Lietuvė prašė ją nušauti
„1954 m. birželio 26-ąją brėško paskutinis Kengyro sukilimo rytas – buvo 3.30 val. Aš, kaip jau buvau įpratęs, budėjau, ginkluotas metaliniu strypu, prie moterų lagerio vartų. Kai pro juos galinga lavina įsiveržė kareiviai, tankai, su draugais mėginome pasislėpti moterų barake, tačiau kareiviai mus surado. Kai bėgome į baraką slėptis, pamačiau ant žemės gulinčią smarkiai tanko vikšrų sužalotą politinę kalinę Vladą Miliūtę. Ji prašė manęs kuo greičiau ją pribaigti. Atsisakiau… Ir gerai padariau – Vlada buvo išvežta iš lagerio į Karagandos ligoninę, kur buvo gydoma jos smarkiai sužalota ranka, koja, sulaužyti šonkauliai, sumušta galva. Kai V. Miliūtę išleido iš Kengyro lagerio į vadinamąją laisvę, ji išvažiavo į Krasnojarsko kraštą, kur tremtyje gyveno jos tėvai ir kur Vlada dar ilgai gydėsi smarkiai sužalotą ranką. Žinau, kad ji grįžo į Lietuvą, kur ir mirė 2009 m. O štai aš dar gyvas. Greičiausiai – paskutinis lietuvis, dalyvavęs Kengyro sukilime“, – pasakojo 98-uosius metus einantis alantiškis Henrikas Jatautis, lageryje dirbęs statybininku.
Pavojingiausi nusikaltėliai
Kaip rašė Kengyro sukilimo dalyvis Antanas Seikalis knygoje „Vidurnakčio apasionata“, visi trys – pirmasis, antrasis ir trečiasis lagerio punktai buvo aptverti ilga mūro siena su sargybos bokštais, kuriuos politiniai kaliniai vadino popkomis. Lagerio punktai buvo atskirti aukštomis sienomis. Pirmąjį, moterų lagerį, nuo antrojo, skirto vyrams, skyrė Ūkio kiemas. Trečiajame buvo kalėjimas ir operatyvinio įgaliotinio kontora, sustiprinto režimo barakas.
Tankai važiavo per lagerio teritoriją, traiškydami viską pakeliui – barikadas, barakus, žmones.
Anot Vytauto Didžiojo karo muziejuje surengtos konferencijos dalyvės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorės Ramunės Driaučiūnaitės, prie Kengyro lagerio veikė Steplago (Stepių lageriai) valdyba. Steplagas – valstybė valstybėje, turėjusi savo kelius, garvežius, lėktuvus, parduotuves, teismus, kariuomenę, pastatus ir pan. Kengyro lagerio teritorijoje buvo ilgi vadinamieji barakai su dviem aukštais gultų. Būtent šis Kengyro lageris priklausė Steplago ypatingojo lagerio grupei. Tokiuose lageriuose buvo kalinami politiniai kaliniai, kuriuos SSRS laikė pačiais pavojingiausiais nusikaltėliais. Būtent juos (apie 200 tūkst.) nuo 1948 m. pradėta kalinti SSRS veikusiuose dvylikoje ypatingojo režimo lagerių, kur karaliavo vietos administracijos savivalė, žiaurus jos ir sargybinių elgesys su kaliniais, ligos, badas.
Bendraminčiai: VDKM konferencijoje susitiko istorikė V. Jasinskienė (kairėje), Kengyro sukilimo dalyvis H. Jatautis ir smuikininkė Ilona Klusaitė, kurios tėtis buvo vienas iš Kengyro lietuvių politinių kalinių pogrindinės organizacijos įkūrėjų, palaikęs artimus ryšius su ukrainiečiais. Kęsto Vasilevskio nuotr.
Sovietinių žiaurumų simbolis
Ilgainiui stalininė lagerių sistema, žinoma GULAG’o vardu, tapo žiaurumų simboliu ir kartu paminklu tiems, kurių dvasios lageriai nepalaužė, – politiniai kaliniai sugebėdavo net ir sunkiausiomis sąlygomis sukilti prieš nežmoniškas savo būties ir buities sąlygas.
