Kitą savaitę visa Lietuva pradės nauju – Europos vyrų krepšinio čempionato – ritmu. Kalbėsime, aptarinėsime lietuvių žaidimą ir rezultatus, džiaugsimės, šauksime iš laimės ir stversimės už galvų, neišlaikę keiksime svetimus ir, būkime atviri, savus žaidėjus. Kad tik pergalių būtų. Juk viskas dėl to krepšinio, be kurio lietuvis – nė iš vietos.

Ko galime tikėtis iš šių metų Lietuvos krepšinio rinktinės? Man ji primena 2005-ųjų komandą, kurioje iš žvaigždžių tuomet buvo tik Ramūnas Šiškauskas. Vieningas, draugiškas kolektyvas, turėjęs, ką įrodyti, tuomet skynė vieną pergalę po kitos, bet pralaimėjo vieninteles rungtynes – tai buvo ketvirtfinalis su prancūzais. Pritrūkome patirties. Šių metų rinktinėje iš tos komandos likę abu broliai Lavrinovičiai, Robertas Javtokas ir Simas Jasaitis. Per ketverius metus jie tapo brangiai vertinamais ir patyrusiais žaidėjais, dar pridėkime Liną Kleizą bei kitus darbingus lietuvius ir galima neabejoti, kad ši rinktinė ant ketvirtfinalio grėblio dėl nepatirties nebeužlips.

Iš tikrųjų turime jeigu ne viską (kad ir kaip žiūrėsi, Š.Jasikevičiaus trūksta), tai daug – darbščią, kovingą, vieningą kaip kumštis ir norinčią laimėti komandą, pačius ambicingiausius, pralaimėjimų nekenčiančius trenerius ir trijų milijonų palaikymą. Kad ši komanda yra pajėgi kalnus nuversti, pamatėme ketvirtadienį rungtynėse su ispanais. Regis, pagaliau patys krepšininkai patikėjo tuo, ką jau anksčiau visiems kalė L.Kleiza: "Ši komanda yra geresnė, negu visi galvoja."

Lenkijoje bus visko: ir geresnių, ir blogesnių dienų, svarbu, kad visa rinktinė išliktų komanda, o mes, sirgaliai, turime ją palaikyti ir džiaugsme, ir varge.

Krepšinis Lietuvai visada siejasi su pergale, su savuoju ego. Šis sportas – mūsų tautos pasididžiavimas ir tapatybė. Galbūt todėl pralaimėjimai mums neretai reiškia kone pasaulio pabaigą, meilė krepšininkams pasireiškia purvo pylimu interneto platybėse, nors po dienos jau viskas vėl atrodo kitaip... Turbūt dar neišmokome (o gal ir neišmoksime) į krepšinį žiūrėti kaip į žaidimą, nes jis mums reiškia daug daugiau.

"Jeigu bent vienas aistruolis mumis suabejos, tada viskas. Reikia, kad visi tikėtų, o jeigu jie tikės, tada ir mes tikėsime. Tada žinosime, kad galime, ir laimėsime", – tokie paprasti, bet tiesiai į širdį pataikantys Darjušo Lavrinovičiaus žodžiai nuskambėjo šią savaitę. Nei mes be jų, nei jie be mūsų...

Gražiausia, ką suteikia krepšinis lietuviams, yra tautos vienybė. Todėl dvi savaites vardan tos Lietuvos gyvensime Europos čempionato ritmu. Su viltimi, kad rugsėjo 20-osios vakarą tūkstančiams lietuvių bus proga išeiti į gatves pasveikinti krepšininkų.