Viltis, kad lietuvių kalba vėl taps valstybine, pradėta puoselėti prasidėjus Atgimimui. 1988 m. spalį vykusio Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje pabrėžta, kad lietuvių kalba vis labiau stumiama iš įvairių visuomenės veiklos sričių, kad kilo grėsmė jos egzistencijai, todėl lietuvių kalbai būtina grąžinti prideramą vietą administraciniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime.

Idėjos buvo įgyvendintos 1988 m. lapkričio 18 d. tuometinėje Konstitucijoje nustačius, kad valstybinė kalba yra lietuvių, kad valstybė „užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu.“

1989 m. sausio 25 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas, kuriame nurodoma, kad „būtų užtikrintas lietuvių kalbos ugdymas ir funkcionavimas valstybės bei visuomenės gyvenime ir kartu nebūtų pažeidžiama kitakalbių gyventojų konstitucinė teisė vartoti savo gimtąją kalbą“, būtina nustatyti, kad lietuvių kalba, kaip valstybinė, yra pagrindinė šalies gyventojų oficialaus bendravimo priemonė. Pagal šį įsaką ji turėjo būti vartojama visose valstybinio gyvenimo srityse, teisės aktai skelbiami lietuvių kalba ir pan., gyventojams turėjo būti sudaromos sąlygos mokytis lietuvių kalba ir ta kalba įgyti atitinkamą išsilavinimą.

Vykdydama minėtą įsaką ir „siekdama sudaryti sąlygas valstybinės lietuvių kalbos vartojimui visuomenės gyvenime ir galimybes kitakalbiams gyventojams išmokti lietuvių kalbą“, tuometinė Ministrų Taryba po mėnesio priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo parengti ir įgyvendinti konkrečias priemones, kad būtų pereita prie valstybinės kalbos vartojimo oficialiose valstybinėse bei visuomeninės veiklos srityse.

Atkūrus Nepriklausomybę 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino lietuvių kalbos statusą. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas įteisino valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, jo nuostatų vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.“