Taip 1954 m. gegužę pasielgė ir daugiau nei 20 tūkst. politinių kalinių, įkalintų Kazachstano stepėse veikusiame Kengyro lageryje Nr. 4., kurio minėti trys punktai priklausė Stepių ypatingojo lagerio (Steplago) grupei.
Dauguma minėto lagerio kalinių buvo ukrainiečiai (apie 9 tūkst.) ir lietuviai (apie 3 tūkst.). Kaliniai statė būsimą Džezkazgano miestą, sunkiai dirbo vario rūdos kasyklose, plytinėse, bet lagerio administracija ir sargyba to nevertino. Maža to, pasak H. Jataučio, sargybiniai, pavyzdžiui, be jokios rimtos priežasties šaudydavo į kalinius. „Atsimenu, vienas kalinys atsiliko prie lagerio vartų nuo savo likimo brolių, grįžtančių po darbo. Atsiliko todėl, kad jo šlapimo pūslė buvo silpna – kai kalinys stabtelėjo prie lagerio sienos nusišlapinti, sargybinis jį nušovė. Mat kaliniui negalima atsilikti nuo kalinių kolonos“, – aiškino H. Jatautis, pasak kurio, panašių atvejų buvo daug.
Bebaimis: Juozas Kondratas – vienas iš Kengyro sukilimo vadovų. 1955 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr.
Aktyvus lagerio pogrindis
Kaip žinoma, nuteistiems pagal SSRS Baudžamojo kodekso 58 straipsnį po Stalino mirties atsirado viltis ištrūkti į laisvę. Tačiau tokiems kaliniams nerimą kėlė į lagerį atsiųsti kriminaliniai nusikaltėliai. Lagerių administracijos jais naudojosi, palaikydamos režimą jų, nusikaltėlių, rankomis. Ypač sunku buvo moterims, nes jos buvo prievartaujamos.
Tad neatsitiktinai minėtame Kengyro lageryje pradėjo kurtis politinių kalinių pogrindinės pasipriešinimo administracijai organizacijos, sudarytos tautiniu principu. Ypač aktyvios buvo ukrainiečių ir lietuvių organizacijos, kurios, pavyzdžiui, organizavo sabotažą vario rūdos kasyklose.
Sukilimas prasidėjo labai spontaniškai, kai į vieną iš lagerio punktų atvežti politinių kalinių itin nemėgti kriminaliniai nusikaltėliai 1954 m. gegužės 16-ąją išgriovė moterų lagerio vartus ir įsiveržė pas kalines.
„Ginti moterų puolė politiniai kaliniai. Kitą dieną į politinius kalinius, buvusius moterų zonoje, lagerio sargyba pradėjo šaudyti. Žuvo aštuoniolika, sužeista 70. Tarp žuvusių buvo du lietuviai: Povilas Seikalis ir Kazimieras Šiugždinis. Po šių žudynių politiniai kaliniai atsisakė išeiti į darbą ir pareikalavo komisijos iš Maskvos ištirti šaunamojo ginklo prieš kalinius panaudojimo atvejus“, – pasakojo LGGRTC istorikė Violeta Jasinskienė.
Panorama: Džezkazganas, Steplagas, Kazachstanas. 1951 – 1952 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr.
Komisija iš Maskvos
Sukilimui ėmėsi vadovauti rusas politinis kalinys – Raudonosios armijos buvęs tankistas papulkininkis Kapitonas (toks jo vardas) Kuznecovas, kuris, anot kalinių, buvo labai panašus į SSRS maršalą Georgijų Žukovą. Įkūrus Sukilimo komitetą, jame lietuviui teisininkui Juozui Kondratui patikėta vadovauti Skundų dėl lagerio administracijos piktnaudžiavimo nagrinėjimo skyriui. Sukilę kaliniai išvarė iš teritorijos visus prižiūrėtojus, sudarė už tvarką atsakingas grupes, lagerio apsaugos būrius, administraciją. Buvo įvesta griežta drausmė, sukilėliai budėjo pamainomis, įsteigė tautinius kalinių komitetus. Jie taip pat buvo pasidarę radijo siųstuvą, ginklų, gamino elektros energiją.
