Šiame straipsnyje atidžiau patyrinėsiu kūrėjų gyvenimo, sambūrių vietas, tapusias atminties institucijomis. Tarpukario salonų kultūrą šiek tiek tyrinėjo Kristina Stankaitė, buvo surengtas projektas „Laisvės alėjos bohema: atminties vietos“, tačiau rašytinių šaltinių labai trūksta, tad galiausiai tenka remtis giminaičių ir muziejų kuratorių pasakojimais, kurie, ilgai dirbdami savo darbą, susigyveno su atminties vietomis ir gali papasakoti daug perliukų.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu menininkų būstai buvo reikšmingi kūrėjų telkimosi židiniai, turėję tam tikrą kultūrinį ir socialinį bagažą. Tai ne tik pastatai, bet ir kūrybinio vyksmo vietos. Kai kuriose iš šių vietų virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, kartais apipintas įvairiomis intrigomis ir mitais. Pasak Elizabeth Wilson, bohemos atstovai savo aplinkai suteikė simbolinę reikšmę.

Aleida Assmann uždavė klausimą „Kas žinoma apie praeitį dabartyje?“. Į šį klausimą bando atsakyti atminties institucijos, siekiančios ne tik rekonstruoti, bet ir įprasminti šią praeitį. Jos bando pasidalyti kultūriniu paveldu su visuomene, atlikdamos pagrindinę savo funkciją. Pasak Rixt Weeber, „muziejai, kaip ir archyvai, yra socialinės erdvės, kuriose saugomi ir pristatomi istoriniai ir estetiniai interesai. Tai darydami archyvai ir muziejai yra vietos, skirtos kolektyvinei tautos ir kultūros atminčiai palaikyti ir tam tikra prasme kurti“. A. Assmann teigia – istorija vyksta mieste. Ji cituoja Karlo Schlögerio mintį: „Visas mūsų istorijos žinojimas susijęs su konkrečiomis vietomis. Mes negalime išsiversti be vaizdų iš vietų, kuriose istorija vyko. History takes place – istorija tęsiasi.“

Straipsnyje kreipsiu dėmesį tik į išskirtines, charizmatiškas asmenybes, aplink save telkusias kitus bendruomenės narius. Taigi bendruomeniškumas – labai svarbi bohemos egzistavimo sąlyga. Kaip atminties vietos, jų namai turėjo nusistovėjusias taisykles, elgesio normas, ritualus.

Kaip menininkų gyvenamosios vietos virto atminties institucijomis ir kiek autentiškumo yra išlaikiusios? Ką jos vis dar pasakoja apie tarpukariu vykusius susitikimus? Kaip įprasmina istoriją?

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu menininkų būstai buvo reikšmingi kūrėjų telkimosi židiniai, turėję tam tikrą kultūrinį ir socialinį bagažą. Tai ne tik pastatai, bet ir kūrybinio vyksmo vietos.

Odeta Žukauskienė teigia, kad „Muziejus iš esmės yra modernizmo produktas, kuriam būdinga edukologinė dvasia, istorinė sąmonė, imperialistinis požiūris, praeities nostalgija ir apgailėjimas (repentir), pagaliau meno atskyrimas nuo kasdienybės. [...] Muziejus neabejotinai atspindi ir palaiko kintančius sociokultūrinius diskursus, jame sudaromos kolekcijos ir kuriamos ekspozicijos yra tų diskursų ištarmės, įvaizdinančios tapatybes ir formuojančios savivoką.“

Straipsnio tikslas – aprašyti pasakojimus apie tai, kas atminties institucijose (muziejuose) išlikę iš tarpukario kultūrinio gyvenimo. Keliami uždaviniai: apklausti muziejų „sielas“ – jų kuratorius, aprašyti tarpukariu šiuose namuose vykusį gyvenimą, užfiksuoti, kas iš to išlikę, kas vis dar domina klausytoją ir yra pasakojama.

Rašant straipsnį buvo naudojami lauko tyrimų ir interviu metodai – visos šios vietos buvo aplankytos, pakalbinti muziejų kuratoriai ir giminaičiai, kad būtų išgirstos jų, gyvenančių toje aplinkoje ir surinkusių didžiausią žinių bagažą, istorijos.

S. Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys-muziejus

google.maps nuotr.

Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės namai – bene ryškiausias ir ilgiausiai veikęs tarpukario Kauno salono pavyzdys, kuriame rinktasi reguliariai – kiekvieną šeštadienį. Jos namai jungė daugybę to meto kūrėjų ir bohemos atstovų ir tapo atminties vieta – muziejumi. Nors, pasak S. Kymantaitės-Čiurlionienės proanūkio Džiugo Palukaičio, plačiai sovokiama bohemos prasme tai buvo antisalonas ir antibohema, nes S. Čiurlionienė-Kymantaitė buvo labai disciplinuotas asmuo ir susitikimų metu neskambėdavo muzika, nebūdavo gražių damų, tik darbas. Pasak jo, susitikimus geriau tiktų pavadinti svetaine.

S. Čiurlionienės-Kymantaitės namuose vyko literatūriniai šeštadieniai. Salono pirmąjį branduolį sudarė pati šeimininkė, žymus vertėjas ir pedagogas Jurgis Talmantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, rašytojas Mykolas Vaitkus. Be nuolatinių salono dalyvių, dalyvaudavo svečiai – jauni vertėjai, literatai, kviečiami paskaityti savo kūrinių. Juose kartais lankydavosi ir Juozas Urbšys, Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Vanda Sruogienė, Kostas Korsakas, Kazys Bizauskas, Salomėja Nėris, Levas Karsavinas, Pranas Mašiotas, Juozas Keliuotis, Kazys Inčiūra, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Boruta ir Balys Sruoga.

V. Sruogienė buvo uoli salono lankytoja, o B. Sruogai šie susitikimai greitai pabodo. S. Čiurlionienės-Kymantaitės proanūkis iš atminties cituoja, kad savo atsisakymą lankytis jis paaiškino taip: „Aš toks didelis, bijau mažus staliukus išvartyti, nelabai telpu.“

Jos saloną gaubė ir tam tikra misticizmo aureolė. Pasak Halinos Korsakienės, jai „buvo didelė garbė ir nepaprastas įdomumas dalyvauti garsėjusioje Kaune S. Čiurlionienės svetainėje. Buvo tai nemaža mokykla – vien jau iš arčiau pasižiūrėti į garsius rašytojus ir kalbininkus, pajusti jų asmenybių įvairumą intymioje aplinkoje“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad salonų kultūra buvo tik kultūrinė ir meninė saviugda. Tačiau vienas esminių tarpukario Kauno salonų kultūros požymių – bičiuliškas bendravimas, asmeniniai ryšiai, taigi natūrali žmogaus gyvensena.

S. Kymantaitei-Čiurlionienei, be pareigų ir akademinio nuovargio, tai buvo ir poilsis, ir pramoga. Susitikimų metu darbo nuotaikos derėjo su sveiku humoru. Salone daugiausia diskutuota, skaityta literatūra, kartais – kritika. Tie, kam tiko ši atmosfera, kartais įvairiais kalbos klausimais galėdavo diskutuoti be galo. Galbūt dėl to, gailintis, kad viskas lieka tik siauriame lankytojų ratelyje, susirinkimų pagrindu 1933 m. buvo pradėtas leisti „Gimtoji kalba: bendrinės kalbos laikraštis“. Vėliau jį perėmė valstybė.

Kylant Žemaičių gatve į kalną, šalia Kauko laiptų (Žemaičių g. 10), stovi baltas dviaukštis tarpukario laikų mūrinis namas, suprojektuotas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Garsi visuomenės veikėja, rašytoja S. Čiurlionienė-Kymantaitė namą statėsi gyventi trims moterims: sau, dukrai Danutei Čiurlionytei ir savo mamai Elžbietai Kymantienei. Antras aukštas buvo nuomojamas. Tai pirmasis nuosavas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos būstas, kuriame ji gyveno 1932–1958 m. (iki mirties). 1971 m., minint 85-ąjį Sofijos gimtadienį, čia atidarytas S. Čiurlionienės-Kymantaitės kambarys-memorialinis muziejus. Kambarys-muziejus atkurtas pagal to laiko pavyzdį, jame palikti autentiški, specialiai šiam namui projektuoti tarpukario baldai, senos knygos, nuotraukos, paveikslai, asmeniniai daiktai.

