Kaip sako karinio laivo „Aukštaitis“ vadas komandoras leitenantas Mindaugas Žukas, Lietuvos trispalvė plevėsuoja ir jūroje, taip primindama visiems, kad mūsų valstybė turi ir jūrinės valstybės statusą.

Kalbėdamas apie Lietuvos karines jūrų pajėgas, M. Žukas pripažįsta, kad jūrininko profesija dažnai yra romantizuojama – kaip sako kariuomenės laivo vadas, karo jūrininkai privalo būti sumanūs, gebėti veikti greitai ir racionaliai įvairiausiomis situacijomis bei, žinoma, prisitaikyti prie gyvenimo laive esant įvairiausioms oro sąlygoms. Pasak komandoro leitenanto, Karinis jūrų laivynas turi įvairiausių funkcijų – ne tik dalyvauti tarptautinėse pratybose su NATO sąjungininkais, tačiau ir vykdyti išminavimo operacijas, teršalų jūroje likvidavimo bei paieškos ir gelbėjimo funkcijas.

Interviu naujienų agentūrai ELTA karinio laivo „Aukštaitis“ vadas taip pat papasakojo apie laivyno galimybes, vykstančias pratybas, planuojamus naujus pirkinius, įvardijo, ko reikia geram jūrininkui, ir pasidžiaugė, kad laivyne yra ir moterų: viena jų – M. Žuko pavaduotoja, potenciali pirmoji Lietuvoje karinio laivo vadė.

- Karinių jūrų pajėgų funkcijų yra ne viena – povandeninės ir viršvandeninės aplinkos stebėjimas ir kontrolė, išminavimo operacijos, laivybos apsauga ir kontrolė bei kitos. Kokios dar yra laivyno funkcijos?

- Karinės jūrų pajėgos yra Lietuvos kariuomenės dalis ir tos funkcijos iš esmės daug nesiskiria nuo kitų rūšių kariuomenės, tiesiog vyksta kitoje terpėje – jūrinėje aplinkoje. Tai galbūt suteikia kažkokią specifiką. Be to, mes esame atsakingi už paieškos ir gelbėjimo funkcijas jūroje bei teršalų likvidavimą. Jeigu kalbėtume konkrečiai, tai Karinės jūrų pajėgos atlieka tokias funkcijas, kaip teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos apsauga, kontrolė ir gynyba.

Kaip ir minėjote, aplinkos – viršvandeninės, antvandeninės ir povandeninės – stebėjimas ir kontrolė. Taip pat turime atlikti išminavimo funkciją, teikti pagalbą kitoms valstybės institucijoms vykdant tam tikras operacijas jūroje: ar tai būtų priešteroristinės operacijos, ar kitos. Remiame sienos apsaugos operacijas, vykdome laivybos kontrolę ir apsaugą. Jau minėjau paieškos ir gelbėjimo operacijas: koordinavimas, vadovavimas ir organizavimas visų gelbėjimo operacijų. Tokios yra pagrindinės mūsų funkcijos.

- Kurias funkcijas atliekate dažniausiai?

- Matyt, tos funkcijos priklauso nuo skirtingų laivų klasių, mūsų padalinių. Mes dabar esame patruliniame laive, tai mūsų funkcijos labiau orientuotos į nacionalines užduotis, kaip kontrolė, gynyba, informacijos rinkimas, suvereniteto užtikrinimas. Jeigu yra priešmininiai laivai, tai jie labiau orientuoti į išminavimo operacijas, jie dalyvauja NATO junginiuose. Turime štabo ir aprūpinimo laivą, kuris suteikia galimybes iš jo vadovauti tam tikriems junginiams. Kaip tik prieš kelias dienas – birželio 18 d. Lietuva parėmė NATO vėliavą ir pradėjo vadovauti Aljanso nuolatinės parengties priešminių laivų grupei 1.

- Kokia yra laivyno sudėtis? Kokios jų galimybės?

