Daug žmonių net nemoka šiuolaikiškai bendrauti su Dievu, nes vaikystėje išmoko poterius, kurie suaugusiam žmogui nėra labai priimtini ar naudingi, sako kunigas jėzuitas, Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius Rytis Gurkšnys. „Mes, kaip krikščionys, turime nuolat melstis. [...] todėl nieko bloga, kad tai darysime siurbdami kambarius, plaudami indus ar bėgiodami sporto klube. Aš pats dažnai klausausi ne kažkokios muzikos, o įkvepiančių mokymų, pastorių pamokslų“, – neslepia jis.

Kunigo teigimu, bažnyčia neturi laukti, kol žmonės ateis pas ją, o pati eiti į žmones ir nebijoti prie jų taikytis. Pavyzdžiui, modernėti turėtų net bažnytinė muzika: „Norėčiau, kad ir Lietuvoje būtų daugiau tokių pamaldų, per kurias skambėtų ne vien vargonai, bet ir kito stiliaus muzika – džiazas, rokas, populiarioji, gospelas.“

– Kunige, ką reiškia būti rektoriumi Šv. Kazimiero bažnyčioje? Kokios tai pareigos?

– Pareigos šiek tiek panašios į klebono, bet rektoriumi esu pavadintas, nes neturiu parapijos. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia neturi savo teritorijos, ji yra vienuolijos bažnyčia, pavaldi vienuolijos vyresnybei, o vyskupas man yra davęs leidimą dirbti toje bažnyčioje. Tai reiškia, kad aš turiu mažiau darbų, nes parapijos klebonai privalo lankyti savo parapijiečius, ligonius, laidoti, krikštyti, teikti Santuokos sakramentą. Mes irgi šiuo sakramentus teikiame, bet tik tiems, kurie ateina pas mus į bažnyčią arba prašo. Pagrindinė mano veikla yra sekmadienio mišios, pamokslavimas.

– Esate Tarptautinės lyderystės akademijos lektorius. Čia jau komercinė kunigo veikla?

– Nepasakyčiau, kad komercinė. Žinoma, pajamos reikalingos. Ir kunigai, ir dvasininkai turi gyventi ir išgyventi, padengti savo išlaidas.

– Keistai skamba – atrodo, tik meldžiatės ir meldžiatės.

– Taip, ir meldžiamės, o iš maldos kyla idėjos, įkvėpimas dalintis su žmonėmis tuo, ką turime, ieškoti naujų būdų, kaip galima pasiekti tuos žmones, kurie į bažnyčią neateina. Į veiklą akademijoje žiūrėčiau ne kaip į komercinę veiklą uždirbti bažnyčiai ar sau, bet tam, kad pasiekčiau žmones ir jiems patarnaučiau per mokymus, padrąsinimą, lyderystės talento atskleidimą.

– Mokėtės Amerikoje. Vyresnieji dvasininkai patys Jus išsiuntė ir neprieštarauja, kad konsultuojate žmones, kurie nori kurti verslą?

– Dar negirdėjau pasipriešinimo, kritikos ar nepasitenkinimo iš kitų kunigų, vienuolių, bažnyčios vadovų. Žinoma „koučingas“ ir lyderystė yra gana naujos sritys, dar labai tyrinėjama, ar tikrai šis mokymas, ši pagalba žmonėms, vadovams, darbuotojams yra veiksminga. Bet mes visi: ir kunigai, ir vienuoliai, ieškome būdų, kaip padėti žmonėms šiuolaikiniame pasaulyje įsiklausyti į savo vidinį balsą, atrasti save, savo tapatybę, vietą pasaulyje. Pas mane ateina mažai kritikų, nepatenkintų žmonių, bet į radijo stotis, kuriose tenka kalbėti, žmonės skambina, skundžiasi, ypač kai kalbu apie „koučingą“ kyla reakcijų. Beje, ir pozityvioji psichologija žmonėms atrodo nauja sritis.

– Kaip suprasti „pozityvioji psichologija“?

– Tai tam tikra gana nesena atšaka. Ji atėjo iš Amerikos 1999 m.

– Bet ji moksliškai pagrįsta?