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vienas tarpukario salonų tradicijos pavyzdys – dailininko Antano ir jo žmonos Marijos Žmuidzinavičių namai V. Putvinskio g.  64. Dailininkas atsiminimuose mini, kad namą šioje vietoje įsigyti paskatino žmona Marija. Didžiuodamasis A. Žmuidzinavičius apie namus rašė: „Vieta puiki, ką ir besakysi. Sklypas pakalnėje, kuri baigiasi šlaitu į šiaurę. Namas frontu į pietus. O jeigu prie to pridėsim, kad aš naujame name įsitaisiau dar ir dirbtuvę su didžiuliu langu, tai bus tikras rojus.“ Namą 1928 m. suprojektavo ir pradėjo statyti V. Landsbergis-Žemkalnis.

Dabar šiame name įkurta memorialinė A. Žmuidzinavičiaus namų ekspozicija. Buto ekspoziciją sudaro trys erdvės: Žmuidzinavičių šeimos svetainė, dukters Giedrės ir žmonos kambariai. Name įrengtos ir dirbtuvės, kurių interjeras – subtilus ir autentiškas tarpukario Kauno menininko darbo studijos pavyzdys.

Pats A. Žmuidzinavičius atsiminimuose aprašo draugystę su kolegomis dailininkais Petru Rimša, Petru Kalpoku, profesoriumi Tadu Ivanausku. Į namus užsukančių tradicinė susitikimų proga buvo dailininko vardo diena – Antaninės. Pasak K. Stankaitės, salonų kultūra dailininko namuose buvo ne tik gyvenimo būdas – ji turėjo konkrečių ritualų, besikartojančių metai iš metų ir formuojančių unikalias šių namų tradicijas.

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė Jurgita Rimkutė papasakojo apie šiuose namuose vykusius priėmimus. Tai buvo intelektualų susitikimai, bendraminčių pasisėdėjimai, prasmingas buvimas kartu. Vakaronėse pašnekesiai vykdavo tam tikromis temomis: buvo dainuojama, grojama, skaitoma poezija, aptariamos naujienos. Lankydavosi Beatričė Grincevičiūtė, Petras Rimša, Petras Kalpokas, Čiurlionių šeimos žmonės, Tarabildos, Nemeikšai, Juozas Indra. Lankydavosi ir studentai, moksleiviai, akademinės visuomenės ir teatro žmonės.

Susirinkimų laikas nebuvo nusistovėjęs, o pas dailininką į jo dirbtuves trečiame aukšte galima buvo užsukti bet kokiais klausimais bet kuriuo metu. Dailininkas vaišindavo kava. A. Žmuidzinavičius buvo disciplinuotas žmogus, tad susitikimas vykdavo ne ilgiau kaip 30–40 minučių. Jis neleisdavo sau švaistyti laiko.

Šeima turėjo savo vertybių – tai visuomeninė veikla, kelionės po Europą ir Lietuvą, knygos, kūryba, muzika. Pasak J. Rimkutės, pagal A. Žmuidzinavičiaus kūrinių pavadinimus galima sudėlioti visą Lietuvos žemėlapį.

Kaip jau minėta, ypatinga šventė buvo Antaninės (birželio 13 d). Jos sutraukdavo būrį žmonių, kartais varduvininko pasveikinti apsilankydavo iki 50 svečių. Dažnai švęsta sode. Smagus įvykis tai būdavo ir kiemo vaikams – jiems po susitikimo irgi buvo surengiama šventė, dalijami saldainiai. Savo ruoštu vaikai repetuodavo spektaklius, deklamuodavo eilėraščius. A. Žmuidzinavičius juos meiliai vadindavo „mano sodo kenkėjai“.

Muziejuje išsaugota originali svetainė, kurioje rinkdavosi svečiai, ir A. Žmuidzinavičiaus dirbtuvės, kuriose jis priimdavo lankytojus. Muziejaus lankytojams vis dar pasakojamos šios A. Žmuidzinavičių gyvenimo istorijos. Taigi atminties institucijoje ne tik išsaugotas namų paveldas, bet ir tęsiama pasakojimų tradicija.

Galaunių namai-muziejus

Vilmanto Raupelio nuotr.

Išskirtinis Adelės Galaunienės – operos solistės – namų salono (Vydūno al. 2) bruožas buvo muzika. Čia skambėdavo operų arijos: pačios salono šeimininkės, jos mokinių, svečių. Muzikos menas lėmė ir A. Galaunienės salono svečių kontingentą:  žinoma, kad dalyvaudavo operos solistai Veronika Podėnaitė, Marijona Rakauskaitė, Antanas Sodeika, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Be muzikų, lankydavosi poetas Faustas Kirša, žurnalistas, rašytojas Juozas Keliuotis.

