Ir reforma atrodo tarsi dirbtinė, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) ir vėl, užuot pamačiusi vaiką ir jo poreikius, galvojusi apie paramą ir pagalbą globėjams, visą energiją ir finansus skiria metodikų kūrimui, t.y. reformą vėl graužia biurokratija. Kaip gyvena uždarytų vaikų globos namų auklėtiniai, kas vyksta be vaikų likusiuose pastatuose, domėjosi „Savaitės“ žurnalistai.

Po įvairių skandalų vaikų globos namuose, 2015-ųjų rudenį uždaryti Marijampolės vaikų globos namai „Putinas”.

„Pirmas pozityvus ir sėkmingas darbas prasideda, po ilgų įkalbinėjimų ir įtikinėjimų“, – tuomet kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dar po keturių mėnesių iškilmingai – dalyvaujant ministrei – uždaryti Pabradės vaikų globos namai.

Toliau besikartojant vaikų priežiūros skandalams ne tik globos, bet ir jų gimtuosiuose namuose dabartinių valdančiųjų lyderiai ėmė abejoti vaikų globos namų pertvarka.

„Mes truputį į lozungus nuėjome ir nesuvokiame kartais, kad tam vaikui tuo momentu reikia tokios pagalbos, kurią reikia suteikti ir į jokį butą nesukiši“, – sakė Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.

Daugiau nei prieš metus uždarytuose Pabradės vaikų globos namuose gyveno beveik 30 vaikų. Šie globos namai buvo apšiltinti ir atnaujinta šildymo sistema už europines ir biudžeto lėšas, todėl jų paskirties įsipareigota nekeisti iki šių metų rudens. Tai yra pastatui lemta dvejus metus stūksoti tuščiam, kol bus leidžiama keisti jo paskirtį ar parduoti. Tiek pat laiko apie 4 tūkst. kv. metrų plotas turi būti prižiūrimas, o šaltuoju sezonu šildomas bent minimaliai, kad nuo šalčio nesprogtų šildymo sistema. Tuščio pastato išlaikymas ministerijai vien už gruodį kainavo apie tūkstantį eurų.

SADM Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė pripažįsta, kad tuo metu, kai vaikų globos namai daugiausia priklausė apskritims, buvo priimti sprendimai nepasižiūrėjus į perspektyvą, ar tos įstaigos, kurios buvo renovuojamos, yra perspektyvios ir tikrai veiks tiek laiko.

Pernai uždarius Pabradės vaikų globos namus, dabar 19 auklėtinių gyvena iš privačių asmenų nuomojamuose Pabradėje esančiuose name ir bute bei už septynių kilometrų nuo miestelio miške, prie ežero, esančioje buvusioje poilsinėje, kurios panaudą suteikė Turto fondas. Į naujai pastatytą namą gruodį iš buto buvo perkelti gyventi septyni jaunuoliai. Su jais nuolat būna socialiniai darbuotojai ar jų padėjėjai, padedantys gaminti maistą, namų ruošos darbus. Vaikams duodama pinigų patiems įsigyti maisto produktų. Tačiau jie sako, kad vis tiek ilgisi buvusių namų.

„Ten daugiau žmonių buvo, linksmiau, daugiau draugų. Ten visa gyvenimą, galima sakyti, gyvenau nuo šešerių metų. Dabar mes išėjome, bet jis vis tiek stovi niekam nereikalingas. Tai kam tada tuščias stovi, jeigu galima toliau gyventi?“ – klausia berniukas.

Kitas vaikas prisimena, kad globos namuose sesės ir broliai buvo kartu. Paklaustas, kur dabar gyvena jo sesuo, atsako: „Ten, kažkur į mišką“.

Kaip miške, buvusiuose poilsio namuose, esančiuose septyni kilometrai nuo miestelio jaučiasi mergaitės sužinoti nepavyko: mums atvykus jų nebuvo. Globos namų direktorė sako, nepaisant vaikų ilgesio buvusiems namams, globą reorganizavus patiriamos išlaidos esą atsiperka, nes vaikams aiškiau susivokti, kaip teks gyventi išėjus iš globos namų.

„Vaikai turi privatesnę aplinką, mažesnę savo bendruomenę, kuri neturi to didelio institucinio įvaizdžio, neturi tos iškabos, o turi savo tokius privačius, nuosavus namus. Tokius, kokius turi jų bendraklasiai, draugai“, – sakė Pabradės vaikų globos namų direktorė Joleta Veronika Dubauskienė.

Globos namų reformos pradžiai numatyta apie 7 mln. Eurų. Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės, šiandien daugumą jų SADM nukreipia į metodikų rengimą. Kita vertus, akivaizdu, kad vaikų globos namai turi būti pertvarkyti, tačiau iš uždaromų globos namų vaikus perkelti į butus nėra galutinis reformos tikslas.

„Iš tikrųjų tikslas yra, kad vaikas gyventų šeimoje, namuose. Mes turime daugiau skatinti globėjų ir skatinti bendruomenes. Tai yra visiškai kitas perversmas. O tai, kas dabar yra, tai toks kažkuria prasme dirbtinis dalykas...“ – įsitikinusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Po tragedijos Kėdainių rajone padaugėjus pranešimų apie skriaudžiamus vaikus policijos pareigūnai skundžiasi, kad iš smurtaujančių tėvų atimamų vaikų nėra kur dėti. Mat naikinamiems globos namams neleidžiama priimti naujų globotinių. SADM Šeimos ir bendruomenių departamento vadovė sako, kad savivaldybės vaikus turėtų apgyvendinti pas budinčius socialinius globėjus. Savivaldybės atkerta, kad nėra įteisintas tokių globėjų statusas.

„Daugelis savivaldybių nedrįsta turėti tų socialinių globėjų, kol nėra labai griežto reglamentavimo. Kažkodėl visiems atrodo, kad jeigu įstatyme įrašysime visus atvejus, tada, na, savivaldybės žinos, kaip elgtis. Bet, kaip aš sakau, kūrybingos savivaldybės, tos, kurios galvoja apie vaikus, galvoja, kur juos globoti ir prioritetą teikia šeimai, o ne globos įstaigai – tos jau turėjo tai“, – pasakojo SADM Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkerta, kad ministerija jau nuo 2010 m. kalba, jog savivaldybės gali susitvarkyti pačios, bet joms bus aišku, kaip tai padaryti, tik tada, kai bus numatytas finansavimas.

„Viena savivaldybė nusprendžia globėjams skirti papildomų pinigų, kita to nesprendžia, kita savivaldybė sako – jeigu globosite mūsų savivaldybės vaikus, tai mes mokėsime, jei ne mūsų, tai tada nemokėsime. Tai tokios velniavos Lietuvoje yra labai daug. Taip negali būti“, – sakė E. Žiobienė.

Šalyje yra 93 vaikų globos įstaigos. 2015 m. buvo žadama, kad per penkerius metus jų neliks. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė teigia, kad tai nerealu.

„Dabar yra 2017 m., mes tik kalbame apie įstatymo pakeitimus. Reikia įdėti labai daug darbo, kad visa šita sistema veiktų, mes skatintumėme žmones, kad jie pasiryžtų globoti vaikus. Aš sunkiai tikiu, kad per ateinančius trejus metus ministerija, vyriausybė ir savivalda sugebės tiek daug padaryti, kad staiga nebeliks globos namų“, – abejoja E. Žiobienė.