Svarbiausia – kokybė

E. Pociūtės instagramo paskyra „Pusvalandis tylos“ turi nemažai gerbėjų. Knygų mėgėjams patinka trumpos merginos apžvalgos žemaičių tarme ir įžvalgos gyvenimiškais klausimais.

Priešingai nei kiti knygų apžvalgininkai, Eirimė nesistengia perskaityti ir apžvelgti kuo daugiau knygų. Jos manymu, kokybė yra svarbiau nei kiekybė. Taip gimė ir paskyros pavadinimas, nes kiekvieną vakarą prieš miegą E. Pociūtė pasidovanoja pusvalandį tylos su knyga. Pasak pašnekovės, šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame nuolat skubame, labai svarbu atrasti ramaus laiko sau.

„Seniau įsivaizdavau, kad skubėjimas ir savęs skandinimas veiklose yra dorybė. Tačiau tai – tiesus kelias į perdegimą. Paskyros pavadinimas ir gimė perdegus, sėdint laukiamajame prie reabilitacijos kabineto. Prisimenu – sėdėjau ir galvojau: duokite man pusvalandį tyliai pabūti! Taip atsirado knygų apžvalgų paskyra, padėjusi įtvirtinti įprotį ramiai paskaityti prieš miegą“, – pasakoja Eirimė.

Patariu nesilyginti su kitais, mažiau dalyvauti instagramo iššūkiuose ir atrasti sau tinkamą skaitymo tempą ir būdą.

Ji pripažįsta skaitanti savo malonumui ir nesistengianti siekti rekordų. Lėtai skaityti ją išmokė nemaloni patirtis dalyvaujant pačios išsikeltame skaitymo iššūkyje.

„Buvau susikūrusią viziją, kad kuo daugiau perskaitysiu knygų, tuo būsiu šaunesnė. Tad krūvomis skaitydavau knygas iki tol, kol galiausiai perdegiau. Vėliau ne vienus metus nė nenorėjau imti knygos į rankas. Vėl jas prisijaukinusi skaitau po truputį, savęs neskubinu, mėgaujuosi lėtai, – atskleidžia pašnekovė. – Supratau, kad skaitydama dėl kitų, o ne dėl savęs, padariau didelę klaidą. Esu lėta skaitytoja, todėl skubėjimas man kelia stresą. Juk skaityti knygas turi būti malonu. Tad patariu nesilyginti su kitais, mažiau dalyvauti instagramo iššūkiuose ir atrasti sau tinkamą skaitymo tempą ir būdą.“

Skaitymas – ne lenktynės

Pašnekovė pasakoja skaitymo džiaugsmą atradusi ankstyvoje paauglystėje. Tuo metu, besiformuojant asmenybei ir išgyvenant įvairių emocijų, Eirimei labiausiai norėdavosi pasislėpti nuo realybės. Knygos suteikė reikiamą prieglobstį.

„Jos buvo lyg atskiras pasaulis, kuriame galėdavau pagyventi pagal įvairius scenarijus. Tikiu, kad skaitymas man padėjo nepalūžti emociškai ir suteikė platesnį fantazijų pasaulį, kuriame nebijojau svajoti, – sako ji. – Paauglystėje labai norėjosi būti priimtai aplinkinių, tad tikėjau, kad galiu būti pagirta tik už kokį nors pasiektą rezultatą. Taip prasidėjo mano lenktynės su pačia savimi skaitant. Savaitgaliais galėdavau knygas skaityti nuo ryto iki vakaro, net neišlipdama iš lovos. Knygas skaičiau labiau dėl skaičiaus, tad naudos iš tokio skaitymo menkai tebuvo. Net nepamenu tų knygų, nes jos dėl skubėjimo neužsiliko atmintyje.“

Pasak E. Pociūtės, toks skaitymo sprintas truko apie porą metų, kol vieną dieną ji knygų nebenorėjo nė akyse matyti. Tik baigusi studijas universitete pašnekovė grįžo prie skaitymo, sau pažadėjusi knygomis mėgautis lėtai, į jas įsigilinant.

