Velionį laidoti trečią dieną po mirties, karstą apkrauti gėlėmis, o kapą puošti pusantro metro paminklu jau tampa atgyvena. Laidojimo paslaugas teikiančių verslininkų nuomone, konservatyvias lietuviškas laidotuvių tradicijas keičia ne sunkmetis, o po pasaulį pasižvalgiusių tautiečių įgyta patirtis, rašo Panevėžio dienraštis „Sekundė“.

Delsti nehigieniška

„Į tokį konservatyvų reiškinį, kaip laidotuvės, niekas ūmiai nereaguoja, papročiai keičiasi palengva. Manau, kad racionalus išskaičiavimas pakoreguos lietuviškas laidojimo tradicijas“, - pažymi laidojimo paslaugas teikiančios „Velionos“ savininkas Rimantas Krivickas.

Pasak jo, jau dabar seno papročio prie mirusiojo gedėti dvi dienas, o trečią laidoti laikomasi tik kaimuose. Mieste dažniausiai pašarvotas mirusysis į paskutinę kelionę išlydimas jau kitądien.

„Europoje iš viso nesėdima prie mirusiojo. Iš šaldymo patalpos velionis išvežamas tiesiai į kapines. Ir tą atlieka pasamdyti darbuotojai. Užsienyje giminaičiai ir artimieji nedalyvauja netgi užkasant karstą. Tame žemių bumbsėjime į karstą nėra nieko gražaus, tik labai jau daug pozos“, - mano R.Krivickas.

Be to, europiečiai netekties skausmo neaitrina ilgesingai žvelgdami į mirusįjį, nes karstai dažniausiai neatidengiami.

„Tai daug higieniškiau nei sėdėti prie atdaro karsto tris paras ir laukti, kol negyvas kūnas pradės irti. Aš tik pritariu tokioms naujovėms“, - įvertino verslininkas.

Baltos gėlės - tik vaikams

Pasak R.Krivicko, pamažu nyksta ir išskirtinis lietuviškų laidotuvių senas paprotys giedoti prie karsto. Kaimuose vis dar populiarius giedotojus mieste dažnai pakeičia klasikinės muzikos įrašai.

Lietuviškos laidotuvės nuo kitų kraštų skiriasi ir gėlių kalnais. Toks lietuvių pasirinkimas verslininką stebina.

„Jau daugybę metų Lietuvoje laidotuvėse madingos baltos gėlės. Europoje pripažįstamos tik spalvotos. Baltos tinka nebent vaikams ir jauniems žmonėms, juk ir jaunoji per vestuves baltai puošiasi, nes dar nekalta, dar patirties neturi. O kuo žmogus senesnis, tuo daugiau jo gyvenime spalvų“, - teigė verslininkas.

Jo nuomone, sunku nuspėti, ką didžiulis gėlių vainikus, krepšelius ar puokštes prie karsto sunešantys lietuviai nori parodyti.

„Kol gyvas - mažai dėmesio, bet miręs sulaukia daug gėlių“, - paradoksą įžvelgia verslininkas.

Aukų dėžutės nepamėgo

Laidojimo paslaugas teikiančios „Grauduvos“ direktorės Angelės Kirklienės teigimu, laidotuvės darosi gerokai kuklesnės. Retas velionis į paskutinę kelionę palydimas prabangiai, kaip būdavo dar prieš porą metų.

„Dabar ir karstus, ir drabužius renkasi kuo pigesnius. Ir puokščių salei papuošti daug nebeužprašoma. Net mirusiojo vaikai užsako vieną bendrą vainiką. Anksčiau populiarūs buvo giedotojai, o dabar pagiedoti prašoma tik laidotuvių išvakarėse arba tik išlydint. Ir šarvoja jau ne visada visą parą, pasitaiko, kad tik keturioms valandoms salę išsinuomoja“, - pasakojo A.Kirklienė.

Pasak jos, tik išskirtinėse laidotuvėse galima pamatyti gausiai gėlėmis apstatytą karstą. Atėjusieji atsisveikinti vis dažniau artimiesiems įteikia vokelį su pinigais.

Pinigams rinkti „Grauduva“ vestibiulyje buvo netgi pastačiusi aukų dėžutę, tačiau naujos tradicijos įvesti nepavyko: po laidotuvių joje velionio artimieji terasdavo vos kelis litus.