Pasak Pauliaus Galaunės rinkinio kuratorės Irmos Liauzun, Galaunės buvo itin santūrūs rašydami apie savo asmeninį gyvenimą. Jiems labiau rūpėjo ne buitis, kuo vaišindavosi ar kaip gyveno, bet aukštesni idealai. Netgi rašydamas „Muziejininko noveles“ P. Galaunė Adomui Galdikui rašė: „Aš dabar tokius banaliukus rašau.“ I. Liauzun šių susibūrimų nepavadintų saloniniais sambūriais, nors svečių jų namuose niekad netrūkdavo – nebūdavo dienos, kad kas nors neužbėgtų.

XXVII knygos mėgėjų draugija susitikdavo kiekvieno mėnesio 27 d. pas kurį nors iš grupės narių ir ne kartą buvo susitikę Galaunių namuose. Pagrindinis jų tikslas buvo kelti knygos kultūrą.

P. Galaunė ir A. Galaunienė buvo labai užsiėmę žmonės ir kiekvienas daugiausia sukosi savo srityje. 1932 m., kai Galaunių šeima atsikraustė į namą, A. Galaunienė jau nebedirbo teatre – dirbo chorvede ir ketino užsiimti privačiomis pamokomis, tačiau nėra žinių, ar jas vedė. P. Galaunė buvo įsitraukęs į muziejininkystės veiklą. Jis rašė: „Mes neturėjome, kada baliavoti, mes dirbome“ (iš atminties cituoja I. Liauzun). Taigi jie gyveno atskiruose pasauliuose, bendravo su skirtingais žmonėmis.

Iš tikrųjų didelių balių jie negalėjo rengti ir dėl finansų trūkumo. Naujai pastatyti namai jiems brangiai kainavo ir kiekvieną mėnesį reikėjo mokėti didelį kreditą.

Šiuo metu čia veikia Galaunių namai-muziejus. Tai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, duris lankytojams atvėręs 1996 m. gruodžio 14 d. Muziejus yra išlaikęs autentiškas pirmųjų namų gyventojų daiktus; autentiškas ir kambarys, kuriame rinkdavosi svečiai. Muziejaus kuratoriai vis dar gilinasi į šių namų istoriją ir savo žiniomis dalijasi su lankytojais.

Miko ir Kipro Petrauskų namai

Vilmanto Raupelio nuotr.

Apie Miko ir Kipro Petrauskų namus papasakojo edukatorius Tadas Karanauskas ir parodų kuratorė Deimantė Kondrotaitė.

Namas buvo pradėtas statyti 1924-aisiais. 1925–1926 m. į juos įsikėlė Petrauskai. Išskirtinė asmenybė buvo operos solistas Kipras Petrauskas. Jo žmona aktorė, poetė, dramaturgė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė taip pat traukė aplink save žmones. Jie įsikūrė antrame namo aukšte šešių kambarių bute.

Petrauskų namuose po spektaklių susirinkdavo artistai. Petrauskai gyveno pasiturimai. Manoma, kad K. Petrauskas uždirbo panašiai kaip Prezidentas Antanas Smetona. Taigi gausiam svečių būriui maistą ruošdavo virėja. Jie turėjo ir auklę.

Salono pirmąjį branduolį sudarė pati šeimininkė, žymus vertėjas ir pedagogas Jurgis Talmantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, rašytojas Mykolas Vaitkus.

Išskirtinė draugystė K. Petrauską siejo su dainininku, scenos partneriu ir kaimynu Antanu Sodeika, taigi jis buvo dažnas namų svečias. Tiek Galaunių, tiek Petrauskų namų kuratoriai teigia, kad, nors jie buvo kaimynai, jų nesiejo draugystė.

Pas Eleną užsukdavo jos aplinkos žmonės. Dar anksčiau, kai Petrauskai gyveno Vilniuje, pasakojama, pas Eleną nuolat buvo padengtas stalas, lankydavosi žmonės. Tikėtina, kad taip buvo ir Kaune.

Nors tai buvo muzikos žmonių šeima ir didžiajame salone stovi pianinas, nėra duomenų, kad namuose buvo muzikuojama. K. Petrauskas teatre turėjo savo studiją, kur repetavo.