Sugrįžusi prie skaitymo Eirimė pamėgo negrožinę literatūrą: psichologines, filosofines, biografines knygas. Kartais ji skaito ir romanus, bet jie sudaro nedidelę perskaitytų knygų sąrašo dalį. Iš naujo atradusi malonumą skaityti, pašnekovė nusprendė savo įžvalgomis ir knygų apžvalgomis pasidalyti ir socialinio tinklo paskyroje, sulaukusioje nemažai gerbėjų.

Atgal prie šaknų

Iš Telšių kilusi Eirimė savo apžvalgas rašo ne bendrine kalba, o žemaitiškai, tuo išsiskirdama iš kitų knygų apžvalgininkų.

„Baigusi mokyklą išvykau studijuoti į Vilnių, vėliau persikėliau į Kauną. Jame pragyvenusi šešerius metus, grįžau į gimtąjį miestą, kuris tiesiog šaukė sugrįžti. Tad vėl atsigręžiau į savo žemaitiškas šaknis, – šypsosi ji. – Knygų apžvalgas rašyti žemaitiškai nusprendžiau spontaniškai. Norėjosi išsiskirti iš kitų panašių socialinių tinklų paskyrų, tad mąsčiau, kaip tai padaryti. Tada toptelėjo mintis: esu žemaitė – užsispyrusi, tyli ir susimąsčiusi. Šių žemaitiškų bruožų tiesiog neįmanoma paneigti. Tad savo etnografinį regioną stengiuosi atskleisti kitiems, o kartu apie Žemaitijos grožį, jos tarmę priminti ir saviesiems.“

Pasak Eirimės, prieš pradėdama rašyti žemaitiškas knygų apžvalgas, ji sulaukė pastabų, kad toks formatas nepasiteisins. Esą niekam nepatiks laužyti liežuvio, bandant perskaityti žemaitiškus tekstus.

„Vis dėlto mano širdis kalbėjo garsiau ir aš ja pasitikėjau, – sako ji. – Galbūt netikėta, bet daugiausia sekėjų turiu iš Vilniaus. Pradėdama dalytis knygų apžvalgomis tikrai nesitikėjau, kad šis miestas bus pirmūnas. Džiaugiuosi tokiu vilniečių susidomėjimu, nes jis tik įrodo, kad žmonėms yra smagu pažinti kitus etnografinius regionus, ne tik tuos, iš kurių yra kilę. Jaučiu didžiulę pagarbą sekėjams už jų pastangas skaitant mano tekstus. Ne vienas rašė, kad užtrunka juos perskaityti. Tačiau sekėjus mano vartojama žemaičių tarmė žavi, o mane jų susidomėjimas skatina ir toliau komunikuoti žemaitiškai.“

Pašnekovei džiugu, kad lietuviai vis labiau atsigręžia į savo šaknis ir nebebijo jų parodyti aplinkiniams. Pasak Eirimės, ilgą laiką bėgę nuo to, kas esame, pagaliau ėmėme sugrįžti į save.

„Sovietinės okupacijos laikais visi turėjo būti vienodi, bet koks nukrypimas nuo normos buvo nepriimtinas. Todėl neatitikę standartų, pavyzdžiui, kalbėję tarmiškai, buvo vadinami kaimiečiais, iš jų juoktasi, – atkreipia dėmesį ji. – Džiugu, kad dabar situacija jau visiškai kitokia. Šiais laikais su dideliu susidomėjimu žvelgiama į tarmes ir jomis kalbančius žmones, drąsiai didžiuojamasi savo šaknimis.“

E. Pociūtė pripažįsta kasdienybėje vartojanti ir bendrinę kalbą, ypač bendraudama su iš kitų regionų kilusiais draugais. Bendrinė kalba jos gyvenime vyravo studijuojant Vilniuje ir gyvenant Kaune. Tačiau pašnekovei džiugu, kad grįžus į Žemaitiją žemaičių tarmės vartosena jos kasdienybėje smarkiai išaugo.

