Ultimatumo punktas Nr. 1

1940 m. birželio 16 d. Lietuvos valstybės oficiozas "Lietuvos aidas" rytinio numerio pirmajame puslapyje atspausdino pranešimą "Visų Lietuvos piliečių ir gyventojų žiniai".

"Šių metų birželio 14 d. 23 val. (mūsų laiku) Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Molotov įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui Maskvoje ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama iki birželio 15 d. 10 val. ryto (Maskvos laiku) įvykdyti šiuos tris reikalavimus:

1) kad tuojau būtų atiduoti teismui vidaus reikalų ministras Skučas ir valstybės saugumo departamento direktorius Povilaitis, kaipo tiesioginiai kaltininkai provokacinių veiksmų prieš sovietų įgulą Lietuvoje.

2) Kad tuojau būtų suformuota Lietuvoje tokia vyriausybė, kuri sugebėtų ir būtų pasiryžusi laiduoti garbingą Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos sutarties įgyvendinimą ir ryžtingai sutramdyti sutarties priešus.

3) Kad tuojau būtų laiduotas laisvas praleidimas į Lietuvos teritoriją Sovietų kariuomenės dalinių jiems išskirstyti svarbiausiuose Lietuvos centruose tokiame kiekyje, kurio pakaktų, kad būtų laiduotas Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos sutarties vykdymas ir užkirsti provokaciniai veiksmai, nukreipti prieš Sovietų įgulą Lietuvoje."

Banditams reikėjo motyvacijos, kodėl laužiamasi į svetimus namus.

Ultimatumas priimtas, įvykdyti visi reikalavimo punktai, įskaitant pirmąjį.

Absoliučiai gėdingas faktas Lietuvos valstybės istorijoje, tačiau tada Respublikos prezidento pareigas ėjęs Antanas Merkys nuosekliai laikėsi ultimatumo ir sankcionavo abiejų pareigūnų suėmimą, pasmerkdamas juos žiauriems kankinimams ir mirčiai.

Tai anaiptol neišgelbėjo nei Lietuvos nepriklausomybės, nei paties A.Merkio gyvybės.

Jau įteikęs Juozui Urbšiui ultimatumą, Viačeslavas Molotovas nedviprasmiškai prasitarė, kad "koks bebūtų atsakymas, sovietų kariuomenė vis vien įeis į Lietuvą".

Vertinant šiuo aspektu, A.Povilaičio ir K.Skučo suėmimas ir atidavimas sovietams valstybei garbės nedarė, – tai viena didžiausių išdavysčių tarpukario Lietuvos istorijoje.

Įsijungė persona non grata

Tačiau kova dėl tuokart išduotų ir pražudytų Lietuvos valstybininkų anaiptol nebaigta ir šiandien.

Šių metų pradžioje Kremliaus propagandininku įvardijamas Aleksandras Diukovas lietuvių kalba Rygoje išleido knygą "Dokumentai atveria paslapčių duris".

Į akademinį leidinį pretenduojančio spaudinio paantraštėje užrašyta – "Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriaus A.Povilaičio tardymo byla".

Paaukojo: A.Povilaičio (dešinėje) ir K.Skučo suėmimas bei atidavimas sovietams valstybei garbės nedarė nei tada, nei dabar. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir ukmergesmuziejus.lt nuotr.)

Rusiškoje knygos santraukoje autorius neslepia, kad "tai ilgų metų tiriamojo darbo rezultatas, leidžiantis iš naujo pažvelgti į Kremliaus veiksmų motyvaciją Baltijos šalių atžvilgiu 1940 m. birželį".

A.Diukovas tokiais naujais "žvilgsniais" į Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos tarpukario istoriją garsėjo jau ir anksčiau, o tai jam galiausiai užvėrė galimybes apskritai atvykti į Lietuvą.

2014 m. gegužės 2 d. Lietuvos Migracijos departamento sprendimu jis yra įtrauktas į nacionalinį sąrašą asmenų, kurių buvimas Lietuvoje nepageidaujamas.

Dienraščio duomenimis, šis sprendimas galioja 10 metų, jei ateityje terminas dėl kokių nors priežasčių vėl nebus pratęstas.

2014 m. rugpjūtį A.Diukovas buvo atvykęs į Vilnių dalyvauti savo knygos apie holokaustą pristatyme, bet pasieniečiai jį grąžino į Maskvą.