- Kalbant platesniu mastu, organizacija gali būti suskirstyta pagal įvairius faktorius. Jei vyksta kažkokia operacija, būna operacinio vadovavimo grandinė, sukuriamos laivų grupės, jiems vadovauja paskirti vadai. Jeigu yra labiau kasdienė organizacija, laivai gali būti suskirstyti pagal atliekamas funkcijas: dažniausiai skirstoma divizionais, eskadronais. Kiekviename eskadrone būna labai panašūs laivai – Lietuvos atveju Karinių jūrų pajėgų Karo laivų flotilėje turime patrulinių laivų, priešmininių laivų bei pagalbinių laivų ir katerių divizioną.

Šiuo metu karinėse jūrų pajėgose turime 8 laivus, įskaičiuojant ir gelbėjimo laivą „Šakiai“ bei du uosto katerius.

Verta paminėti, kad laivyną sudaro ne vien laivai. Karines jūrų pajėgas, be Karo laivų flotilės, šiuo metu sudaro logistikos tarnyba, mokymo centras, povandeninių veiksmų komanda, Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnyba, Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centras.

- Klaipėdoje veikia Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM), kariuomenės specialistus ruošia ir Lietuvos karo akademija. Ar, kalbant konkrečiai apie laivyną, netrūksta specialistų? Ar turite specialistų iš užsienio?

- Laivas yra kaip mažas miestelis, kuris išeina į jūrą ir gamina savo elektrą, turi elektrinę, turi vandenvietę, gaisrinę, jeigu įsipliekstų gaisras. Laivas turi savo gydytoją, jei kažkas susirgtų. Turime būti pasiruošę visoms įmanomoms situacijoms. Kadangi pagalbą iš išorės prisikviesti gali būti labai sunku arba jos atvykimas gali užtrukti, mums reikalingi kiekvienos srities labai geri specialistai arba netgi kelias sritis išmanantis specialistas.

Tuos specialistus mes bandome kuo geriau ruošti. Jie rengiami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: Lietuvoje vykdome programą karininkams, yra galimybė studijuoti LAJM – studentai papildomai lanko vadų kursus, kur, be civilinės išsilavinimo dalies, jie susipažįsta su karyba. Jaunuoliai gali stoti į Generolo Jono Žemaičio karo akademiją, jie ten būna atrenkami į jūrininkus ir tiesiog rotuojami į tą patį LAJM, bet jau su kadeto kariškio statusu.

Yra atvejų, kai mes iš gabesnių liktinių rengiame karininkus. Taip pat siunčiame žmones į kursus užsienyje, kartais žmonės savo pirminį karininko išsilavinimą gauna užsienio karo akademijose. Tai buvo šiek tiek plačiau naudojama anksčiau, prieš Lietuvai tampant NATO nare, nes buvo vykdomos programos „Partnership for peace“. Dabar labai smagu matyti, kad Lietuva, kaip NATO narė, tą pačią programą vysto su ukrainiečiais, kitomis šalimis.

Tuo metu senosios NATO narės, siekdamos pakelti Lietuvos lygį, priimdavo žmones studijuoti užsienio karo akademijose. Mums tai yra labai aktualu, kadangi treniruojamės ir siekiame visą laiką bendradarbiauti su savo partneriais. Per kursus sugebame ne tik išmokti mokomąją medžiagą, bet ir susipažinti su tų šalių kultūra, taktika, technika, pažinti tos šalies aplinką. Jeigu atsitiktų, kad mes vykdome mokymus ar kažkokias operacijas kitoje šalyje, mes jau turime žmonių, kurie ten yra buvę, galbūt turi ratą pažįstamų, tada galima pasiekti gerą sinergiją.

Kalbant apie žmones, į kuriuos mes norime investuoti ir išleisti į kursus, ypač svarbi kruopšti jų atranka. Čia reikia didelės motyvacijos, ne vien turi gerai išmanyti savo darbą, bet dažnai ir kovoti su aplinka – jeigu bus didelis bangavimas ar būsi ilgai išplaukęs toli nuo namų. Nelengva identifikuoti tuos motyvuotus ir kuo gabesnius žmones, kad į juos investavus daug pastangų, laiko ir galbūt pinigų, būtų grąža.

- Tęsiant mokslo temą – ar laivyno technika ir turimi ištekliai kaip nors pasitarnauja mokslininkų darbui?