– Taip, pagrįsta eksperimentais. Galite pažiūrėti, kad pozityvioji psichologija yra ir „Wikipedijoje“. Jos pradininkas – Amerikos psichologų asociacijos prezidentas. Iš pradžių jis tyrinėjo depresiją ir pastebėjo, kad per daug susikoncentruojama į ligą, nors reikia daugiau koncentruotis į sveikatą ir tyrinėti, ką daro tie žmonės, kurie yra sveiki, kodėl jie nesuserga depresija. Reikia žiūrėti ne kaip pašalinti tas priežastis, o kaip sustiprinti sveikatą. Žinoma, reikia tyrinėti ir priežastis, ir gydyti, ir vaistus vartoti, bet reikia ieškoti ir kitų būdų. Atliekami eksperimentai ir su fiziniais pratimais, nes sportas depresiją sumažina panašiu efektyvumu kaip antidepresantai. Kai kuriems nei tas, nei tas nepadeda. Bet yra įspūdingi eksperimentai, tyrimai psichologų, profesorių. Ir Harvardo universitete yra keli. Čia tokia nauja sritis, daug tyrimų atliekama ir Kalifornijoje, ir Europoje, man atrodo, bet aš su Amerika daugiau susipažinęs.

– Kuriant verslą labai daug problemų kyla ir jaunimui, ir vyresniems žmonėms. Staiga Jūs, kaip dvasininkas, užimate šią nišą.

– Taip, čia tokia verslo pasaulio niša. Lietuvoje yra daug įvairių mokymų, organizacijų, įmonių, kurios užsiima panašia veikla, kaip ir Tarptautinė lyderystės akademija.

– Bet su Jumis nepakonkuruosi – visai kitas statusas.

– Mes net nesiekiame konkuruoti. Aš tikiu, kad visiems pasaulyje užtektų vietos, nišų pakanka visoms įmonėms, organizacijoms. Užtektų ir klientų, jei kiekviena organizacija atrastų savo tikrąją tapatybę, užimtų tam tikrą vietą ir atrastų tuos žmones, kuriems gali geriausiai patarnauti. Konkurencija atsiranda tada, kai visi nori tų pačių klientų. Vienos organizacijos nori atlikti tai, ką atlieka kitos, neieško savo tikrosios tapatybės. Kažkas yra pasakęs, kad mes visi, kaip žmonės, esame sukurti skirtingi, unikalūs, nepakartojami tam, kad tarp mūsų nebūtų jokios konkurencijos. Ir mūsų akys, ir pirštų antspaudai – viskas rodo, kad esame skirtingi, unikalūs, su unikaliomis dovanomis, todėl ir įvairios organizacijos, įmonės irgi gali atrasti savo tikrąją tapatybę. Tada nebūtų jokios konkurencijos.

– Kodėl pasirinkote būtent tai?

– Daugiau nei prieš 20 metų, studijuodamas Vilniaus universitete, turėjau įkvėpimo, užsidegimo darbuotis verslo srityje, organizacijose ir būti geru vadybininku ar vadovu. Bet paskui pajutau dar gilesnį įkvėpimą ieškoti, gilintis į dvasinę gyvenimo pusę, kas slypi už organizacijų, santykių, žmogaus išvaizdos, jo darbų. Norėjau gilintis į dvasinę žmogaus sritį, pasirinkau vienuolio kelią, paskui tapau kunigu ir esu laimingas. Jau būdamas kunigu, pradėjau ieškoti savo tikrosios tapatybės, ką aš galiu duoti šiam pasauliui kaip kunigas Rytis Gurkšnys – unikalus, nepakartojamas. Ieškojau, kas mane žavi, įkvepia. Tikrai nenorėjau būti klebonu, kokiu nors universiteto profesoriumi, akademiku arba kokiu kitokiu kunigu. Mano vyresnieji suteikė man galimybę grįžti atgal į Ameriką, po teologijos studijų – dar kartą į Ameriką, Čikagą, baigti vadybos ir organizacinės elgsenos studijų. Ten susipažinau ir su „koučeriais“, „koučingu“. Ta sritis mane taip sužavėjo, kad grįžęs ieškojau galimybių, kur galėčiau šituos savo talentus, žinias, įžvalgas, patirtį, įgytą Amerikoje, panaudoti Lietuvoje.

– Versle Jus žavi ne pinigai, o kūryba. Bet kurti verslą nėra taip paprasta.

– Taip, žinoma. Aš tikiu, kad geriausi verslininkai, vadovai pirmiausia mąsto, ką jie gali sukurti, duoti kitiems, kaip gali padėti žmonėms patenkinti materialinius poreikius. Dauguma vadovų, ieškodami savo vietos ir tikrai pasiaukodami, negailėdami savęs, pasiekė tas aukštumas ir sukūrė tikrai įspūdingas įmones. Žinoma, gauna didelius atlyginimus ir nustato dideles savo paslaugų ar prekių kainas, bet čia jau yra verslas. O jei žmonės moka už tas paslaugas, gal jos tiek ir vertos.

