Kaip A. Terleckas iš Č. Juršėno skolindavosi pinigų

„Didis ir paprastas. Amžinas kovotojas ir maištininkas. Laisvės šauklys. Dar gyvas būdamas tapęs žmogumi legenda. Jo viso gyvenimo tikslas buvo Ribbentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų paskelbimas ir anuliavimas tarptautiniu mastu. Ir jis to pasiekė“, – apie savo bendražygį kalbėjo buvęs disidentas V. Bogušis.

Į pogrindinę veiklą įtraukė dar mokinį

V. Bogušis į pogrindinę veiklą kartu su V. Terlecku įsitraukė būdamas tik penkiolikos metų – dar mokyklos suole.

Apie 1974 m. keletas V. Bogušio moksladraugių patarnaudavo per mišias bažnyčioje. Kartu su jais į bažnyčią patarnauti ateidavo ir V. Bogušis, nors net nebuvo priėmęs pirmosios komunijos. Čia jis susipažino su šviesios atminties disidentu Viktoru Petkumi, kuris dirbo zakristijonu Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. V. Petkus su A. Terlecku buvo pažįstamas nuo kalėjimo lageryje laikų ir būtent jis supažindino klapčiuką V. Bogušį su būsimu Laisvės lygos įkūrėju.

„Dabar galėčiau Antanui iškelti baudžiamąja bylą, kaip dabar madinga, už prievartą artimoje aplinkoje“, – juokėsi V. Bogušis.

Paklaustas, kokią patyrė A. Terlecko prievartą, V. Bogušis šmaikščiai prisiminė, kaip vyresnysis bendražygis jį versdavo konspektuoti žinomų komunistų veikalus.

„Iki šiol esu išsaugojęs sovietinę kontorinę knygą, datuotą 1976 m., kurioje konspektavau įvairius komunistinius veikalus. Pavyzdžiui, „Lietuvos komunistų partijos požiūris į buržuazines partijas“ arba Zigmo Angariečio knygas. Man tada derėjo skaityti „Grafą Montekristą“, o ne komunistų knygpalaikes. Bet klausiau Antano. Jis mane dar ir egzaminuodavo pagal tuos konspektus. Iki šiol, kaip „Tėve mūsų“, žinau, kaip 1918–1919 m. veikė Lietuvoje komunistai ir kokie buvo jų atsišaukimų tekstai“, – prisiminimais dalijosi V. Bogušis.

A. Terleckas buvo įsitikinęs, kad norint priešus nugalėti pirmiausia juos reikia pažinti. Todėl V. Bogušį ir vertė studijuoti komunistų ideologinius veikalus. Tą išsaugotą knygą V. Bogušis šeštadienį garbingo jubiliejaus proga padovanos savo bendražygiui.

A.Terleckas/M.Vidzbelio/BFL nuotr.

„Ir pareikalausiu kompensacijos už sužalotą vaikystę bei paauglystę ir klaidingą pasaulėžiūros formavimą“, – juokėsi V. Bogušis.

Keturi kertiniai bendros veiklos stulpai

Kalbėdamas apie bendrą su A. Terlecku, kuris vyresnis beveik 30-čia metų, veiklą V. Bogušis išskyrė keturias ypatingai svarbias datas. Pirmoji – 1978 m. birželio 15 d., kai buvo įkurta Lietuvos laisvės lyga, kurios programą parašė A. Terleckas, o pagrindinis šios organizacijos tikslas viską laiką buvo Lietuvos nepriklausomybė. Kita data – 1979 m., kai pasirašyta „45 pabaltijiečių chartija“, kuria buvo reikalaujama panaikinti Ribbentropo-Molotovo paktą ir iš Baltijos šalių išvesti sovietinę kariuomenę ir kuriai pritarė vienuolika garsių Rusijos disidentų, tarp jų – Andrejus Sacharovas, jo žmona Jelena Bonner, Sergejus Kovaliovas bei kiti. Remdamasis šiuo dokumentu, 1984 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, pripažindamas, kad jos yra okupuotos.

Trečioji data – 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai V. Bogušis kartu su A. Terlecku ir kitais bendražygiais organizavo garsųjį mitingą, nuskambėjusį per visą pasaulį, prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

Ketvirtoji – 1988 m. vasario 16 d. – ypatingai svarbi ir V. Bogušiui, ir A. Terleckui, ir visiems Lietuvos disidentams, nes buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-metis.

„Mes parašėme atvirą laišką SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, kurį pasirašė septyniasdešimt laisvės kovotojų iš Lietuvos, informuodami, kur ir kada švęsime Lietuvos nepriklausomybės septyniasdešimtmetį. Nežinau, kodėl šiandien niekas nebenori prisiminti, kokį milžinišką rezonansą sukėlė šis mūsų laiškas?“ – pasakojo V. Bogušis.

Jis priminė, kad į lietuvių laišką M. Gorbačiovui sureagavo 36 JAV Kongreso nariai. Jie laišku paprašė M. Gorbačiovo, kad būtų netrukdoma lietuviams minėti nepriklausomybės jubiliejaus, kad SSRS vadovybė netaikytų jokių sankcijų, ir pabrėžė, kad Amerika niekada nepripažino Lietuvos okupacijos.

