Apie švietimo sistemos trūkumus, esamų problemų priežastis, augimo galimybes bei užsienio pavyzdžius su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo edukologė dr. Austėja Landsbergienė.
– Atrodo, kad vaikai visada kažką žiūri ir skaito telefone, bet nieko neatsimena. Iš kur šis paradoksas?
– Tai kelia nerimą jau kurį laiką ir mokytojai apie tai kalba. Viena vertus, mes skambiname pavojaus varpais, sakome, kad žmonės skaito mažiau nei anksčiau ir kad nemažą vaidmenį vaidina technologijos. Kita vertus, nebūtinai reikia perskaityti labai ilgą ir sudėtingą tekstą, o tikrinami tekstai buvo ne tokie. Tai reiškia, kad įsivyravo labai greitas skaitymas, kai permetame akimis ir galvojame, kad jau supratome. Ir ne tik taip galvojame, bet dar ir drąsiai apie tai pasisakome.
Man teko skaityti vieną labai įdomų mokslininko straipsnį apie tai, kaip manipuliuojama žmonėmis, kurie nebeįsiskaito į tekstą. Pavyzdžiui, lentelė pateikiama kitaip ir žmonėms atrodo, kad rodikliai fantastiški, bet pasigilinus bent penkias minutes pasirodo, kad duomenys yra kitokie.
Mes gyvename greitame mąstyme. Smegenys veikia daug greičiau ir jos mėgsta, kai reikia dėti mažiau pastangų, nes tai reiškia, kad pavyks sutaupyti kalorijų. Bet mums kalorijų taupyti nebereikia, nes už krūmo nebėra tigro, nuo kurio reikės bėgti. Mūsų smegenys vis dar taip veikia.
– Minėta ataskaita skelbia, kad tėvų įsitraukimas į vaikų edukaciją yra susilpnėjęs. Ar sutiktumėte, kad tai yra viena iš bendro švietimo nuosmukio priežasčių?
– Sutikčiau. Man atrodo, kad visi nori atsakomybę perduoti kažkam kitam. Vieni kaltina technologijas, kiti kaltina tėvus, o treti kaltina mokyklą. Iš tiesų mes visi esam truputį kalti. Kai kalbame apie švietimą, dažnai norime lengvų ir paprastų atsakymų. Švietimas yra socialinis dalykas, tai yra bendruomenės, kuriose yra labai daug niuansų. Yra valstybių, kurios metė labai didelius pinigus į švietimą, bet pokytis neįvyko. Tik verslininkai ir populistai sako, kad tai yra pinigų klausimas.
– Kas skatina sėkmę, o kas didina atsilikimą? Kas turi kritinę svarbą?
– Mokyklinė programa nėra skirta itin gabiems vaikams, ji yra skirta mokyklą lankantiems vaikams. Vadinasi, jei vaikas atėjo į mokyklą, jis yra pajėgus. O jei vaikas yra vidutinių gebėjimų, jis gali mokytis patenkinamu lygiu, kaip ir didžioji dauguma. Žinoma, yra vaikų, kurių stiprybė yra lietuvių kalba ar matematika. Lietuviai labai gražiai pasirodo olimpiadose. Turime stiprią tradiciją paruošti vaikus olimpiadoms, kad jie galėtų skinti laurus.
– Kodėl estai mus aplenkia?
– Norėčiau turėti atsakymą, bet to norėtų visas pasaulis. Estija yra linksniuojama konferencijose ir susitikimuose. Kartais man net pikta, nes Lietuvoje yra tiek daug nuostabių idėjų ir iniciatyvų.
– Kaip dirba vaikai Singapūre, kad jie yra pirmi pasaulyje?
– Ten yra labai aukšti lūkesčiai. Neįsivaizduoju situacijos, kurioje vaikams galėtų būti mažinama kartelė. Lūkesčiai yra aukšti, nepaisant to, ar vaikas mokosi labiau, ar mažiau prestižinėje mokykloje. Atotrūkio nėra. Net ir silpnesniam vaikui pagal jo galimybes lūkestis yra aukštas. Jei jis nesistengdamas mokykloje turi penketą, iš jo bus reikalaujama pasistengti ir pasiekti septynetą.