– Pastebėjote, kad Lietuvoje požiūris į verslą ir verslininkus labai dviprasmiškas, dažnai negatyvus?

– Gal dėl to, kad žmonės dažniausiai žiūri į vieną verslo pusę – finansinę.

– Atrodo, jiems pinigai iš dangaus krinta.

– Bet, kai būna sunkumų, nesklandumų, nesėkmių, žmonės kartais ir keletą savaičių naktimis nemiega. Jų gyvenimas tikrai daug sunkesnis negu to žmogaus, kuris dirba valstybinį darbą, yra mokytojas ar gydytojas, gauna pastovų atlyginimą ir yra ramus dėl savo ateities bent jau keletą mėnesių ar metų. O čia žmogus, galima sakyti, stato ant kortos labai daug, klaidingi sprendimai gali labai daug nulemti. Verslininkų gyvenime daug nerimo, sunkumų, kurių žmonės paprastai nemato. Mes ir stengiamės sujungti tuos du pasaulius – verslo ir dvasingumo, mokymo, švietimo, kad būtų mažiau nesusipratimų, priešiškumo ar neigiamo požiūrio į verslininkus. Tuos, kurie tikrai sunkiai dirba ir stengiasi, ieško būdų, kaip kurti geresnes paslaugas ir geresnius produktus, labiau patarnauti žmonėms. Mūsų mokymo įstaiga siekia pasiekti tuos žmones, kurie darbuojasi verslo pasaulyje, valstybinėse įstaigose ar visuomeninėse organizacijose ir patiria daug sunkumų, streso, nesėkmių. Tai paveikia ir jų asmeninį gyvenimą, santykius, sveikatą. Mes, akademijos lektoriai, ir aš pats stengiuosi padėti žmogui visapusiškai augti, tobulėti, keistis, paliesti visas žmogaus gyvenimo sritis.

– Sakėte, kad internete galima susirasti Jūsų pamaldas.

– Netrukus turėtų pasirodyti ir garso įrašai, kuriuos galėsite parsisiųsti į kompiuterį, telefoną ar grotuvą ir pasiklausyti eidami gatve, būdami spūstyje ar tvarkydami namus.

– O kam tada bažnyčia?

– Kasdien nebūtina eiti į bažnyčią. Tikrai yra gerų pamokslų, ir aš klausausi kitų mokytojų, tik gal daugiau anglų kalba. Tai yra svarbu kasdieniam susikaupimui, pasiruošimui, kad diena būtų kūrybingesnė, nuotaika geresnė, kad būtų lengviau priimti sunkumus, nesėkmes. Mums visiems reikia padrąsinimo, įkvėpimo, priminimo, kas mes esame, ką turime. Bet kasdienė malda, meditacijos, mano pamokymai, kuriuos platinu internete, skirti asmeniniam žmogaus tobulėjimui. Vis dėlto tikiu, kad taip pat svarbu susirinkti kartu ir melstis, šlovinti ar dėkoti, nes, kai esame bendruomenėje, didelėje žmonių grupėje ar minioje, negalime pasilikti tokie patys, kiti žmonės mus užkrečia dvasine būsena. Kai meldžiasi didelė grupė žmonių, tikėjimas, ramybė, džiaugsmas, išgydymas, Dievo palaima paliečia ir kitus, vyksta kažkas daugiau, todėl yra svarbu ateiti. Kai nueiname į didelius renginius, koncertus, pavyzdžiui, roko, kokius nors didelius žmonių susibūrimus, jaučiame minios galią, jėgą, kuri žmones sujungia. Tada ta pati dvasia mus paliečia ir paveikia.

– Domitės muzika?

– Šiek tiek. Klausausi nemažai šiuolaikinės krikščioniškos muzikos, atliekamos džiazo, roko, populiariuoju stiliumi. Turiu minčių, kad ir bažnyčia galėtų daugiau panaudoti krikščioniškos šiuolaikinės muzikos, kurios pasaulyje daug. Norėčiau, kad ir Lietuvoje būtų daugiau tokių pamaldų, per kurias skambėtų ne vien vargonai, bet ir kito stiliaus muzika – džiazas, rokas, populiarioji, gospelas.

– Kaip akademijos lektorius išleidote „Mąstyk ir būk laimingas“. Kas tai yra?

– Bus mokymai ir malda.

– Tarkim, siurbliuodama kambarį, galiu įsijungti įrašą. Ar tai ne per daug primityvu? Taip nenuvainikuojame maldos?