„Be to, JAV Kongresas pasiūlė Vasario 16-ąją paskelbti Lietuvos laisvės diena. Tai buvo stebuklinga pergalė. O Sąjūdžio dar nė pataluose nebuvo. Jis atsirado tik 1988 m. birželį. Negana to, 1988 m. vasario 11 d. tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė vadinamąją proklamaciją, kuria pasveikino Lietuvą su nepriklausomybės jubiliejumi, pabrėždamas, kad solidarizuojasi su lietuvių tauta, ir primindamas, kad Amerika niekada nepripažino Lietuvos okupacijos bei aneksijos. Be to, R. Reaganas pasmerkė Lietuvos rusifikaciją ir žmonių persekiojimą už ideologinius ar religinius įsitikinimus. Taip pat pabrėžė, kad kiekviena tauta turi teisę į laivę. Tai jau buvo bomba“, – prisiminė V. Bogušis.

  Išjudino SSRS pamatus

R. Reagano proklamaciją turėjo progos perskaityti ir tuometinė komunistinė Lietuvos valdžia. Pasak V. Bogušio, archyvuose išlikę dokumentai liudija, kad ją tada perskaitė ir tai parašais patvirtino buvęs Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto vadovas Rimgaudas Songaila, Maskvos vietininkas Lietuvoje Nikolajus Mitkinas, tuometiniai LKP Centro komiteto sekretoriai Algirdas Brazauskas ir Stanislovas Giedraitis.    

„Antanas ir susapnuoti negalėjo, kad jo kurtas laiškas M. Gorbačiovui sukels tokį rezonansą ne tik SSRS, JAV, bet ir visame pasaulyje. To nebuvo per visą Lietuvos sovietinės okupacijos laiką“, – istoriniais įvykiais pasidžiaugė V. Bogušis.

Jis taip pat prisiminė, kad 1988 m. vasario 20 d. JAV laikraštis „The New York Post“ aprašė įvykius Vilniuje, o publikacijoje buvo pabrėžiama, kad demonstracijos ir renginiai, minint Lietuvos nepriklausomybės 70-metį, gali išjudinti SSRS pamatus.

Paklaustas, ką planuotų su A. Terlecku suorganizuoti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, V. Bogušis liūdnokai atsiduso: „Kad mūsų niekas nebenori prisiminti. Visi esame atsargoje, rūsyje. Bet iš tikrųjų labai apmaudu, kad dabar niekas nebeprisimena 1988 m. vasario įvykių Vilniuje ir visoje Lietuvoje.“

Č. Juršėnas dalyvavo A. Terlecko mitinge

„Stovėjau priešingoje gatvės pusėje ir galvojau, kad mūsų krašte darosi karšta ir bręsta kažkas labai svarbaus“, – garsųjį A. Terlecko organizuotą mitingą 1987 m. rugpjūčio 23 d. prisiminė Č. Juršėnas.

Apie jį Č. Juršėnas buvo sužinojęs iš anksto, klausydamasis užsienio radijo stočių: „Naktimis klausydavausi įvairių balsų, todėl draugai juokaudavo, kad miegu ne su žmona, o su radijo imtuvu.“

Kolegos iš televizijos per mitingą norėjo pakalbinti Č. Juršėną, prašydami pasmerkti mitingą ir jo organizatorius, tačiau jis kategoriškai atsisakė.

Bet kitame mitinge, vykusiame jau po nepriklausomybės paskelbimo – 1992 m., kuriame taip pat dalyvavo ir A. Terleckas, Č. Juršėnas prarado savo garsiuosius akinius: „Antanas sakė, kad saugojo mane nuo savo „megztųjų berečių“, o moteris, kuri nubraukė man nuo veido akinius, po daugelio metų atsiuntė į Seimą atsiprašymo laišką.“   

Tikslumu ir istorinių įvykių žinojimu garsėjantis Č. Juršėnas prisiminė ir 1990 m. pavasarį: „Aš tuo metu vaikščiodavau į visus mitingus. Vieno jų metu prie manęs priėjo Antanas ir paprašė, kad pasiimčiau jį kartu į susitikimus su Lietuvos žmonėmis, nes jis norįs visiems pasakyti teisybę. Netrukus važiavau į Adutiškį. Pakviečiau kartu važiuoti Antaną ir vieną jo draugą. Iš pradžių Antanas renginyje kalbėjo nuosaikiai, o po to ėmė pliekti ir savarankiškąją LKP, ir jos lyderį A. Brazauską, lygindamas jį su Mykolu Burokevičiumi. Kilo baisus triukšmas. Turėjau net Antaną ginti, aiškindamas rinkėjams, kad jis turi teisę turėti savo nuomonę, nes už ją net lageryje kalėjo.“

Č. Juršėnas taip pat prisiminė ir nelabai A. Terleckui malonų įvykį, kai už LKP ir A. Brazausko šmeižtą pralaimėjo bylą teisme.

Nepaisant to, Č. Juršėno ir A. Terlecko santykiai nė kiek nepašlijo.

„Smagiausia, kad Antanas ateidavo ne pas kitus žymius veikėjos, o pas mane skolintis pinigų. Aš visada paskolindavau. Pinigus grąžindavo laiku. Vėluodamas įspėdavo, kad neturi ir grąžins vėliau. Man būdavo malonu jį paremti“, – pasakojo Č. Juršėnas.

Suteikė teisę kalbėti iš Seimo tribūnos 

Č. Juršėnas taip pat pasidžiaugė, kad kažkada iškovojo A. Terleckui teisę kalbėti Seimo tribūnoje, nors tam teisės oficialiai jis ir neturėdavo.

„Antanas tokia privilegija nepiktnaudžiaudavo, bet mano bendražygiai nenorėdavo klausyti jo kalbų, nes puikiai žinodavo, kad jis vėl ką nors nemalonaus gali pasakyti ir apie partiją, ir apie A. Brazauską“, – šyptelėjo Č. Juršėnas, kuriam A. Terleckas yra sugalvojęs jau aforizmu tapusį komplimentą – nors ir komunistas, bet geras žmogus.