Pasak Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikų, iš politinio kalinio, partizanų ryšininko, visuomenininko A. Kentros gyvenimo pasakojimo matyti, kad net ir sunkiausiomis, kartais tragiškomis sąlygomis įmanoma ieškoti įsiprasminimo šviesai ir kovos už nevaržomą gyvenimą formų.

„Aš išaugau tokioje šeimoje, kurioje dar buvo gyvi 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų atsiminimai. Žmonės brangino laisvę. Jie norėjo, kad ir pavergtose Lietuvos žemėse lietuviai būtų išvaduoti. Mes, vaikai, užuot nusipirkę kokį nors saldainiuką, dažnai pirkdavome ženklus, panašius į pašto ženklus, ir klijuodavome juos į Vilniaus pasą, kad už mūsų pinigus būtų perkami ginklai Vilniui išvaduoti“, – yra pasakojęs A. Kentra-Aušra.

Visos šeimos priesaika

A. Kentra gimė̇ 1929 m. kovo 29 d. Gūbrių̨ kaime (Šilalės vls.), gausioje Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje. Ona ir Juozapas pavyzdingai tvarkė ūkį, puoselė̇jo sodybą̨, buvo aktyvūs visuomenininkai ir Lietuvos patriotai. Albino tėvai buvo apylinkės šviesuoliai – prenumeravo daugelį laikraščių, klausėsi radijo, sekė politines naujienas ir savo pavyzdžiu ugdė tvirtą gausios šeimos – šešių vaikų – vertybinį stuburą. Kentros užaugino keturis sūnus ir dvi dukras, leido juos į mokslus Nevočių pradinėje mokykloje, vėliau – Šilalės gimnazijoje.

Vienuolikos metų̨ sulaukę̨s Albinukas okupantų buvo priverstas iš̌mokti skaudžią laisvės netekties pamoką̨. Vyriausiasis brolis Jonas per savo sukonstruotą radijo imtuvą̨ pirmasis šeimoje iš̌girdo skaudžią žinią, kad sovietai okupuoja Lietuvą. Ją̨ perdavė ir jaunėliui: „Albinuk, nebėra Lietuvos...“ Tais Lietuvai tragiškais metais Kentrų šeima susivienijo kovoti už̌ savo gimtuosius namus, už aplinką, kuri juos supo ir formavo, – savo sodyboje, po gyvenamuoju namu, broliai išsikasė gynybinį̨ bunkerį̨, kurio dėl išmanios konstrukcijos sovietų saugumiečiams nepavyko surasti.

Prasidėjus antrajai sovietų̨ okupacijai, 1945 m., visi šeimos nariai davė̇ Lietuvos partizanų priesaiką̨ ir tapo Vakarų̨ Lietuvos partizanų̨ srities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinė̇s partizanais: Jonas Kentra-Rūtenis, Juozas Kentra-Tauras, Leonas Kentra-Sakalas, Albinas Kentra-Aušra, Ona Kentraitė-Rasa, Elena Kentraitė̇-Snaigė̇, Ona Kentrienė-Motinėlė̇.

Tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvos ginkluoto partizaninio pasipriešinimo istorijoje, kai partizano priesaiką davė ir į kovą įsitraukė visi šeimos nariai.

Kai A. Kentra-Aušra tapo partizanu, jam buvo tik šešiolika metų̨. Partizanų̨ būryje ryšininko pareigas ėjęs Albinas gaudavo užduočių palaikyti kontaktą su vietos gyventojais, iš̌ gretimų̨ apylinkių rinkti šaudmenis ir ginklus, juos tiekti partizanams.

