– Lietuvoje yra ukrainiečių vaikų, kurie nelydimi grįžo atgal į Ukrainą. Kaip tai vyksta? Ar saugu ten grįžti?
– Penktadienį iš Lietuvos išvyko 34 nelydimi nepilnamečiai, jie gyveno grupėje. Buvo pateikti kiekvieno vaiko tėvų individualūs prašymai, tada pateikė tos apskrities karinė tarnyba, kad yra saugu, centrinė jų institucija taip pat patvirtino, kad vaikai gali grįžti namo. Patvirtinta, kad jie tikrai grįžo saugiai į Ukrainą. Dalis, kiek žinoma, grįš į savo apskritį, į savo namus, kita dalis planuoja persikelti ir išvykti į kitą Ukrainos vietą. Tėvai kiekvienas individualiai priims sprendimą.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kiek tėvų Ukrainoje prašo jų vaikams leisti grįžti atgal?
– Dabar kol kas kalbama apie keturiolika vaikų, kurie atvyko kaip grupė. Ruošiami dokumentai, laukiame tėvų patvirtinimo. Kalbant apie 34 išvykusius vaikus, jų buvo ir daugiau, bet tėvai nesutiko, kad jie grįžtų. Yra atvejų, kai augina tik vienas iš tėvų, nes kitas išvykęs ar jau miręs. Yra atvejis, kai mama dirba karo sesele, dirba dienomis ir naktimis, todėl neturi galimybės priimti. Glaudžiai bendradarbiaujame su Ukrainos ambasada, kurie galutinai sprendžia, ar tikrai vaikai išvyksta.
– Kaip vertinti smurto atvejų prieš vaikus skaičių. Jis per pandemija sumažėjo, bet iškėlėte klausimą, kad galbūt dalis smurto atvejų nuslepiami. Tokių skaičių ir tikėjotės, ar galvojote, kad jie gali būti geresni?
– Išgyvenome nepaprastą laikotarpį – uždarą, kur gydytojai, mokytojai, seneliai ar artimi žmonės, kurie bendraudavo, matydavo, neturėjo galimybių susitikti, pamatyti, o kitas dalykas – pranešti Vaiko teisių tarnybai. Manau, skaičiai nėra realūs, kalbame apie daugiau nei 2,5 tūkst. vaikų, o 2017–2018 m. buvo netoli 5 tūkst. vaikų. Ar gali per ketverius metus perpus sumažėti smurtą patiriančių vaikų? Manau, ne. Aišku, skaičiai mažesni, keičiame savo įpročius, daug tėvystės įgūdžių grupių, daug konsultacijų, mokymo medžiagų, kaip įveikti pykti, kaip bendrauti, kurti santykį su vaiku.
– Ar jūs registruojate tik fizinį smurtą, ar ir psichologinį?
– Lietuvoje yra nustatytos keturios skirtingos smurto rūšys: nepriežiūra, seksualinis, psichologinis ir, aišku, fizinis smurtas.
– Tai bendri skaičiai?
– Taip.
– Kuriose Lietuvos vietose smurtas – didžiausia problema?
– Stebime, kad daugiausia Vaiko teisių pranešimų gauname Vilniaus apskrityje, bet ten ir daugiausia vaikų gyvena. Atkreipčiau dėmesį į Utenos apskritį – vienas iš 50 vaikų patyrė smurtą 2021 m. Marijampolės apskrityje – vienas iš 60. Vilniaus apskrityje – vienas iš 100.
– Kaip galvojate, kaip ateityje keisis skaičiai ir ką ketinate daryti?
– Svarbiausia – šviesti visuomenę ir informuoti. Noriu kviesti ir gydytojus, mokytojus, specialistus, kurie dirba tiesiogiai su vaikais, pasikalbėti, jei yra įtarimų dėl galimo smurto, būtinai informuoti Vaiko teisių tarnybą arba policiją, nes kartais būna sudėtingų situacijų. Išgyvename nepaprastą laiką – pandemiją, dabar vyksta karas, žmonės skirtingai reaguoja į situaciją, kartais reikia nedidelės pagalbos, kur šeimoje neįsisenėjusi problema, ir tik suteikiant trumpalaikę pagalbą galima sutvarkyti situaciją.
Naujausi komentarai