„Gegužės 27-ąją derybų su kaliniais iš Maskvos atvyko SSRS VRM pavaduotojas S. Jegorovas, GULAG’o viršininkas I. Dolgichas ir Kalinimo vietų valdybos prie SSRS prokuratūros viršininkas A. Vavilovas. Sukilimo vadovas K. Kuznecovas išdėstė kalinių reikalavimus: panaikinti ypatingąjį lagerio režimą, ištirti neteisėtus šaunamojo ginklo panaudojimo prieš kalinius atvejus; sumažinti bausmės laiką kaliniams, nuteistiems 25 metams lagerio, paleisti iš tremties jų šeimas; sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų, už darbą mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir laisvai samdomiems darbuotojams, apriboti lagerio administracijos galimybes skirti drausmines nuobaudas; į lagerį pakviesti atvykti SSKP CK prezidiumo narį arba CK sekretorių“, – vardijo kai kuriuos reikalavimus V. Jasinskienė.
Pasisekė: Kengyro sukilimo dalyvė Vlada Miliūtė (pirma iš kairės) Krasnojarsko ligoninėje 1956 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotr.
Laisvė arba mirtis
„Atvykusi komisija sutiko padaryti kai kurių nuolaidų: panaikinti ypatingąjį režimą lageryje, peržiūrėti įskaitų sistemą (už viršytas tam tikru procentu darbo normas kaliniams įskaitydavo dvi kalinimo dienas vietoj vienos), sutrumpinti darbo dieną. Tačiau tokios nuolaidos kalinių netenkino. Sukilimo komitetas organizavo lagerio valdymą ir pasiruošimą galimam puolimui. Lageris išsikėlė baltą vėliavą su raudonu kryžiumi ir pusmėnuliu, paskelbė šūkį „Laisvė arba mirtis“. Kiekvienam Steplago lageriui buvo paskirti pasipriešinimo štabo viršininkai ir asmenys, atsakingi už barakus, sekcijas ir brigadas. Buvo nustatyti kontroliniai postai, sudaryti budėjimo grafikai, organizuota ginklų gamyba. Iš turimų lageryje medžiagų, darbo įrankių buvo gaminamos ietys, peiliai, kirviai, savadarbiai pistoletai, granatos. Sukilimo komiteto Propagandos skyrius ruošė skrajutes, jas platino ne tik lagerio viduje, bet ir už jo ribų. Tam tikslui buvo sukonstruotas lagerio radijo mazgas. Kai administracija nutraukė elektros tiekimą, kaliniai patys pasigamino generatorių“, – teigė V. Jasinskienė.
Atmintis: tai Kengyro sukilimo dalyvio Broniaus Valaičio paveikslai, atspindintys Kengyro sukilimo malšinimo akimirką ir kalinius, einančius į darbus. Nuotraukos iš Kauno IX forto rinkinių (GEK-33778 ir GEK-33773).
Truko 42 paras
Lietuviai aktyviai dalyvavo sukilime, daugiausia budėdami paskirtuose postuose, gamindami ginklus, statydami barikadas, dirbo Propagandos skyriuje, rašydami skrajutes, ėjo K. Kuznecovo asmens sargybinių pareigas, buvo ryšininkais tarp tautinių kalinių grupių: Kostas Masiulionis, Henrikas Jatautis, Bronius Valaitis, Antanas Maziliauskas, Stasys Mačiulis, Jonas Vabalas, Mikas Klusas, Vytautas Kriščiūnas, Pranas Vaičaitis, Antanas Petrikonis ir kt.
Kengyro kaliniai 42 dienas tvarkėsi lageryje savarankiškai, neįsileisdami į teritoriją administracijos. Kaliniai gyveno, kaip jie patys vadino, laisvoje respublikoje. Solidarizuodamasis su Kengyro kaliniais, birželį streiką paskelbė kitas Steplago lageris – Džezkazgan – Rudnikas.