Ant Lietuvos laisvės aukuro Kentrų̨ šeimos nariai sudėjo, ką turėjo brangiausia: sesuo O. Kentraitė̇-Rasa sovietų̨ suimta 1947 m. gruodžio 27 d., jai buvo skirta penkerių̨ metų̨ bausmė Tiumenės srities lageriuose; broliai Juozas ir Leonas žuvo 1949 m. spalio 21 d. Lentinė̇s kaime (dab. Šilalės r.), Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Auš̌relė̇s ir Lukšto būrių vadas Jonas Kentra-Rūtenis žuvo 1951 m. spalio 18 d. Dvarviečių kaime (dab. Šilalės r.), sesuo Elena 1950 m. liepos 28 d. suimta partizanų bunkeryje Geniotų kaime (Šilalės r.), buvo nubausta dešimties metų įkalinimu Irkutsko srities lageryje. Ilgus rezistencinės kovos metus motiną Oną Kentrienę-Motinėlę vietos gyventojai slėpė Kadžygos, Padvarninkų̨, Alkupio, Prapymo, Palokysčio kaimuose ir Kaune.

Lageris ir sugrįžimas

A. Kentros-Aušros veikla partizanų gretose buvo trumpiausia iš šeimos narių. Bendramokslio išduotas, 1946 m. liepos 16 d. Albinas buvo suimtas Šilalės mieste. Penkerius mėnesius truko tardymai Šilalėje ir Tauragėje. 1946 m. gruodžio 28 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) karinio tribunolo sprendimu jis buvo nuteistas dešimčiai metų̨ lagerio, kurį laiką̨ kalintas Vilniaus Lukiškių̨ kalėjime, vėliau išvežtas į Kazachstano Spasko lagerį̨. Lageryje A. Kentra laiko veltui nešvaistė – išmoko vokiečių kalbą.

„Būsimą vokiečių kalbos ir literatūros mokytoją sutikau vagone, kai mūsų traukinys riedėjo link Uralo, – vėliau pasakojo laisvės kovotojas. – Prieš suguldami miego, vyrai, palenkę galvas žemame vagone, giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų...“ Tarp jų tik vienas negiedojo, tačiau ir jis buvo apimtas jaudulio. Tai buvo apie 50-ies metų vokietis iš Bavarijos Jozefas Drekselis. Karo metais jis buvo pulkininkas, taikos metu – pedagogas. Spasko lageryje kiekvienai dienai jis parašydavo iš atminties ištrauką iš „Fausto“, „Viliaus Telio“ arba kito kūrinio ir 100 dvikalbio žodyno žodžių, kuriuos, slėpdamasis nuo prižiūrėtojų, išmokdavau, kol jie ryte, išvarę iš užrakintų barakų, mus suskaičiuodavo.“

Iš lagerio A. Kentra išleistas šiek tiek atlaisvėjus blogio imperijos gniaužtams, po Stalino mirties, 1954 m. birželio 19 d. Dėl laimingo atsitiktinumo A. Kentrai iš̌duodant sovietinį pasą̨ buvo padaryta klaida – iš̌duotas dokumentas klaidinga – Klentvos (dokumente rusų k. – Клянтва) – pavarde. Tad į Lietuvą̨ grįžusiam Albinui pavyko gauti brandos atestatą̨, prieš̌ tai per vienus metus iš̌laikius ketverių metų vidurinės mokyklos kursą̨.

Kitokia kova su okupantais

Laisvės kovų̨ dalyviams, tremtiniams, politiniams kaliniams ir kitiems režimui neparankiems asmenims aukštųjų mokyklų durys buvo už̌rakintos devyniais už̌raktais. Pasitaikydavo ir išimčių. Bičiulio Balio Stulpino paragintas, A. Kentra pateikė dokumentus į̨ Vilniaus universiteto (VU) neakivaizdinį̨ skyrių̨ ir 1955–1960 m. VU studijavo anglų kalbą̨ ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo pedagoginį darbą̨. 1962 m. A. Kentra į̨stojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) universiteto aukštuosius dvimečius svetimų̨ kalbų̨ pedagoginius kursus, į̨steigtus aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikacijai kelti.