Mokiniai labai daug dirba grupėse. Individualaus darbo yra mažiau nei pas mus. Beveik visose, net muzikos pamokose mokiniai dirbo grupėse. Taip pat pastebėjau labai daug klaidų analizės. Visos klaidos yra analizuojamos kartu, aiškinamasi sprendimo būdai, kad ir visiems kitiems būtų aišku. Ten nėra klaidos baimės.
Svarbus yra mokytojų parengimas ir jų darbas. Lietuvoje pažįstu mažai mokytojų, kuriems toks krūvis yra normalus. Singapūro klasėse yra 40 vaikų ir mokytojai nesiskundžia.
Neįsivaizduoju situacijos, kurioje vaikams galėtų būti mažinama kartelė. Lūkesčiai yra aukšti, nepaisant to, ar vaikas mokosi labiau, ar mažiau prestižinėje mokykloje.
– Jei galėtume pakeisti vieną dalyką švietimo sistemoje, kas tai būtų?
– Aš sėsčiau kalbėtis su mokytojais. Viskas prasideda ir baigiasi klasėje. Su mokytojais reikia kalbėtis apie tai, ką mes galime padaryti kartu. Kai žmogus jaučiasi įgalintas ir esantis sprendimo dalimi, jis visai kitaip dalyvauja sprendime. Dabar mokytojams yra sakoma, kad reikia tobulintis ar kažką padaryti.
Reikia suprasti, kad pas mus veikia demokratija. Mūsų žmonės gali padėti pareiškimą ir išeiti iš darbo labai laisvai. Mes turime į mokytojus žiūrėti kaip į savanorių grupes, kurios pasirenka būti čia, bet nieko neprivalo. Svarbu būtų važiuoti į diskusijas mokyklose ar bent kalbėtis su mokytojų atstovais ir žiūrėti, ką galime padaryti.
Lietuvoje yra milžiniškas atotrūkis tarp vadinamųjų gerų mokyklų ir blogų mokyklų. Mes esame antri nuo galo pagal tai, kaip mus veikia dezinformacija. Yra daug dalykų, kurie kelia nerimą. Mus labai veikia pažadai ir populizmas, bet nebūtinai teisingas požiūris į švietimą, kad tai yra ilgalaikis, kantrybės reikalaujantis projektas. O jei susitariame kažką daryti, tai ir turime tą daryti. Jei turime tikslą, visi turime eiti jo link.
– Švietime su nerimo gaidele žiūrima į dirbtinio intelekto (DI) diskusiją. Ką reikėtų daryti – palikti šį įrankį už durų ar įsileisti į klasę?
– Atsakymo nėra, nes visi tempia paklodę į savo pusę. Validžių, rimtų tyrimų yra dar labai nedaug. Stanfordo universitetas darė tyrimus. Mane labai neramina tai, kad jie analizavo, ar tyrimai yra patikimi. Tik 8 proc. tyrimų apie DI švietime yra patikimi. O buvo analizuojami pasaulyje žinomi tyrimai.
Rimti tyrimai parodė, kad mokiniams geriau nenaudoti DI, bet mokytojams – taip. Mokytojams tai gali sutaupyti daug laiko ir padėti pakelti pamokas į kitą lygį. Todėl mokyti dirbti su DI reikia ne vaikus, o mokytojus. DI yra įrankis, taip kaip kažkada buvo skaičiavimo mašinėlės ar spausdintuvai. Kiekvienas įrankis žmogaus rankose gali kurti nuostabius dalykus arba tempti žemyn.
– Kur yra pavojus?
– Pats didžiausias pavojus yra tas, kad mes atiduosime mąstymą. Mano išvada yra tokia, kad bus atotrūkis tarp žmonių. Išsilavinę žmonės, kurie daug skaito ir gilinasi, naudoja dirbtinį intelektą tik techninėms užduotims. Jie patys rašo tekstą, jie neatiduoda mąstymo, kūrybos ar idėjos, jie atiduoda tik techninį darbą. Tuo tarpu labai daug žmonių pradėjo naudoti dirbtinį intelektą kaip paieškos sistemą. Jei mokytojas paprašys suplanuoti klasei chemijos pamoką, jis atiduos visą mąstymą. O kitas mokytojas gali pateikti savo planą ir paklausti, kaip diferencijuoti užduotis vaikams, kuriems šis planas pernelyg lengvas ar sudėtingas. Mokytojui dirbtinis intelektas gali būti asistentas, kuris sutaupo daug laiko, atlieka technines užduotis, diferencijuoja mokymo planą ar įvertina duomenis.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)