Žavi autobiografijos

Galbūt žemaitiška kilme besididžiuojanti E. Pociūtė ir skaitydama knygas stengiasi rinktis žemaičių autorius? Pašnekovė pripažįsta, kad žemaičių autorių kūrinių specialiai nesirenka. Tik mokyklos laikais ji, kaip ir dauguma, skaitė Žemaitės ir Šatrijos Raganos kūrybą.

Pašnekovė atskleidžia mėgstanti lietuvių literatūrą. Nors į skaitomų knygų sąrašą lietuvių autorių specialiai įtraukti ji nesistengia, pasitaikius įdomiam lietuviškam kūriniui, mielai jį skaito. Paskutinė E. Pociūtės skaityta lietuvių autoriaus knyga buvo Juozo Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“. Pasak pašnekovės, tai nuostabi istorija, sužavėsianti besidominčius piligrimų žygiais.

E. Pociūtę žavi (auto)biografinės knygos, leidžiančios giliau pažinti žymias asmenybes. „Neseniai perskaičiau serbų performanso menininkės Marinos Abramovič knygas „Eiti kiaurai sienas“ ir „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič“. Šios knygos ne tik leido pažinti menininkę iš arčiau, bet ir nukėlė į sovietinį socializmą, kuriame gyveno mažai laimingų šeimų, užaugo daug traumuotų vaikų. Šiose knygose radau nemažai artumo, – atskleidžia ji. – Kita neseniai perskaityta nuostabi knyga – Chimamandos Ngozi Adichie „Amerikana“. Joje nagrinėjami rasinės diskriminacijos, emigracijos ir socialinių statusų klausimai, priverčiantys susimąstyti. Sužavėjo Jane’ės Goodall ir Douglaso Abramso „Vilties knyga“, pasakojanti apie globalinį atšilimą, neįtikėtinus gamtos sugebėjimus išgyventi, mūsų Žemės tvirtumą. Ją perskaičius, atsiranda vilties, kad dar galime sau ir Žemei padėti.“

Pasak pašnekovės, minėtus kūrinius „Eiti kiaurai sienas“ ir „Vilties knyga“ ji net įtraukė į savo visų laikų mėgstamiausių knygų penketuką. Šiame penketuke taip pat atsidūrė B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“ ir J. P. Sartre’o „Šleikštulys“. Šiuos klasika tapusius kūrinius Eirimė rekomenduoja visiems neskaičiusiems, o jau skaičiusiems – dar kartą prisiminti.

Pavasaris – metas skaityti

E. Pociūtė pasakoja be skaitymo turinti dar vieną aistrą – gamtą. „Gamtoje pasisemiu energijos, pailsiu, pabūnu su savo jausmais. Nuostabiausia tai, kad buvimas gamtoje puikiai dera su knyga. Atšilus orams, mėgstu laiką leisti tėvų sodyboje, kurioje užaugau. Čia auga labai graži vyšnia, kurios plačios šakos sukuria nuostabų pavėsį. Ant šakos pasikabinu hamaką, atsinešu puodelį kavos ir leidžiuosi į skaitymo kelionę. Mėgaujuosi ne tik knyga, bet ir lengvu vėjeliu, saulės spinduliais“, – šypsosi ji.

Šį pavasarį Eirimė knygų gerbėjams rekomenduoja skaityti atgimimo tematikos knygas, pasakojančias apie gamtą, žmogaus pokyčius. Pavyzdžiui, jau minėtą J. Goodall ir D. Abramso kūrinį „Vilties knyga“. Pavasariui puikiai tiks Marios Faillos knyga „Auginu džiaugsmą“, pasakojanti apie vidinės gerovės puoselėjimą. Pašnekovė kartu siūlo Edgaro Ray’aus romaną „Askona“, pasakojantį apie Ericho Marios Remarque’o tremties metus, ir Katherine’os Pancol romaną ƒ„Geltonos krokodilų akys“. Pasak jos, verta perskaityti ir Caroline’os Criado Perez „Nematomos moterys“. Tai knyga, atskleidžianti, kaip lytinė nelygybė tyrimuose daro įtaką jų netiksliam rezultatui.