Išskirtinis įvykis Petrauskams buvo vieno garsiausių operos solistų Fiodoro Šaliapino viešnagė Kaune. Jį su K. Petrausku siejo draugystė, todėl svečias apsilankė ir Petrauskų namuose.

Svarbi šventė Petrauskams buvo Velykos. Žinoma, kad namų šeimininkai per šią šventę kviesdavo praeivių iš gatvės ir juos vaišindavo. Šventę surengdavo ir kiemo vaikams. Su jais ridendavo margučius.

K. Petrauskas buvo aistringas medžiotojas. Lauke visuomet laikė medžioklinių šunų. Manoma, kad vienu metu jų buvo apie penkiolika. Vienas šuo – Margis – buvo privilegijuotas ir galėdavo užeiti į namus.

Kaip namai virto muziejumi? Atidaryti muziejų mintis kilo 1969 m., praėjus metams po K. Petrausko mirties. 2006 m. buvo atlikti interjero ir eksterjero polichrominiai tyrimai, atkurtas autentiškas tarpukario K. Petrausko memorialinio buto, laiptinės ir namo išorės vaizdas. Čia galima pamatyti autentišką svetainę, kurioje rinkdavosi Petrauskų svečiai.

L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Liudo Truikio ir Marijos Rakauskaitės bendravimo tradicija buvo susipynusi su šių asmenybių kūrybiniu teatro pasauliu. Įdomu, kad žmonės kviesti į namus tik vakare. Specialus apšvietimas sukurdavo ir atspindėdavo scenografo ir jo gyvenimo draugės pasirinktą pokalbio temą ir buvo nukreiptas į tam tikrą temą atspindintį objektą.

L. Truikys artimai draugavo su Juozapu Albinu Herbačiausku, F. Kirša, J. Keliuočiu, A. Galauniene. Su Marijona jie susibendravo tik 1936 m. Pora nebuvo susutuokusi. Marijona Liudą meiliai vadino Truikiniu, o jis Marijoną – gyvenimo draugu. Marijona taip pat turėjo savo draugų ratą –  J. A. Herbačiauską, teatro kolektyvą, K. Petrauską.

Truikių namas buvo pastatytas 1938 m. Nėra informacijos, kad pas juos dažnai buvo lankomasi. Jie daugiau eidavo pas kitus, į kavines. „Konrado“ kavinėje J. A. Herbačiauskas turėjo savo kambarėlį, į kurį jie galėdavo užeiti. Ten su juo aptarinėdavo Dievo, dvasios klausimus. L. Truikys tikėjo reinkarnacija.

Marijona buvo labai ekstravagantiška moteris, puošniai rengdavosi. Kas tais laikais atrodė neįprasta, jei apsirengdavo violetinį kostiumėlį – plaukai būdavo nudažyti violetine spalva, jei žaliai – plaukuose būdavo žalia sruoga.

Šiuo metu L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus uždarytas remontuoti. Tai irgi M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, jos duris atvėrė 1994 m. Jame išsaugotas 1938 m. interjeras: durys, parketas, suplanavimas. Sienos – su originaliais rištiniais kilimais.

J. Zikaro namai-muziejus

Violetos Juodelienės nuotr.

Pas Juozą Zikarą svetainėje lankėsi visi nepriklausomybės kūrėjai. Vykdavo moterų draugijų susitikimai, juos lankydavo net Sofija Smetonienė.

Anelė Zikarienė garsėjo savo kulinariniais šedevrais. Gamindavo prancūziškus, rytietiškus valgius, kuriais vaišindavo svečius. Namų gyventojams tokius valgius patiekdavo tik per vaikų gimtadienius, tėvų vardadienius, Kalėdas ir Velykas.

Pas J. Zikarą dirbtuvėse lankydavosi meno mokyklos mokiniai. Zikarai bendravo su Meno mokyklos dėstytojais Jonu Mackevičiumi, Jonu Šileika, Petru Rimša, Petru Vaičiūnu, Teofilija Vaičiūniene, Une Babickaite, Vaižgantu.

