Kauno technologijos universitetas (KTU) kvietė į diskusiją „Išlikti tvirtiems ir vieningiems: paramos svarba Ukrainai”, kurioje patirtimi ir įžvalgomis dalijosi KTU alumnas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) doktorantas Paulius Klikūnas ir SHMMF fakulteto dekanas, politologas doc. dr. Ainius Lašas.
Tai tik mitas
Diskusiją pradėjo A. Lašas, trumpai aptardamas 1991 m. įvykius. Pasak jo, taikaus pasipriešinimo modelis kaip universali priemonė tėra mitas. SHMMF dekanas pabrėžia, kad 1991 m. sausį vykęs taikus pasipriešinimas Lietuvoje buvo sėkmingas tik dėl specifinių tuo metu egzistavusių sąlygų: Michailo Gorbačiovo puoselėto ir saugomo populiarumo Vakaruose, jo kaip demokrato įvaizdžio ir kitų šalių spaudimo, į kurį jis atsižvelgė.
„M. Gorbačiovui imponavo Vakarai. Jis nuoširdžiai siekė reformuoti Sovietų Sąjungą ir tam tikra prasme buvo demokratas savo požiūriu. Jis nemėgo masinių represijų ir vengė grubaus jėgos panaudojimo. Be abejo, didelę įtaką turėjo tiek tarptautinis, tiek vidinis spaudimas pačioje Sovietų Sąjungoje“, – teigė A. Lašas.
Pasak politologo, M. Gorbačiovas leido žmonėms rinktis į taikius mitingus ir protestus nuo perestroikos pradžios.
„Tokie tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo veiksmai sukūrė erdvę lietuvių tautai telktis ir vystyti nepriklausomos valstybės idėją. Tai šiuo metu V. Putinas Rusijoje draudžia – kiekvienas mažiausias protestėlis ten yra uždusinamas“, – sako politologas ir pabrėžia, kad vien taikus protestas nebūtinai užtikrins pergalę, ypač esant autoritariniam režimui, kuris nevertina žmonių gyvybių. Jis sako, kad Lietuvai reikia auginti karinius raumenis, jeigu nori apsaugoti savo nepriklausomybę ir laisvę.
„Jei suprantame, kad mūsų taiki pergalė įvyko tam tikromis išskirtinėmis sąlygomis, turime suvokti, jog kitomis aplinkybėmis to nepakaktų. Todėl mums reikia karinių raumenų ne tik sau, bet ir padėti kitiems, tokiems kaip Ukraina, kuri dabar kovoja už savo ir mūsų laisvę. Nors dažnai girdime romantiškų kalbų apie lietuvių tautos taikų pasipriešinimą, svarbu šiek tiek sumažinti tą romantizmo dozę ir prisiminti, kad realybė nebūtinai klostosi pagal tokį rožinį scenarijų“, – sako A. Lašas.
Jei suprantame, kad mūsų taiki pergalė įvyko tam tikromis išskirtinėmis sąlygomis, turime suvokti, jog kitomis aplinkybėmis to nepakaktų.
Parama ir kliūtys
Paulius Klikūnas, organizacijos „Baltai juoda“ vadovas, minintis dešimt metų nuo pirmosios savo humanitarinės misijos, sako, kad šį kartą AID RAID, Liuksemburge lietuvių įsteigto labdaros fondo, skirto humanitarinei pagalbai Ukrainai teikti, penktoji misija bus viena didžiausių į Ukrainą, apimanti didelį Ukrainos plotą ir, tikėtina, truksianti apie dešimt dienų. Misijos metu bus vežami net aštuoni automobiliai paramedikams ir daug kitos paramos.
P. Klikūnas atkreipia dėmesį, kad dalis finansinės paramos Ukrainai stringa dėl logistikos problemų. „Frontas nepaprastai ilgas – neįmanoma visko aprėpti ir visų aprūpinti“, – teigia jis ir priduria, jog važiuojant per Ukrainos teritorijas neatrodo, kad egzistuoja efektyvi sistema, padedanti spręsti logistikos problemas. Pasak jo, kareiviai iki šiol priversti patys rinkti lėšas būtiniausiems dalykams, pavyzdžiui, automobiliams, ir net vykti į Lietuvą jų ieškoti.
Be to, organizacijos „Baltai juoda“ vadovas pabrėžia korupcijos paplitimą Ukrainos mobilizacijos centruose, medicinos komisijose ir situaciją, kai mokamos algos kariams, kurie jau žuvę. „Tokių korupcijos atvejų yra visą laiką: tiek fronte, tiek kasdieniame gyvenime“, – sako jis.
Doc. dr. A. Lašas priduria, kad ir Lietuva po nepriklausomybės atgavimo taip pat susidūrė su masine korupcija, tačiau tuo metu šaliai padėjo stojimo į ES procesas, kuris skatino permainas ir skaidrino institucijas.
Kodėl svarbu remti?
P. Klikūnas išreiškė susirūpinimą dėl visuomenėje pastebimo nejautrumo ir abejingumo, atsirandančio ilgai trunkančių tragedijų akivaizdoje. Jis atkreipė dėmesį, kad žmonės linkę priprasti prie blogų naujienų – situacijos, kurios anksčiau sukrėsdavo ar skatindavo veikti, tampa nebe tokios svarbios. Anot jo, toks nejautrumas kelia rimtą pavojų, nes silpnina bendruomenės vienybę ir gebėjimą tinkamai reaguoti į naujas krizes.
KTU alumnas taip pat atkreipia dėmesį į sudėtingą situaciją, kai daugelis vaikų Ukrainoje lieka be tėvų, nes abu tėvai dažnai išeina kariauti, kartais net į tą patį padalinį, ir būna, kad žūsta. Pasak jo, siekiama bent simboliškai prisidėti prie jų gerovės.
Jis taip pat pabrėžia, kad nuo pat karo pradžios nuolatinę paramą teikianti žmonių grupė išliko stabili, tačiau tie, kurie prisidėjo dėl spontaniško impulso ar socialinio spaudimo, greitai nustojo remti. „Tuos, kuriuos bus sunku įtikinti po trejų metų, 1 tūkst. dienų karo, gali prablaivyti tik asmeninė patirtis – nuvykimas į vietą. Ten jie pamatytų tikrąją karo realybę“, – sako P. Klikūnas.
