Senovėje lietuviai tikėjo, kad paskutiniame nenupjautame javų plotelyje gyvena derliaus dvasia. Todėl baigiant pjūtį lauke būdavo paliekamas nedidelis javų kuokštas – vadinamasis jievaras. Prie jo žmonės padėdavo duonos, druskos ar sūrio, dėkodami žemei už derlių ir tikėdamiesi gausos kitais metais.
Iš paskutiniųjų javų varpų moterys pindavo vainiką, kuris būdavo parsinešamas į namus kaip derliaus ir gerovės simbolis. Taip pat buvo paprotys po darbų pjovėjus aplieti vandeniu – tikėta, kad tai užtikrins pakankamai lietaus ir gerą būsimą derlių.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta su Šv. Jokūbo diena. Šventasis Jokūbas buvo vienas artimiausių Jėzaus Kristaus apaštalų, skelbęs Evangeliją Ispanijoje ir laikomas šios šalies globėju. Dailėje jis dažniausiai vaizduojamas kaip piligrimas – su plačiabryle skrybėle, lazda ir kelionės krepšiu.
Šiandien Jokūbinės primena ne tik religines tradicijas, bet ir pagarbą žemdirbių darbui bei lietuviško kaimo papročiams. Tai simbolinė padėkos diena už vasaros triūsą ir gamtos dovanas.
(be temos)