Pǫ studijų galė̇jo rinktis bet kurią̨ SSRS aukštąją mokyklą, kurioje norėtų̨ dirbti, –  pasirinko VŲ. Nuo 1965 m. beveik tris dešimtmečius A. Kentra dirbo VU Filologijos fakulteto anglų̨ kalbos vyresniuoju dėstytoju. Kasdienis pedagogo darbas jam suteikė̇ gyvenimo prasmę ir norą̨ stengtis, kad kuo daugiau žmonių iš̌moktų svetimų̨ kalbų̨, kad klausantis ir suprantant transliuojamas užsienio radijo stotis būtų̨ galima griauti geležinę̨ už̌dangą.

„Studijuodamas universitete supratau, kad tūkstančių partizanų pralietas kraujas, kalinių ir tremtinių kančios nebuvo beprasmiška auka tėvynei. Kai kartą studento ruso paklausiau, kodėl jie po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė prūsų žemėje, jis iškart atsakė, kad važiavo į Lietuvą, bet ten buvo banditų (taip jie vadindavo laisvės kovotojus) ir todėl buvo priversti apsigyventi Kaliningrade (Prūsijoje). Taigi, nelygioje kovoje žuvusių partizanų dėka Lietuvos kaime išliko lietuviškų salelių“, – vėliau pasakojo A. Kentra.

A. Kentrai pavyko VU įkurti užsienio kalbų audiovizualinį̨ centrą̨, kuriame filologijos studentai galė̇jo lavinti šnekamosios anglų̨, vokiečių̨, prancūzų̨ ir kitų̨ kalbų̨ į̨gūdžius, klausytis laisvojo pasaulio radijo laidų̨. Taip partizaninį̨ Lietuvos pasipriešinimą A. Kentra pakeitė̇ neginkluota, kultūrine rezistencija.

A. Kentros veikla sovietinės stagnacijos metais buvo susijusi su dar dviem Lietuvos kultūros į̨tvirtinimo būdais VU. Nuo 1965 m. jis ėmė̇ filmuoti svarbiausius VU įvykius – tapo universiteto istorijos vaizdo metraštininku. Inicijavo universiteto pastatų̨ ansamblio išsaugojimą̨ senamiestyje ir jų puošybą patriotiniais lietuviškais motyvais: freskomis, gobelenais ir paveikslais.

Atgimimo metraštininkas

Atgimimo metais A. Kentra į vaizdo kameros juostas nugulė svarbiausi 1988–1993 m. Lietuvos kovos už̌ laisvę įvykiai.

„Norėjau kai kurias akimirkas sustabdyti, o vėliau ja (filmavimo kamera – aut. past.) Lietuvą ginti. [...] Netrukus sueis dveji metai, kai vėl paėmiau į rankas videoginklą. Šį kartą narsiems čečėnams nuo Rusijos agresijos ginti. Žinau, kaip svarbu žūstančiam kariui žinoti, kad jo didvyriška auka nėra beprasmė. Sąjūdžio metais kiekvienas savaip gynėme laisvę. Pastebėjau, kad trūksta informacijos apie įvykius Lietuvoje Vakarų spaudoje. Pasinaudodamas išmoktomis kalbomis, pabandžiau prasiskverbti į JAV ir kitų šalių spaudą ir radiją iš ten į Lietuvą atvykstančių korespondentų lūpomis. Šitaip darydamas netampi išspausdinto straipsnio arba radijo laidos autoriumi, tačiau atlieki pareigą ir pasieki tikslą“, – 1996 m. pokalbio metu su Juozu Girdzijausku pasakojo A. Kentra.

1989 m. A. Kentra kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų̨ – Miš̌ko brolių̨ – draugiją̨. Draugijos veikla leido pradėti jo sukauptos archyvinės medžiagos skaitmeninimo darbus. Aleksandros ir Juozo Kazickų̨ fondui remiant, šie darbai tęsiami iki šiol naujai kuriamame Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinyje Vilniuje, Laisvės kovų pažinimo centre.

A. Kentra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1998), Lietuvos kariuomenės kūrė̇jų̨ savanorių̨ medaliu (2002), Kalbos premija (2008), jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas (2013) ir į̨teikta Laisvės premija (2019).