Vakarai, kai apsilankydavo svečiai, buvo kūrybiniai. Juose dainuota, šokta, aptarinėtos parodos, ypač – kūrybos kančios. Buvo vengiama politikos temų. Zikarai gamino savo vyną, ypač populiarus buvo vyšnių vynas, kuriuo šalia A. Zikarienės kulinarinių šedevrų vaišindavo svečius. Šeimininkė buvo labai nusiteikusi prieš rūkymą, tačiau visuomet turėdavo moterišką portsigarą su brangiomis cigarilėmis, kuriomis vaišindavo ponias.

Ypatinga draugystė J. Zikarą siejo su J. Šileika, kuris buvo vadinamas gandonešiu. Jie abu išbėgdavo į kiemą ir palinkę virš tvoros dalydavosi naujienomis. A. Zikarienei nepatiko toks netaktas ir ji J. Šileiką kviesdavo į vidų, bet šis atsakydavo: „Neturiu laiko“ ir dar valandą taip kabėdavo virš tvoros.

J. Zikaras buvo labai širdingas, atsidavęs mokiniams, girtuokliams pirkdavo bandeles. Iš įdomesnių atsiminimų J. Zikaro namų-muziejaus  kuratorė Rasa Ruibienė mini, kaip vieną kartą jiedu su Karoliu Dineika valgė kavinėje. Lauke labai lijo. Į kavinę įbėgo visas šlapias vaikas, prekiaujantis loterijos bilietais – tais laikais didele kaina, po 1 litą. Jį visi pradėjo varyti lauk, bet J. Zikarui pagailo vaiko ir jis pasiūlė jam litą, tačiau pasakė, kad bilieto nereikia. Vaikas, visgi, įsiūlė šlapią bilietą, neva jis bus laimingas. J. Zikaras bilietą padovanojo Anelei. Ir iš tikrųjų – jie laimėjo 1 000 litų. Tai tapo statomos vilos įnašu.

J. Zikaro namai-muziejus atidarytas 2001 m. lapkričio 18 d. skulptoriaus J. Zikaro 120-ųjų metinių proga. 1959 m. Alytė Zikaraitė pirmame namo aukšte, tėvo dirbtuvėje, įrengė nedidelį, pusiau slaptą muziejų, skirtą J. Zikaro darbams. Testamentu visą namą ir jame esančius tėvo darbus A. Zikaraitė paliko Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Po A. Zikaraitės ir jos vyro mirties muziejus šiame name įrengė J. Zikaro darbų ekspoziciją. Name išsaugotas autentiški 1931 m. svetainė ir salonas.

B. ir V. Sruogų namai-muziejus

„Wikipedia“ nuotr.

Nuolatinis svečias Sruogų namuose buvo Balio Sruogos artimiausias bičiulis rašytojas Vincas Mickevičius-Krėvė. Abu dėstė universitete ir po paskaitų kartu keliaudavo į Sruogų namus. Bendravo žaisdami šachmatais. Žaisdami aptardavo visas kultūrines, politines naujienas. Profesorius B. Sruoga tarp daugybės savo veiklos sričių turėjo ir laisvalaikio pomėgių, veikiau aistrų, tarytum savotiškų terapijų ar net ritualų. Viena jų – intelektualaus bendravimo forma – šachmatai; bendravimas skirtinas tik artimiausiems: „Didžiausios problemos buvo sprendžiamos prie šachmatų lentos, ypač su V. Krėve ir A. Rimka. Visi trys buvo azartiški šio žaidimo mėgėjai, pradėję partiją, galėdavo viską pamiršti“ (cituota iš muziejaus kuratorės Birutės Glazgienės atminties).

Sistemingai į savo namus B. Sruoga pasikviesdavo ir savojo universitete įkurto teatro seminaro dalyvius. Šie susitikimai būdavo labai triukšmingi. Kaimynai net yra kvietę policiją, manydami, kad Sruogų namuose vyksta muštynės. Be B. Sruogos kolegų, profesorių namuose lankydavosi Sruogų artimas bičiulis gydytojas Juozas Nemeikša su savo seserimi pedagoge, viena pirmųjų vaikų darželių įkūrėjų Lietuvoje Marija Nemeikšaite, ekonomistas, spaudos darbuotojas Albinas Rimka su žmona, užsukdavo rašytojai S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Ignas Šeinius, dailininkai, teatralai. Yra lankęsis poetas, diplomatas Jurgis Baltrušaitis, latvių rašytoja Zenta Maurinia.

