Baltų tikėjime Perkūnas buvo vienas svarbiausių dievų – griaustinio, žaibo ir teisingumo valdovas. Žmonės tikėjo, kad jis saugo derlių, gyvulius ir namus, todėl prieš prasidedant rugiapjūtei prašydavo palankaus oro bei apsaugos nuo audrų. Perkūnui buvo aukojamos aukos, o per perkūniją deginamos vaško žvakės ir smilkomos eglės ar žilvičio šakelės, tikintis apsisaugoti nuo nelaimių.
Ši diena buvo itin svarbi žemdirbiams, nes nuo oro sąlygų priklausė būsimas derlius. Tikėta, kad Perkūno malonė padės sėkmingai nuimti javus, o jo rūstybė gali atnešti audras, krušą ar sunaikinti pasėlius.
Įsigalėjus krikščionybei, Perkūno šventė buvo susieta su Šv. Elijumi. Pagal Bibliją pranašas Elijas išliko ištikimas Dievui net ir persekiojamas, o jo gyvenime svarbų vaidmenį atliko gamtos stichijos – stiprus vėjas, žemės drebėjimas ir ugnis. Dėl šios priežasties liaudies tradicijoje jis imtas laikyti debesų, lietaus ir perkūnijų globėju.
Naujausi komentarai