Tada jis šiuos Lietuvos pareigūnų veiksmus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris išnagrinėjęs administracinę bylą nusprendė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Tuomet ne kartą viešai nuskambėjo, kad į Lietuvą neįleistas "Rusijos pilietis A.Diukovas yra Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, savo leidiniais bandantis teisinti stalinistinio režimo nusikaltimus".

Apie holokaustą jo knygą iš rusų kalbos išvertęs Vaigutis Stančikas tikino, esą rusas neįleistas į Lietuvą, nes nesutinka su oficialia Lietuvos pozicija vertinant istoriją.

Tas pats V.Stančikas išvertė ir pastarąją A.Diukovo knygą apie A.Povilaičio bylą.

Kam prireikė revizionizmo?

Kam prireikė vėl kelti 80 metų senumo istoriją, jei visi A.Diukovo leidinyje minimi faktai Lietuvos istorikams yra žinomi ir jau senokai viešai publikuoti?

Istorikas Arvydas Anušauskas, nemažai rašęs šia tema, įsitikinęs, kad šito leidinio atsiradimas yra naujas bandymas pateisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją.

A.Diukovo naująją knygą A.Anušauskas teigė perskaitęs ir pastebėjo, kad autorius naudojasi Lietuvos istorikams gerai žinoma medžiaga.

"Nepaisant, kad autorius bando nuo kai kurių dalykų atsiriboti išankstiniais pareiškimais, matyti, kad šis jo darbas skirtas 1940 m. sovietų ultimatumo pagrindimui, taip pat agresyvių veiksmų ir okupacijos pateisinimui, nors pačiame leidinyje stengiamasi užimti tariamai solidesnę, moksliškesnę poziciją", – teigė A.Anušauskas.

Anot jo, A.Diukovas bando įteigti, kad reikalavimas suimti A.Povilaitį esą susijęs visai ne su sovietų karių grobimu, bet su jo kelionėmis į Berlyną, kad jis esą "zondavo" galimybes Lietuvai gauti Vokietijos protektoratą.

"Visa tai ir anksčiau buvo žinoma. Tačiau šio leidinio konteksto esmė ir yra pabrėžti Lietuvos pareigūnų bendravimą su Vokietijos pareigūnais, bet visai nutylint sovietų ir nacių bendravimą netgi su tais pačiais asmenimis", – pastebėjo A.Anušauskas.

Revanšo dvelksmas

A.Diukovo leidinio arkliukas – siekis įrodyti, kad Lietuva "gravitavo" Vokietijos pusėn, todėl Sovietų Sąjunga esą neturėjo kitos išeities, tik okupuoti Lietuvą.

Šiems teiginiams pagrįsti iškeliamas A.Povilaičio kelionių į Berlyną momentas, kur jis tarėsi dėl bendradarbiavimo su vokiečių žvalgybos organais.

Šie epizodai tampa esminiu motyvu, kodėl 1940 m. birželį Lietuvą okupavo sovietai.

O A.Povilaitis ir K.Skučas yra tie "pagrindiniai kaltininkai", dėl kurių valstybė neteko nepriklausomybės.

Taigi, maža to, kad šie valstybininkai buvo paaukoti prieš 80 metų, dabar A.Diukovas vėl stengiasi ant jų sukarti visas nuodėmes.

"Kam viso šito reikia? Matote, kai pats esi kaltas, norisi ir kitus ištepti. Manyčiau, kad tai savotiškas revanšas. Nes imami faktai, kurie buvo per tardymus išspausti. Tada buvo pučiamas burbulas ir dabar tebepučiamas, nes jie nieko daugiau neturi. Juk du bičiuliai (J.Stalinas ir A.Hitleris – A.D.) buvo jau susitarę, jie buvo pasidaliję teritorijas. Apie kokį protektoratą kalbama, ypač po Klaipėdos krašto atplėšimo? Kam reikia meluoti? Banditams reikėjo motyvacijos, kodėl laužiamasi į svetimus namus. Jiems dabar reikia prastumti idėją: "Lietuva krypo į Vokietiją, mes gelbėjome situaciją ir save." Toks ir tikslas šio leidinio", – įsitikinęs istorikas Alfonsas Eidintas.

