Ar Kaune saugu gyventi? Statistikos suvestinės, kuriomis mojuoja policijos viršininkai, rodo, kad, palyginti su kitais miestais, – taip. Tačiau 8 iš 10 kauniečių pasakytų, kad ne. Taip pat teigtų 9,9 iš 10 į mūsų miestą avykusių vilniečių.

Kaunas – ne šventuolių miestas. Jau praėjo tie laikai, kai nusikalstamo pasaulio atstovai šaudėsi neskaičiuodami aukų. Tačiau pastaraisiais metais vis dar periodiškai per miestą nuvilnija šūvių aidai, į darbą paleidžiami peiliai. Jei miškelyje prie Kleboniškio kas nors nudaigotų žinomą banditą, nemaža visuomenės dalis liktų abejinga, bet šiomis dienomis nuo piktadarių rankos krenta eiliniai kauniečiai – tokie, kaip mes.

Užvakar girtas kariškis Kalniečiuose žaidė karą. Žuvęs civilis – iš esmės padėties nekeičiantis įrašas statistikoje. Bet žuvo ne vienetas, o geras dviejų vaikų tėvas ir nagingas automobilių meistras.

Irmantas nužudytas miegamajame rajone. Suprantama, kad ten saugumas negali būti toks, kaip Vyriausiojo policijos komisariato pašonėje. Bet atrodo, kad šiomis dienomis gyvybei pavojingiausia vieta tampa ne užkampiai, o miesto gyvenimo ritamo barometras – Laisvės alėja. Kolegos žurnalistai ją jau krikštija mirties alėja. Baisiausia, kad mirtys mirties alėjoje – beprasmės.

Kai banditas po žeme pakiša kitą banditą, tai dar galima suprasti: tokie jų "verslo" dėsniai. Bet miesto centre miršta ne nusikalstamo pasaulio atstovai. Banditais negali pavadinti ir žudikų. Dažnai tai vos pilnametystės sulaukę, socializacijos proceso nesužaloti, agresijos nekontroliuojantys, mažų mažiausiai sutrikusios psichikos jaunuoliai. Visuomenė šiuos savo narius smerkia ir nenori jų pripažinti. Jiems siunčia prakeiksmus, žodžiais karia, kapoja ir degina pagrindinėje miesto aikštėje. O atslūgus emocijoms atsigręžia į policiją. Ar neteisus praeivis, kuris sako, kad policija dirba tik keliuose? Ar dažnai matote pėsčiomis patruliuojantį policininką?

Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad policija nusikaltėlius gana operatyviai suranda. Kitas klausimas, ar pareigūnų darbo rezultatus lemia jų profesionalumas, ar žudikų bukumas. Laisvės alėja apšviesta, prismaigstyta vaizdo stebėjimų kamerų. Tačiau žudikai apie tai negalvoja.

Policija žudikus suranda, bet jos tikslas – ne ieškoti, o užkirsti jiems kelią daryti nusikaltimą. Tam reikia žmonių ir pinigų. Policininkų trūksta, o už viršvalandžius mokėti pinigų nėra. Reikia netradicinių priemonių. Ar nesusirinktų tūkstančiai kauniečių, kurie pasikeisdami sutiktų patruliuoti savo rajonuose? Jeigu nesuvaldysime šių procesų dabar, vėliau ir komendanto valandos gali nepadėti.

Gal ir per daug triukšmo dėl nieko. Gali būti, kad tai tik dar viena Kauną retsykiais supurtanti, bet greitai nuslūgstanti smurto banga. Tačiau žmonės baiminasi, kad pastarųjų dienų žmogžudystės – prasidėjusios ir ilgai besitęsiančios ekonominės krizės ženklai. Žinoma, nusikalsti linkę, bet šią ydą dėl gerai apmokamo darbo pamiršę žmonės, praradę nuolatinį uždarbio šaltinį, vėl imsis juodų darbelių. Bet nereiktų bijoti, kad didelė dalis darbo netekusių žmonių puls plėšti, vogti ir žudyti.

Šių dienų Kauno žudikams nei pinigų, nei kito turto nereikėjo. O tai labiausiai gąsdina. Nepadės nei trumpalaikis, nei ilgalaikis krizės įveikimo planas. Klaida įsivėlė ne mūsų piniginėse, o galvose. Gatvėse kalbama, kad anksčiau buvo ramiau, o kaip bus rytoj?