- Taip, tai yra labai įprasta praktika tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Džiugu, kad ta praktika yra įsivažiavusi. Ne per seniausiai mes rengėme hakatoną – tai buvo didelio atgarsio susilaukęs renginys, nes dalyviai galėjo gyventi karo laive, jie čia dirbo, atsakinėjo į jiems iškeltus klausimus. Ieškojo sprendimų, kaip atlikti tam tikras užduotis, siūlė naujoves. Taip pat yra įsteigtas Karinių jūrinių inovatyvių technologijų centras, Lietuvos karinės jūrų pajėgos dalyvauja ir Europos „Ocean 2020“ projekte, kur siekiama tobulinti Europos karinės pramonės galimybes – vystyti produktus ir juos gaminti čia, Europoje. Dažnai sulaukiame skambučių ir iš pavienių žmonių, kurie turi gerų idėjų. Bandome bendradarbiauti su mūsų mokslininkais. Tai yra įdomu ir mums, ir jiems, kadangi mes, kaip specialistai, galime atsakyti į tam tikrus specifinius klausimus.

- Jūs vadovaujate laivui „Aukštaitis“, kuriame dabar esame. Papasakokite apie dabar vykstančias pratybas. Koks jų tikslas, kas dalyvauja?

- BALTOPS būtų galima būtų versti kaip „Baltijos operacija“. Tai yra kasmetiniai mokymai, kurie nėra atsitiktiniai – jie yra planuojami, vyksta kiekvienais metais. Dabar jie vyksta 49 kartą. Mūsų karinėms jūrų pajėgoms „Baltijos operacija“ yra vieni pagrindinių mokymų metuose, nes šie mokymai paprastai būna labai dideli. Šiuos metus būtų galima išskirti – tai yra pirmieji dideli mokymai ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims po pandemijos.

Tai daro įtaką planavimui. Labai džiugu matyti, kad net ir šioje išskirtinėje situacijoje mes rodome vienybę, gebėjimą planuoti ir atlikti tuos mokymus. Šiemet mokymuose dalyvauja 17 NATO sąjungininkių šalių ir 2 partnerės šalys. Iš viso skaičiuojama per 3 tūkst. dalyvių. Daugybė platformų – tiek karo laivų, tiek orlaivių. Šias pratybas veda ir organizuoja 6-asis JAV laivynas ir tikslas yra treniruotis NATO tarpusavio sąveikoje, per bendras procedūras, taktikas, tuo pačiu parodyti gebėjimą veikti kartu, skleisti žinią, kad NATO yra ir šiame regione, kad NATO yra pasiruošusi vykdyti plataus masto operacijas.

Pratybų geografinis išsidėstymas labai platus. Būtų galima sakyti, kad jos vyksta visoje Baltijos jūroje. Paprastai mokymai gali susidėti iš kelių etapų: vienas etapas vyksta vienoje vietovėje, kitas – kitoje, nes toje vietoje galima pasitelkti tos šalies orlaivius, galbūt reikia pajėgas išskirstyti, kad jie galėtų vieni kitų nematyti ir panašiai.

- Koks Karinių jūrų pajėgų potencialas priešintis ar vykdyti kovines užduotis? Kokia funkcija bendrame NATO pajėgų kontekste?

- Manau, kad mūsų indelis į NATO yra labai svarbus, kadangi mes įvykdėme tą kokybinį šuolį, mūsų yra prašoma prisidėti. Mūsų išminavimo galimybės yra labai vertinamos, tai yra viena iš iškeltų užduočių Lietuvai. Mes skiriame laivus į NATO priešmininių laivų grupes, galime pasiūlyti netgi savo štabą priešmininių laivų grupėje. Taip pat prie visos kolektyvinės gynybos mes, kaip Karinės jūrų pajėgos, prisidedame siųsdami savo karius į misijas – pavyzdžiui, misijas „Atalanta“, „Sofija“, „Irini“ ar kitas. Stengiamės prisidėti tuo, kuo galime. Mūsų pajėgumus vertinčiau per bendrą kolektyvinės gynybos prizmę. Žinoma, mes turime ir savo nacionalinius planus, apie kuriuos aš negaliu daug pasakoti – kokios yra užduotys ir ką mes turėtume vykdyti tam tikrais atvejais. Stengiamės kuo daugiau treniruotis ir prisidėti prie bendro NATO įvaizdžio ir užduočių.