Alfonsas Eidintas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Dokumentus davė, bet ne visus

Šios epochos žinovas, istorikas Gediminas Rudis, peržiūrėjęs A.Diukovo leidinį, pasigedo oponentų kritikos, kuri paprastai tokio lygio darbuose privaloma.

"Be kritikos negali publikuoti istorinio leidinio. Juo labiau kad čia yra tokia kontroversija. Tai yra ano meto parodymai, nesvarbu, kad jie yra ranka rašyti paties A.Povilaičio. Manote, kad jis buvo pasodintas prie stalo ir jie vieni du kalbėjosi su tardytoju? Juk žmogus buvo kankinamas. Tardymo medžiagą reikia skaityti labai kritiškai. Tai yra taisyklė", – tvirtino G.Rudis.

Paprastai publikuojant dokumentus yra dedamos faksimilės. Dažnai kaip iliustracija.

Kai tema labai kontroversiška, turi būti pateikiamas dokumento tekstas, surinktas kompiuteriu, o greta privaloma dokumento faksimilė, kad būtų galima palyginti.

Dabar gi viso šito nėra. Kaip ir K.Skučo bylos atveju, kurioje, pasak dokumentus iš Rusijos gavusios K.Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės, jai perduotoje byloje dokumentų yra vos trečdalis, kai kurios tardytojų pavardės sulietos, kai kurios užklijuotos.

"A.Diukovas ir jo tokie leidiniai labai gerai žinomi, tai jau ne pirmas tokio pobūdžio darbas. Akivaizdu, kad Rusijoje prasidėjo revizionizmas. Jiems dabar, remiantis A.Povilaičio tardymo dokumentais, reikia įrodyti, kad Lietuva pažeidinėjo savitarpio pagalbos sutartį, kad grobė raudonarmiečius, prašė Vokietijos protektorato ir taip toliau. Kitaip tariant, prasidėjo revanšizmas, o jo smaigalyje atsirado A.Diukovas", – mano G.Rudis.

Vertėjas – iš Lietuvos

A.Diukovo knyga išleista Rygoje šiais metais, Lietuvoje jos, ko gero, ir nėra. Ją galima rasti tik internete.

Leidinį vertė ir pratarmę lietuviškam vertimui parašė Lietuvos pilietis V.Stančikas, profesoriaus A.Eidinto bendramokslis.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2009 m. su Lenkų rinkimų akcija jis pretendavo patekti į Europos Parlamentą.

V.Stančikas teigė pats pasisiūlęs išversti A.Diukovo knygą. Tačiau tikino nežinantis, ar ši iš viso yra išleista. Pats jos esą nematė.

"Prieš dešimtmetį Maskvoje A.Diukovas išleido knygą "Lietuva – protektoratas". Lietuvos istorikų ji pripažinta šmeižikiška, o pats A.Diukovas paskelbtas nepageidaujamu čia ir jam uždrausta 10 metų įvažiuoti į Lietuvą. Jis tada pasakė, kad parašys dar vieną knygą, ir parašė "Dokumentai atveria paslapčių duris". Mano manymu, žmonės turi žinoti viską. Juk tai yra mokslinis darbas. Kam reikėjo A.Diukovui šitos knygos, nežinau. Aš matau vieną, kad Antano Smetonos ir Vokietijos klausimas per pastaruosius 30 metų labai gražiai evoliucionavo", – kalbėjo V.Stančikas.

Kas dar talkino A.Diukovui?

A.Anušauskui krito į akis ir dar vienas dalykas. A.Diukovas į Lietuvą yra neįleidžiamas, paskelbtas persona non grata, bet jis naudojosi Lietuvoje saugomais dokumentais.

Vadinasi, A.Diukovui duomenis Lietuvos archyvuose rinko kiti žmonės.

"Akivaizdu, kad tai darė ne jis pats. Jo leidinyje yra nurodytos konkrečios bylos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Taigi įdomu, kas A.Diukovui Lietuvoje atliko informacinį aptarnavimą. Kaip tai vertinti? Už pinigus daug kas gali ką nori parduoti, tačiau man pačiam įdomu, kas buvo tas talkininkas", – teigė A.Anušauskas.

Lietuvos ypatingajame archyve yra A.Povilaičio bylos fragmentai.