„Turbūt žmonėms patikimiau atrodo pinigus perduoti tiesiai į rankas. Kokią sumą įdėti į vokelį, turbūt priklauso nuo to, kiek žmogus artimas. Pažįstamam gal ir 20 litų užtenka“, - svarstė direktorė.

Laidotuvės brangs

A.Kirklienė spėja, kad prabangos ir perdėto puošnumo žmonės atsisako ne tik dėl besikeičiančio požiūrio į laidotuves, bet ir kylančių laidojimo paslaugų kainų.

Direktorės teigimu, laidotuvėms vidutiniškai išleidžiama apie 2000-3000 Lt. Velionio kostiumas kainuoja 80-200 Lt, suknelė - 60-500 Lt, karstą galima išsirinkti ir už 500 Lt, ir už 5000 Lt, salės nuoma parai - apie 230-250 Lt.

„Grauduvos“ vadovė neslepia: nuo rugsėjo PVM šoktelėjus dar 2 proc. laidojimo paslaugos brangs.

„Kitos išeities nėra. Kiek mums kelia PVM, tiek mes keliam kainas. Mums nuo to nė kiek ne geriau - sau nė cento nepasiliekam, viską valstybei atiduodam“, - teigė A.Kirklienė.

Kapai kuklūs

Nežinia, ar sunkmetis, ar racionalus išskaičiavimas keičia ir kapinių vaizdą. Sovietmečio laikais 120-150 cm siekiančius antkapius keičia maži ir kuklūs paminklėliai, gėlynus - skaldos akmenėliai.

„Žmonės išpruso - po užsienius pavažinėjo, internete susiranda informacijos, kaip kapvietės tvarkomos. Pjauna medžius, pila skaldą, pasodina vieną kitą gėlytę - ieško būdų, kaip sutvarkyti, kad kuo mažiau važinėti į kapus reikėtų“, - „Sekundei“ pasakojo Panevėžio kapinių vedėja Liuda Nečionienė.

Vis dėlto, jos nuomone, tai, kas tinka naujoms kapinėms, nedera senosioms.

„Kaimo kapinaitės su senomis metalinėmis tvoromis, aukštais kryžiais man - tikra istorinė vertybė. Tokiose sodinčiau kaimiškus jurginus, kardelius, o ne madų vaikyčiausi“, - svarsto L.Nečionienė.

Per liepos mėnesį Panevėžio Kristaus karaliaus kapinėse palaidoti 35 mirusieji, Šilaičių - 51. Per šiuos metus kremuoti 8 panevėžiečiai.
Kapinių vedėja spėja, kad Kėdainiuose iškilus krematoriumui šią paslaugą pasirenkančiųjų gerokai padaugės.

Gaila nykstančių papročių

Daina Snicoriūtė
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė

Laidojimo papročiai - vieni archajiškiausių ir mažiausiai besikeičiančių. Tačiau po pasaulį pradėjusiems važinėti lietuviams tapo paprasčiau perimti užsienio šalių tradicijas. Be to, tokie seni papročiai, kaip laidoti tik trečią dieną po mirties, apgiedoti mirusįjį nyksta ir dėl finansinių išskaičiavimų.

Mirusiojo gedėti dvi dienas ir tik trečiąją laidoti buvo būdinga daugeliui Europos tautų. Daug kur ši tradicija jau sunykusi, ne vienoje šalyje ją bandoma vėl atgaivinti. Manau, kad vienos dienos gedėti tikrai neužtenka.

Giedojimas per laidotuves siekia dar pagonybės laikus. Giesmės skirtos ne grauduliui sukelti, o paminėti mirusiojo gyvenimą, nueitą kelią. Be to, gedintiesiems netekties skausmą lengviau išgyventi būryje, lengviau išlydėti artimą žmogų į amžiną kelionę.

Jau keletą metų su dideliu gailesčiu stebiu laidotuves: gedima trumpai, giedotojus keičia įrašai. Svarbiausia, kad tik viskas būtų paprasčiau. Tikėtina, kad nei gedėti, nei liūdėti greitai nebereiks.

Gaila, kad viskam modernėjant nyksta senieji papročiai, bet nieko pakeisti negalima - taip gyvenimas eina į priekį.