– Labai geras klausimas. Mes, kaip krikščionys, turime nuolat melstis. Ir apaštalas Paulius primena, kad turime nuolat melstis, todėl nieko bloga, kad tai darysime siurbdami kambarius, plaudami indus ar bėgiodami sporto klube. Aš dažnai klausausi ne kažkokios muzikos, o įkvepiančių mokymų, pastorių pamokslų, kurių anglų kalba yra nemažai. Norėčiau, kad tokių mokymų, pamokslų, maldų, pagalbos žmogui melstis būtų ir lietuvių kalba, nes pastebėjau, kad daugelis žmonių net nemoka šiuolaikiškai kalbėtis, bendrauti su Kūrėju, su Dievu. Vaikystėje jie išmoko poterius, kurie suaugusiam žmogui nėra labai priimtini, suprantami ar naudingi, todėl norėčiau išleisti tokius įrašus, kurių klausydamasis žmogus galėtų melstis visose vietose, visose gyvenimo situacijose.

– Labai modernu. Vadinasi, technologijos artina ir prie Dievo?

– Postmodernų pasaulį daug kas kritikuoja dėl pliuralizmo, įvairių nuomonių, naujų judėjimų, įsitikinimų ir pažiūrų, gal jame yra ir daug įvairių neigiamų dalykų, susipriešinimo, konkurencijos, streso, skubėjimo, nesugebėjimo susiorientuoti, nes nebeaišku, kokių vertybių laikytis. Bet tikrai yra ir teigiama pusė, kuri skatina žmogų dar labiau ieškoti tikrosios tapatybės, sugrįžti į savo centrą, širdį, įsiklausyti į vidinį balsą. Šiuolaikinės technologijos kaip tik galėtų padėti žmogui melstis, tobulėti dvasiniame gyvenime, ugdyti savo emocinį intelektą, socialinius, bendravimo įgūdžius, konfliktų sprendimą. Panaudojant šias visas technologijas ir galimybes, galima klausytis mokymų kiekvienoje vietoje, melstis kiekvienoje vietoje. Kitų šalių kunigai jėzuitai daug efektyviau panaudoja šiuolaikines technologijas negu mes Lietuvoje.

– Pasirodo, kad pati bažnyčia prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo.

– Taip, mes turime griauti sienas, kurios skiria mus, turinčius tam tikrą dvasinę patirtį, gilesnį ryšį su Dievu, nuo tų žmonių, kurie turėjo mažiau galimybių, galbūt patyrė tam tikrą atstūmimą ar nusivylimą tuo, ką siūlo bažnyčia, kunigai ar krikščionys. Istoriškai buvo įvairių dalykų, susiklostė taip, kad mes atskyrėme tai, kas pasaulietiška, racionalu. Gal daugiau naujaisiais amžiais nesutarimas, priešiškumas tarp mokslo ir bažnyčios, tarp mokslininkų, kultūros pasaulio, politikos, atskyrimas bažnyčios nuo pasaulio visose srityse tam tikru pasaulio vystymosi istorijos laikotarpiu ir buvo reikalingas. Bet dabar popiežius Pranciškus ypač pabrėžia, kad mes turime išeiti už bažnyčios sienų, eiti pas žmones. Kaip jis sako, bažnyčia turi būti karo lauko ligoninė, reikia ne laukti, kol žmonės ateis kaip į polikliniką, bet reikia eiti pas žmones ir būti su jais. Nereikia aiškinti apie jų ligas, apie tai, kaip jie turėtų gyventi, ką turėtų keisti, ką jie blogai daro ar kažkokias teologines tiesas – žmogui nereikia, kad gydytojas išaiškintų visas ligos detales, mikroskopinius tyrimus.

Mes turime eiti ir pradėti gydyti, tvarstyti jų žaizdas. Tai reiškia – padėti žmonėms šiame pasaulyje, ypač tiems, kurie nusivylę, patiria daug streso, nerimo, baimių dėl ateities, kuriuos vargina konfliktai šeimose ar finansinės problemos, skolos, priklausomybės. Kiekvieno žmogaus širdyje tam tikru laikotarpiu būna daug blogio, sunkumų, naštos. Popiežius kviečia mus išeiti už bažnyčios, nelaukti, kol tie žmonės ateis ir ieškos pagalbos, padrąsinimo. Jis kviečia eiti pas žmones ir stengtis sujungti dvasinį, religinį, bažnytinį pasaulį su pasaulietiniu verslo pasauliu, kuris irgi yra geras, gražus, Dievo sukurtas, materialus, matomas ir yra dalis žmogaus ir Visatos.