„Šiose knygose vyrauja atbudimo tematika – gamtoje ar žmoguje, tad jos puikiai tinka pavasariui. Pavyzdžiui, knyga „Nematomos moterys“ suteikia motyvacijos kovoti už moterų teises. Kitose minėtose knygose pasakojama apie žmonių atbudimą, išgyvenant sunkius įvykius. Mūsų gyvenimas, kaip ir gamta, turi tuos pačius ciklus, tik reikia juos pastebėti ir jiems atsiduoti“, – sako ji.

Pasak pašnekovės, kad skaityti būtų malonu, būtina atrasti sau tinkantį skaitymo būdą, patinkančią vietą ir laiką. „Nebijokite skaityti mažai – tikrai neprivaloma knygų ryti krūvomis, – pataria E. Pociūtė. – Jei pavasarį norisi skaityti lauke, mielai leiskite laiką ant pledo, savo mėgstamoje vietoje. Pavyzdžiui, kaip aš, – po vyšnia.“

E. Pociūtė – apie Eduardo Straucho ir Mireyos Soriano knygą „Iš spengiančios tylos“

Noriečiau pradieti apžvalga nu minotis tiluos.

Tai bova tyla skėrta likusyms ledu įamžintām kalni. Tik mūsu tyla skiras nu tuo kalna. Tėn tūnuo šalčiu i mirtim persipynusi omžina tuštuma.

Istuorija parėmta tikru įvikiu nutėkusiu 1972 metās. Suplanouta, nuotykiu pėlna, keliuoni baigies lėktova katastruofa Andu kalnūs. Išgyvēna tik keli žmuonis, kalnūs prabuvėn 72 dėinas. Ši knyga, vėina iš išgyvēnusių prisiminėms.

Skaitont dažną savi pagaudavau su vėina mintim: „Nedouk Dievi, ka reiktu būti anų veituo“. Išgyvenusių kasdėinę pasirinkimą sunkiausi iš galimų visų pasirinkimu. Bet priimti sprendimą bova vedami inkstinkta išgyventi.

Tai, kad daugelis nepalūža tokiuom saliguom yr stebuklas. Api ton knyga ir yr. Stebukla, katras lidieja nu pat įlipėma į lėktova iki išlipėma iš gelbietuoju sraigtasparnia.

Žmogaus nuors išgyventi yra pirminis inkstinkts, bet tik viltis ved anon į prieki. Pasitikont gamta i leidont ana pajosti tikiejima, tėksla siekėms tamp lingvesniu.

Knyga leid labiau suprasti sprendimų priėmėma, tikiejima, viltėis nepraradėma svārba. Gamtuos galia, kai visks priklausa nu anuos. Žmogaus ilgesi i nepalūžėma, net tada, kai žiūri mirčę tėisę į akis.

Užvertus paskutini puslapi supronti, ka net didžiausiuo joudumuo, māžas šveisuos taškiuks, gali padieti išgyventi.

Eirimės pamąstymai ne apie knygas

• Seniau pykau unt savis už sulietiejima. Dabar tai priimu kap sāvasti. Aš gyvenu vasaruom, o rudeni pereinu į melanchuolija. Ne į klinikėni, o į ton, kor gali sau leisti būti ramiām, lietām. Gal kažkėik suromantizoujount jausma, nes ši būsena vaizdoujama per intelektualōma.

• Kračiaus aš nu sāvis melanchuoliška būdvardi, kap kratuos medžę lapus rudeni. Paranuojiškā judindama šakas i eidama iš pruota, nes nevykst kap esu susimąsčiusi.

• Bet prigymtis nenukremt nu mūsu. Turēm sāva braiža i išspausta klėši unt nugeltusia lāpa, katron nešiuojem prisikabinėn šalimās. I kratyk nesikrātis, tas laps nekris.

• Tep i aš su sava melanchuolija, supratau ka ana nekris. Pasirinkau anon pažynti, pastebieti gēra, įmatyti doudama nauda. Anuo būnu užsisvajuojusi, žiūrinti į tuoli mąsliu žvylgsniu. Daugiau tylu i pasyneru į lietas veiklas. Galietu sakyti – melanchuoliškā stebu egzistėncini pasauli.