasarą Klaipėdos autobusų parkas tapo uždarąja akcine bendrove, kurios akcijos atiteko savivaldybei. UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanijos“ (TOKS) gimtadienis – 1996-ieji. Tuomet įmonė atsiskyrė nuo Vilniaus autobusų parko ir pradėjo savarankišką veiklą, veždama keleivius priemiesčio ir tarpmiestiniais maršrutais.

Su pasenusiais šalies parkais niekas nenorėjo turėti reikalų

TOKS vadovas Arūnas Indrašius portalui LRT.lt pasakoja, kad nepriklausomybės pradžioje keleivius iš vieno miesto ar miestelio į kitą vežiojo „Ikarus“ ir LAZ autobusai. „Šiandien autobusuose yra kondicionieriai, žmonės gali žiūrėti filmus ar klausytis muzikos. Tarptautiniais maršrutais važiuojančiuose autobusuose yra vietų, kur keleiviai gali sėdėti po vieną, pasikrauti elektroninius įrenginius, prisijungti prie bevielio interneto. Tuo metu dar 1997-aisiais žmonės džiaugdavosi, kad autobusas apskritai atvažiavo“, – laikotarpius lygina I. Indrašius.

Nuo 1997-ųjų „Klaipėdos autobusų parkui“ vadovaujanti Jelizaveta Daugininkienė taip pat prisimena senutėlius „Ikarus“: „Kai pradėjau vadovauti įmonei, daugiausia turėjome šio modelio autobusų. Tuomet tai buvo labai gera, komfortiška transporto priemonė, talpinanti iki 50-ies keleivių. Tačiau vėliau atsirado kitų, naujesnių modelių, todėl norėjome parką atnaujinti“, – LRT.lt sako direktorė.

1990-aisiais uostamiesčio įmonė turėjo apie 60 tarpmiestinių autobusų „Ikarus-255“ ir „Ikarus-256“, taip pat priemiestinio tipo „Ikarus-260“ ir „Ikarus-260-27“.

Bendrovė TOKS 1997-aisiais turėjo 156 „Ikarus“ ir LAZ autobusus, taip pat vieną „Scania“ ir vieną „Volvo“ markės autobusą. „Tų metų rugsėjį įsigijome keturis „Setra“ autobusus iš Vokietijos. Jie buvo 10 metų senumo, bet nuvažiavę tik pusę milijono kilometrų – tai autobusui yra labai nedaug“, – prisimena A. Indrašius.

Kaip rašoma knygoje „80 metų kelyje“, pirmaisiais nepriklausomybės metais pradėjus ieškoti bendradarbiavimo su Vakarų šalimis galimybių, tapo aišku, jog su pasenusiais šalies autobusų parkais niekas iš Vakarų Europos nenorėjo turėti reikalų. 1992 m. pabaigoje paaiškėjo, kad juodais dūmais spjaudančių, braškančių ir tarškiančių autobusų „Ikarus“ iš Lietuvos pas save nenori įsileisti net lenkai. Valstybės miestų autobusų įmonių vadovai konstatavo, kad apie 60 proc. technikos parkuose yra susidėvėjusios ir artėja krachas, o šį atitolinti padėtų nebent skubus kapitalinis autobusų parkų remontas.

Vieni pirmųjų gyvybės į parką įpūtė kauniečiai. 1994-aisiais į Kauną iš Budapešto buvo parvairuotas pirmasis naujas autobusas, pagamintas Vengrijoje – „Ikarus-Scania“. Teigiama, kad vengriška tebuvo tik skarda ir rėmai, o šildymo sistema ir patogios minkštos sėdynės buvo pagamintos Vokietijoje, važiuoklė – Švedijoje, „Scania“ gamykloje. 55 vietų, dviejų aukštų autobusas stebino neįprasta išvaizda, o jame esantis 6 vietų baras ir tualetas tuo metu atrodė kaip stebuklas, kurio neturėjo kaimynai latviai bei estai.

„Įsigijome tris naujus turistinės klasės autobusus. Labai norėjome važiuoti į Vakarų šalis, pradėjome organizuoti keleivių vežimą tarptautiniais maršrutais, ir mums labai reikėjo modernių autobusų. Įsigijimo sąlygos buvo labai įdomios – tuo metu į Lietuvą atkeliavo litas, o paskolos naujiems autobusams įsigyti buvo teikiamos su 80-90 proc. palūkanomis“, – pasakoja keleivinio transporto bendrovės „Kautra“ rinkodaros direktorius Gintautas Pakusas.

Naujų autobusų įsigyti nebepajėgė, todėl ieškojo naudotų

Po metų suvokta, kad daugiau naujų autobusų „Kautra“ nepajėgs įsigyti, nes poreikis yra didžiulis, o finansinės galimybės – ribotos.

„Išvykome į Vokietiją, suradome naudotų autobusų. Su „Neoplan“ gamintoju susitarėme, kad jis mums finansuos senų autobusų pirkimą. Buvo keista, kad mes sugebėjome pelnyti Vokietijos gamintojo pasitikėjimą. Taigi 1996-aisiais įsigijome apie 20 pirmųjų padėvėtų „Neoplan“ – tuomet prasidėjo padėvėtų autobusų pirkimo evoliuciją. Įsigydavome ir vieną kitą naują autobusą, tačiau dažniau būdavo perkami naudoti. Masinis naujų autobusų įsigijimas įvyko 2004-aisiais – nuo to laiko nebeperkame naudotų“, – LRT.lt kalbėjo G. Pakusas.