„Naktį iš birželio 25-osios į – 26-ąją į Kengyro lagerio zoną iš Karagandos atvažiavo Vidaus reikalų ministerijos kariuomenė: penki tankai T-34, trys gaisrinės mašinos, įžengė 1,6 tūkst. karių su 98 tarnybiniais šunimis. Daugiau nei mėnesį trukęs maištas buvo numalšintas. Pateikiami žuvusiųjų per maišto malšinimą skaičiai skiriasi. Sovietų valdžios teigimu, žuvo apie 40 kalinių (iš viso per sukilimą žuvo 64 žmonės – 18 per pirmą dieną ir 46 per malšinimą). Sukilimo dalyvio Prano Sabonaičio manymu, žuvo apie 200 žmonių. Garsusis GULAG´o metraštininkas Aleksandras Solženicynas teigė, kad žuvo ir buvo sužeista daugiau nei 700 žmonių. Yra žinoma, kad žuvo lietuviai kaliniai Balys Leipus, Stasys Daraškevičius, Kazys Rindeika, Vytautas Markevičius. Po tanko vikšrais papuolė Vlada Miliūtė, kuri per stebuklą išliko gyva“, – pasakojo R. Driaučiūnaitė.
Ginti moterų puolė politiniai kaliniai. Kitą dieną į politinius kalinius, buvusius moterų zonoje, lagerio sargyba pradėjo šaudyti. Žuvo aštuoniolika, sužeista 70.
Tankai traiškė viską
Tankai važiavo per lagerio teritoriją, traiškydami viską pakeliui – barikadas, barakus, žmones. Nors kaliniai atkakliai gynėsi šaltais savadarbiais aštriaisiais ginklais, mėtė akmenis, plytas, savadarbes granatas, tačiau kova, suprantama, buvo nelygiavertė.
Pasak V. Jasinskienės, sukilimo komiteto nariai buvo areštuoti ir teisiami. K. Kuznecovas iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, bet vėliau nuosprendis pakeistas į 25 metus lagerio. Kitiems sukilimo vadovams paskirtos mirties bausmės. J. Kondratas nuteistas papildoma 10 metų lagerio bausme. 400 aktyviausių sukilimo dalyvių buvo išvežti į uždaro tipo kalėjimus, apie 1 tūkst. kalinių etapuoti į Magadano ir Irkutsko sričių lagerius. Pavyzdžiui, kalbintas H. Jatautis sakė, kad jis drauge su sukilimo dalyviais buvo išvežtas į Kolymos pusiasalį, Magadaną, kur kaliniai dirbo labai pavojingose jų sveikatai kasyklose.
„Man pasisekė – aš ir čia, kaip Kengyre, dirbau statybose, nes į šachtas tokių kaip aš, t. y. su akiniais, nesiųsdavo. Paskui patekau į Irkutsko srities Taišeto lagerį, kur apie 1958 m. susipažinau su Antanu Terlecku, Antanu Napoleonu Stasiškiu ir kitomis vėliau išgarsėjusiomis savo politine veikla Lietuvoje asmenybėmis“, – pasakojo jis.
Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, kaliniai parodė, kad net ir labai sunkiomis sąlygomis jie sugebėjo pasipriešinti.
„Tai buvo politinių kalinių laisvėje pradėtos kovos prieš okupaciją ir totalitarizmą tąsa. Sukilimas sudrebino GULAG’o sistemą iš pamatų: po sukilimo buvo panaikinti ypatingieji lageriai, sušvelnintas kalinimo režimas, pagerintos darbo ir kalinimo sąlygos, imta peržiūrėti politinių kalinių bylas, mokėti už darbą. Kengyro ir kitų lagerių kalinių sukilimai spartino stalininės lagerių sistemos griūtį.
1956 m. pradėta masiškai paleisti politinius kalinius iš lagerių“, – teigė V. Jasinskienė.
Savivalda: anot R.Driaučiūnaitės, Kengyro lagerio kalinių sukilimas truko daugiau nei mėnesį. Kęsto Vasilevskio nuotr.
Žiupsnelis statistikos
GULAG’o lageriuose kalėjo apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurių pirmieji ten pateko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Daugiausia lietuvių (daugumą jų – nuo 18 iki 30 metų) į lagerius buvo išvežta 1944–1953 m.
Per visą kalinimo GULAG’o lageriuose laikotarpį žuvo apie 20 tūkst. Lietuvos piliečių.
Šaltinis: LGGRTC
Naujausi komentarai