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė paprastai elgdavosi taktiškai, santūriai, stengdavosi nesikišti į garbių asmenų pokalbius, tik klausydavosi. Nors iš tiesų buvo geroji namų dvasia, vienintelė sugebėjusi laikyti visas keturias namų kertes ir valdyti nesuvaldomą B. Sruogą. Ji prisimena: „Man lig šiol dar menasi nepamirštami vakarai pas mus, Kaune ir Vilniuje. Susirinkdavo įdomūs humanitarai – profesoriai, dar kas nors iš universiteto, rašytojų, jaunimo – ir tuoj prasidėdavo temperamentingos diskusijos literatūros, meno, teatro, politikos klausimais. Įsismaginę profesoriai suspindėdavo sąmoju: Krėvė mintinai cituodavo ištisus puslapius iš Adomo Mickevičiaus, Puškino ar Lermontovo poezijos; Šilkarskis, kuris mokėjo kone visą „Faustą“, ir Engertas – ką nors iš vokiečių literatūros; jiems nenusileisdavo Karsavinas, gražia dikcija berdavo posmus iš „Dieviškosios komedijos“ itališkai. [...] Kartais tokių susitikimų metu ir pats Balys paskaitydavo ką nors iš savo dramaturgijos.“

Pasak B. Glazgienės, įdomių atsitikimų Sruogų namuose būta daug. Ji papasakojo vieną iš V. Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimų apie Velykų rytą, praleistą kartu su Albino Rimkaus šeima Sruogų namuose: „Vieną kartą panašiai praėjo visas Velykų sekmadienis. Ryte mudviem su Rimkiene nepasisekė prikviesti aistringų šachmatininkų prie bendro velykinio stalo. Nenoromis teko paduoti jiems lėkštes su tradicinėmis gėrybėmis, kurių kulinarinis menas liko visiškai nepastebėtas. Ir mudviem neteko išeiti kur nors šventės metu pasižmonėti. Abudu bičiuliai buvo giliai pasinėrę ne tik į šachmatus, bet ypač į politiką. Abiem labai rūpėjo visa, kas tada vyko mūsų krašte ir pasauly.“

Sruogų namuose išsaugotas originalus tarpukario interjeras. Lankytojams pasakojama apie B. Sruogos ir V. Krėvės draugystę, apie paties namo, suprojektuoto architekto Vladimiro Zubovo, istoriją, interjero detales ir kt.

Apibendrinimas

Laikinosios sostinės kūrėjus menančių vietų geografija tikrai įvairi. Šiame straipsnyje aptariau ryškiausių laikinosios sostinės kūrėjų gyvenamąsias vietas ir saloninį gyvenimą. Saloninis gyvenimas atrodo labiau sietinas su inteligentija, formaliu bendravimu, intelektualiomis temomis nei su bohemos raiška; kai kurie menininkai netgi priešpriešino juos kitoms boheminėms sueigoms. Tačiau būrimasis aplink tam tikras išskirtines, charizmatiškas asmenybes, bendruomeniškumo jausmas, asmenybių savitumo atsiskleidimas, išskirtinė, neformali aplinka, bendra kūryba, kartais tam tikrų dalyvių ekscentriškumas ar konfliktai byloja ką kita. Bohemos sąvoka talpina savyje daug daugiau bruožų ne vien provokuojantis elgesys ar laiko leidimas kavinėse.

Saloninis gyvenimas tarpukariu virė S. Čiurlionienės-Kymantaitės, A. ir P. Galaunių, A. ir M. Žmuidzinavičių, L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose. Pasak K. Stankaitės, daliai jaunų intelektualų, tarp jų ir Juozui Keliuočiui, tradicinė salonų kultūra atrodė tarsi bajoriški klubai ir juose būdavo nuobodu. Smagiau ir jaukiau jiems būdavo boheminėse sueigose arba kavinėse. Tam prieštarauja Helmutas Kreuzeris, teigiantis, kad apskritai tarp bohemos ir menininkų būrelio, salono arba literatų ir menininkų susivienijimo egzistuoja mišrios formos, t. y. nėra griežtų ribų, kada bohemos veikla atsiskiria nuo plačiosios visuomenės.

Šios vietos tapo atminties institucijomis (muziejais), ir dabar menančiais buvusius gyventojus ir pristatančius jų kūrybinį indėlį į laikinosios sostinės kultūrą. Taigi atminties kultūra, praeities ir dabarties ryšiai yra išlikę. Tai paliudija Pierre’as Manent, teigęs, kad „[Praeitis] niekada nepraeina visiškai“.