Portalui LRT.lt G. Pakuso pasiteiravus, ar nebuvo sunku vairuotojams priprasti prie kitų autobusų modelių, šis pasakojo: „Parvežti naudotų automobilių į Vokietiją vyko nemažai vairuotojų. Jiems davėme tris valandas susipažinti su autobusu. Įdavėme popieriaus lapą, rašiklį, ir sakėme: vyrai, ieškokite kuo daugiau „kabliukų“. Kuo daugiau rasite, tuo mums mažiau bus problemų. Vokiečiai nesuprato, iš kur turime tiek daug mechanikų, nors tai buvo eiliniai mūsų vairuotojai. Pavyzdžiui, jei užsidega kokia nors lemputė, vokietis vairuotojas skambina į servisą ir klausia, ką daryti. Mes išmanome techniką ir daug ką susitvarkome patys. Nepaisant to, tiek vairuotojai, tiek aptarnaujantis personalas tuomet vyko į mokymus Vokietijoje – „Neoplan“, „Setra“ gamyklose.“

Panašiai pasakoja ir „TOKS“ vadovas A. Indrašius, pasak kurio, vairuotojai ir meistrai gerai išmanė „Ikarus“ autobusus, todėl reikėjo mokytis išmanyti naują techniką: „Pasirinkome vieną modelį – „Setra“, kad darbuotojai išmanytų šio gamintojo autobusus ir juos mokėtų taisyti.“

1997-aisiais „Klaipėdos autobusų parkas“ įsigijo du 6–8 metų senumo „Neoplan“ markės autobusus „N116“ ir „N216“.

„Tai buvo įvykis. Žinoma, jie buvo 8 metų senumo, bet tuomet turėjome labai blogą finansinę situaciją, ir tikrai buvo didelis iššūkis, kad sugebėjome įsigyti du autobusus. Šiuos autobusus pirkome Vokietijoje. Vėliau autobusą pardavėme vienam rajone dirbančiam vežėjui. Nors autobusui jau daugiau kaip 20 metų, dar ir dabar jis atrodo neblogai“, –  pirkinį prisimena J. Daugininkienė.

1999-aisiais Švedijos vyriausybė Klaipėdos miestui padovanojo 27 „Volvo“ ir „Scania“ autobusus, o miesto vadovai juos atidavė Klaipėdos autobusų parkui. Tai padėjo bendrovei pagerinti paslaugų kokybę. Jie buvo 10-15 metų senumo ir panaudoti miesto ir tolimojo susisiekimo pervežimuose.

J. Daugininkienė pasakoja, kad, laikui bėgant, buvo atsisveikinta ir su šiais dovanotais autobusais – vieni buvo parduoti, kiti iškeliavo į metalo laužą.

„Atnaujindami parką, ieškome vokiečių gamybos autobusų. Tai yra mūsų prioritetas, ir kitų mašinų neperkame. [...] Tarp gamintojų yra labai didelė konkurencija, ir visi stengiasi, kad įsigytų jų gamintą autobusą. Pirkdami autobusą, žiūrime, kaip atrodo salonas. Visuomet sakau, kad mašina turi būti graži. Jei man ji patinka, žiūriu, ar tvarkinga, koks buvo šeimininkas. Mūsų tiekėjai tai žino ir, jei siūlo įsigyti autobusų, blogų nesiūlo. Būna, kad autobusas nesenas, bet matyti, kad šeimininkas juo beveik nesirūpino“, – aiškina direktorė.

Šiuo metu „Klaipėdos autobusų parkas“ turi 110 autobusų – 72 iš jų važinėja mieste, kiti skirti tolimajam susisiekimui. Tuo metu bendrovė TOKS turi 88 autobusus, iš kurių didžiąją dalį sudaro „Setra“ modelio autobusai. Įmonė „Kautra“ eksploatuoja 240 autobusų.

Atnaujina autobusų stotis

2004-ųjų vasarį UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ pardavė autobusų stoties pastato antrąjį aukštą, o už gautas lėšas rekonstravo autobusų stoties keleivių aptarnavimo patalpas ir autobusų atvykimo aikšteles.

Tuo metu Kauno autobusų stoties rekonstrukcija pradėta rugpjūtį. Ji truks apie dvejus metus, o autobusų stotis iškelta į netoliese esantį prekybos centrą.

„Dviejų grupės“ architekto Gintaro Balčyčio parengtame projekte, be autobuso stoties patalpų, bus įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, kuri talpins 187 automobilius ir 100 dviračių, bei prekybos centras.

Autobusų stoties patalpose veiks laukiamoji salė, kasos, bagažo saugykla, turizmo agentūra, kavinė. Joje bus įrengtos naujos informacinės sistemos, veiks savitarnos kasos, bus įrengta neregiams skirta sistema. Siuntų terminale gyventojai galės būti aptarnauti, neišlipdami iš automobilio. Stoties peronas apskaičiuotas 10 tūkst. žmonių srautui per parą, jame bus 21 įlaipinimo aikštelė, galėsianti per parą aptarnauti 600 autobusų.

Vilniaus autobusų stotis atidaryta 1974 m., o rekonstruota 2000 m.