Į Kryžių kalną, esantį netoli Šiaulių, jis suka jau du dešimtmečius diena iš dienos ir sako matęs visko – ir raudančių žmonių, prašančių Dievo pagalbos sunkiais gyvenimo atvejais, ir degantį kalną, ir minias vietinių bei užsienio turistų, kurie, apėję šią unikalią vietą, išvyksta šiek tiek sutrikę, susimąstę.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, gyvenimas Kryžių kalne tęsiasi. Dabar, pasak A. Levicko, jam, kaip prižiūrėtojui, opi nuo kryžių nukritusių ir besimėtančių lentelių su žmonių pavardžių užrašais sutvarkymo problema.

Galbūt žmonės kažkada statė kryžius savo šeimoms, galbūt ištikus nelaimėms ar netektims. Geriausia būtų, jei tas lenteles susirinktų tie, kurių vardai ant jų surašyti, o, jeigu ir toliau liks kalne, jos, anot A. Levicko, kaip įprasta, bus sudegintos specialiai tam skirtoje vietoje, kurią yra pašventinęs vyskupas Eugenijus Bartulis.

Ten deginami ir sutrūniję kryžiai. Greičiausiai supūva be pagrindo pastatyti egliniai ar pušiniai kryžiai arba tiesiog į žemę susmeigti nedideli kryželiai. Ąžuoliniai kryžiai kalne stovi po keliasdešimt metų.

E. Kubiliaus/LRT nuotr.

„Stengiuosi kryžius patvarkyti, tai jie ir vėl stovi kokius penkerius metus. Jei senų kryžių nesurinktume, tai nežinia, kas ant kalno dėtųsi. Tenka vasaromis ir apšienauti kalną. Sunkiausia šienauti plotelius tarp kryžių. Žiemą nukasu sniegą, prižiūriu takelius. Man kalnas – labai gražus, ir džiugu, kad žmonės plūsta į jį iš įvairių kampelių. Vasaromis čia atvažiuoja daugybė autobusų. O ir žiemą išminti takeliai įrodo, kad kalnas lankomas“, – apie savo darbą kalne kalbėjo A. Levickas.

Pasakodamas apie savo ir kaimynų gyvenimą Meškuičių kaime, jis nesiskundė, tik apgailestavo, kad dėl mažų atlyginimų ir darbo stokos žmonės emigruoja iš Lietuvos: „Gal valdžia per mažai kreipia dėmesio į paprastų žmonių bėdas, nors gal ir neįmanoma visko sužiūrėti. O ta mūsų kasdienybė – įprasta: darbas, gyvuliai. Laiko kelionėms tikrai nebelieka. Sueinam su kaimynais. Būna ir švenčių, ir gimtadienių. Kaime gyvena žmonės jau nebe pirmos jaunystės, tai ir sukamės.“

Lietuvos šimtmečio proga A. Levickas visiems linkėjo draugiškumo, tarpusavio sutarimo ir kad nebūtų poreikio žmonėms emigruoti iš tėvynės.   

Tačiau neabejotinai ir tie, kurie išvyksta iš Lietuvos trumpam ar ilgesniam laikui, išsiveža įspūdžius bei prisiminimus iš kelionių į Kryžių kalną.

Viduramžiais ant šio kalno stovėjo medinė pilis, vadinta „Kula“. Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, praėda statyti kryžius.

Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti, meldžiant Dievą sveikatos. Kiti pasakojimai byloja, kad kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems didvyriams pagerbti ir atminti.

Po sukilimo caro valdžia uždraudė statyti kryžius. Lietuvos žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius naikindavo. Tikintys, pamaldūs žmonės nepakluso svetimai valdžiai, tačiau kryžiams statyti rinkdavosi atokesnę vietą. Taip ir atsirado Kryžių kalnas – tikėjimo, stiprybės, stebuklų ženklas.

Nors ir carinė, ir sovietinė valdžios ne kartą Kryžių kalną naikino, jis pamažu plėtėsi. Labiausiai išsiplėtė tarpukariu. Į jį žmonės kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos Šv. Mišios. Ypač daug žmonių suplūsta vasaros šventadieniais. Liepos viduryje Kryžių kalne būdavo švenčiami atlaidai.

Sovietinės okupacijos metu statyti kryžius kalne buvo griežtai drausta, maldininkai būdavo išvaikomi ir baudžiami. Ne vieną kartą buvo smarkiai apgriautas ir pats kalnas, nuo jo buldozeriais nušluoti visi kryžiai, sunaikinti į jį vedantys keliai. 

Vienu metu kėsintasi Kryžių kalną net užtvindyti. Bet viskas klostėsi priešingai okupacinės valdžios lūkesčiams: juo smarkiau buvo naikinamas kalnas, juo galingiau jis atsinaujindavo. Žmonės statydavo kryžius nakčia, juos nešdavo, nepaisydami pavojaus, draudimų ir persekiojimų.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kalnas atgijo ir tapo dar didesniu traukos centru. Jį kasmet aplanko tūkstančiai užsienio turistų, todėl ant kryžių mirguliuoja ir daugybė užrašų užsienio kalbomis. Kryžius čia yra palikę ir ne viena tarptautinė organizacija, ir žinomi politikos bei visuomenės veikėjai.

1993 m. rugsėjį Kryžių kalne meldėsi ir Mišias aukojo su vizitu į mūsų šalį atvykęs popiežius Jonas Paulius II.

„Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują – trečiąjį tūkstantmetį, skelbia išganymą ir atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime“, – per Mišias Kryžių kalne kalbėjo Jonas Paulius II.

Po kelionės į Lietuvą jo paakinti Italijos pranciškonai prie Kryžių kalno pastatė vienuolyną, kuris 2000 m. liepos 8 d. buvo pašventintas.

Tikėtina, kad planuojamos viešnagės Lietuvoje metu Kryžių kalną taip pat aplankys popiežius Pranciškus. Buvo skelbta, kad jo kelionė į mūsų šalį planuojama šių metų rudenį.

LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius aplink Lietuvą keliaus iki vasario 18 d.