Visi paminėti muziejai yra išsaugoję laikinosios sostinės laikų dvasią, autentiškas detales, bohemiškumo, bendruomeniškumo aurą, kurias perteikia ir savo lankytojams. Muziejų kuratoriai teigia, kad lankytojų auditorija jaunėja. Anksčiau užsukdavo tik senyvo amžiaus žmonės prisiminti senų gerų laikų, o dabar ir jaunimas domisi praeitimi ir jo įprasminimu.

Apibendrinant galima pakartoti A. Assmann klausimą: „Kas žinoma apie praeitį dabartyje?“. Žinoma iš tiesų labai nedaug. Detalės, kurias pavyko sužinoti, – tik trupinėliai kūrėjų gyvenimo istorijoje. Šiame darbe ir nesistengiau ištyrinėti visos galimos literatūros ir šaltinių. Man svarbiausia buvo pakalbinti muziejų kuratorius ir giminaičius kaip šių atminties vietų saugotojus ir jų istorijų platintojus. Atminties institucijas dar galima tyrinėti pasitelkiant literatūrą, įvairių kūrėjų, kurie galbūt kada nors lankėsi šiuose namuose, atsiminimus ir taip iš nuotrupų sudėlioti išsamesnį vaizdą.

Naudota literatūra ir šaltiniai

Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. Ekspozicijos vadovas / Sud. K. Galaunienė. Kaunas, 1996.

Antanas Žmuidzinavičius. Paletė ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.

Assman A., Miesto atmintis, Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas / Sud. Alvydas Nikžentaitis, Vilnius, 2013.

Assmann A., Transformations between History and Memory, Social Research, Vol. 75, No. 1, Collective Memory and Collective Identity, 2008.

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, Vilnius, 1996, p. 127.

Čiurlionytė–Zubovienė, Danutė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motiną. Kaunas: Spindulys, 1996.

Čiurlionytė–Zubovienė, Danutė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motiną. Antroji knyga. Kaunas: Santara, 2007.

Dambrauskas V., Kompozitorius Jonas Dambrauskas, Kaunas, 2002.

Endriukaitytė (Stankaitė) K., Salonų kultūros raiška, Tarpukario Kauno kultūrinėje terpėje, (Magistro darbas), Kaunas, 2010.

Gaižutytė-Filypavičienė Ž., Meno muziejai ir medijos, Lietuvos kultūros tyrimai, T.2: Muziejai, paveldas, vertybės, Vilnius: LKTI, 2012.

J. Zikaro namai-muziejus, prieiga per internetą: https://ciurlionis.lt/veiklos/padaliniai/j-zikaro-namai-muziejus/

Kaip Miko ir Kipro Petrauskų namai virto muziejumi. Prieiga per internetą: https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/linear/48941776/433535

Kauno architektūra / Red. kol pirmininkė A. Jankevičienė. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 191-192, 195-196.

Korsakienė, H, Susitikimai. Vilnius: Vaga, 1977.

Kreuzer, Helmut. Bohema. In: Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Sud. D. Borchmeyer, V. Žmegač. Vilnius: Tyto Alba, 2000.

Manent P., Miesto žmogus, Vilnius: Margi raštai, 2005.

Memorialinė A. Žmuidzinavičiaus namų ekspozicija, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. Prieiga per internetą: https://ciurlionis.lt/veikla/ekspozicijos/memorialine-a-zmuidzinaviciaus-namu-ekspozicija/

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinis kambarys-muziejus (Žemaičių g. 10). Prieiga per internetą: https://ciurlioniokelias.lt/zemelapio-objektai/sofijos-kymantaites-ciurlionienes-memorialinis-kamba…

Šutinienė I., Miestas ir atminti: kelios įvadinės pastabos, Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas, Sudarė Alvydas Nikžentaitis, Vilnius, 2013.

Weeber R., The Power of Memory Institutions, Amsterdam, 2021.

Wilson E., Bohemians: The Glamorous Outcasts, 2000.

Žukauskienė O., Muziejų kultūra: kintantys diskursai ir institucinė kritika, Lietuvos kultūros tyrimai, T.2: Muziejai, paveldas, vertybės, Vilnius: LKTI, 2012.