Tie dokumentai yra prieinami ir juos gali ateiti ir pasižiūrėti visi pageidaujantys, tik interesantų pavardės yra įrašomos į specialų žurnalą.

Dienraščio duomenimis, į Lietuvos ypatingąjį archyvą A.Diukovas nė karto nesikreipė nei asmeniškai, nei raštu, vadinasi, A.Anušausko įžvalgos teisingos – kažkas talkino iš vietinių.

Galbūt jam galėjo padėti vertėjas V.Stančikas? Tačiau šis tikino jokių dokumentų A.Diukovui nerinkęs.

"Ne, aš jam nepadėjau. Šitą knygą jis rašė be manęs. Bet kai aš ją verčiau, man reikėjo pasitikslinti A.Povilaičio tardymo medžiagą, nes čia jis buvo apklaustas, todėl kreipiausi į archyvą ir ten pasiskaičiau. Dėl savęs pasitikslinau, klaidas ištaisiau, ir viskas. A.Diukovui medžiagą padėjau surinkti ne aš, kas tai darė, nežinau", – paaiškino V.Stančikas.

A.Anušauskas atkreipė dėmesį, kad, žvelgiant ir į ankstesnius A.Diukovo rašytus darbus, matyti, jog jam neretai tretieji asmenys teikdavo informacinį aptarnavimą, tarp jų ir Rusijos federalinės saugumo tarnybos.

Esą A.Diukovas dabar visais būdais nuo to stengiasi atsiriboti, kaip mano A.Anušauskas, šis veikėjas turbūt tokiu būdu siekia įsiterpti į mokslininkų bendriją.

Todėl naujajame leidinyje jis pateikė net savo laišką FSB atstovui, kuris jam esą neleido susipažinti su A.Povilaičio byla, kaip įrodymą, kad su specialiosiomis Rusijos tarnybomis jis nesusijęs.

"Tačiau kai kurie niuansai rodo, kad jis su visa A.Povilaičio byla susipažino, tiesiog nepateikė nuorodų į originalą, saugomą FSB archyve, bet puikiai žino bylos struktūrą, kiek tomų ji sudaro. Kitaip tariant, nematęs tos bylos, jis nebūtų galėjęs to parašyti", – dėstė savo versiją A.Anušauskas.

Prezidento retorika nesikeičia

Neatsitiktinai A.Diukovo leidinys atsirado kaip tik prieš Lietuvos okupacijos 80-metį.

Tai tik dar vienas nuoseklus bandymas, regimas pastaraisiais metais Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politikoje ir siekiuose sudėlioti istoriją, pateisinant 1940 m. SSRS veiksmus.

Šiandien niekam, išskyrus pačią Rusiją, nekyla abejonių, kad Baltijos valstybių okupacija buvo tiesioginė nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos suokalbio, pasirašant Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, pasekmė.

Tačiau savaitgalį išplatintoje kalboje 75 metų pergalės prieš nacistinę Vokietiją proga Rusijos prezidentas pabrėžė, kad istorijos revizionizmu užsiima ne Rusija, o Vakarai.

Tiesa, dar 1989 m. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė šio pakto slaptuosius protokolus ir paskelbė juos niekiniais.

Tačiau šiandien Rusijos Valstybės Dūmoje jau svarstomos iniciatyvos atšaukti šį liaudies deputatų nutarimą.

O pats prezidentas V.Putinas Molotovo–Ribentropo susitarimą vertina tik kaip kažkieno asmeninės valdžios veiksmą.

"Primenu, kad Sovietų Sąjunga vadinamajam Molotovo–Ribentropo paktui davė teisinį ir moralinį įvertinimą. 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimu Aukščiausioji Taryba oficialiai pasmerkė slaptuosius protokolus kaip "asmeninės valdžios aktą", niekaip nesusijusį su "sovietų žmonių valia, kurie niekaip neatsakingi už šį sandorį", – savo kalboje pabrėžė V.Putinas.

Akivaizdu, jog kova dėl prieš 80 metų savo valstybės išduotų dviejų Lietuvos pareigūnų garbės dar nesibaigė, nes iš priešingų barikadų vis bandoma įteigti, kad jie buvo tie kaltieji, dėl kurių sovietai ir buvo priversti okupuoti Lietuvą.