- Ar Kariniam jūrų laivynui yra planuojami nauji technikos pirkiniai?

- Laivai yra sudėtingi mechanizmai, labai daug įrangos. Dažnai laivas yra statomas 30-iai metų – toks būna planuojamas jo gyvenimas. Per tuos 30 metų gali keistis tiek užduočių specifika, tiek politinė padėtis. Poreikiai gali keistis dažniau, nei yra suplanuotas laivo gyvenimas. Dažnai technologijos žengia daug greičiau nei keičiasi planuojamos užduotys. Laivai nuolat turi būti atnaujinami, nuolat reikia planuotis naudojamos įrangos aptarnavimą – čia mes vykdome nemažus pirkimus.

Laukiame naujo karinės paieškos ir gelbėjimo laivo, planuojama yra įsigyti naujus radarus stebėjimams, kurie būtų ant mūsų laivų. Taip pat laukiame dar vieno priešmininio laivo, kuris pakeis jau nurašytą laivą „M52 Sūduvis“. Pastarąjį tikimės išvysti kaip muziejaus eksponatą Klaipėdos mieste ir prieinamą visuomenei.

Sunku įvardinti konkrečiai, nes didelė dalis pirkimų būna, pavyzdžiui, gamintojo garantinis aptarnavimas įrangai. Kartais ta įranga būna tokia moderni, kad pats ją gali aptarnauti tik iki tam tikro lygio. Perkame ir smulkesnius, inovatyvius dalykus, kurių nelabai galėčiau atskleisti.

- Kai kalbame apie kariuomenę, įprastai pagalvojame apie sausumos pajėgas. Ar Karinėms jūrų pajėgoms netrūksta dėmesio finansine prasme?

- Karinės jūrų pajėgos yra Lietuvos kariuomenės dalis ir aš pasitikiu mūsų aukštesnių vadų sprendimais. Mūsų užduotis yra puoselėti jūrinės valstybės dvasią – sakome, kad trispalvė jūroje saugo. Siekiame, kad būtume suprasti kaip jūrinė valstybė, kadangi uostas Lietuvai yra labai svarbus tiek morališkai, tiek finansiškai. Bandome daryti savo darbą kuo geriau, kad nebūtume užmiršti. O juokaujant galima pridurti, kad angliškai laivas vadinamas „ji“, nes beprotiškai daug kainuoja išlaikyti dažuose ir pudroje (angl. paint and powder).

- Grįžkime prie laivyno funkcijų. Paminėjote teršalų likvidavimo funkciją. Aplinkosaugai skiriamas dėmesys didėja visame pasaulyje. Kaip Lietuvos Karinės jūrų pajėgos atlieka taršos likvidavimo užduotis?

- Mes turime specialų tam skirtą laivą – gelbėjimo laivą „Šakiai“. Tikimės ir laukiame naujo laivo, kuris būtų modernesnis, labiau pritaikytas kokybiškiau atlikti gelbėjimo operacijas. Tokių operacijų spektras labai platus – žvejai, konteineriniai, didesni civiliniai laivai, galbūt orlaivio avarija. Ne paslaptis, kad su laivais nutinka visokių situacijų, pavyzdžiui, išsilieja teršalai.

Specifiniai gelbėjimo laivai yra pritaikyti surinkinėti taršą ir man asmeniškai taršos surinkinėti nėra tekę, bet mes treniruojamės kartu su gelbėjimo laivu statyti bonus – tai yra tokios užtvaros, kad galėtume izoliuoti naftos produktus, juos surinkti, išfiltruoti. Karinėse jūrų pajėgose visuose laivynuose skiriamas labai didelis dėmesys aplinkosaugai, nes tai yra terpė, kurioje mes dirbame – ypač stengiamės ja rūpintis.

Būna mokymai naudojant sonarus ir, pastebėjus kažkokius žinduolius, tie mokymai yra stabdomi, kad kuo mažiau paveiktume jūros gyvūniją. Yra tarptautinės konvencijos, pavyzdžiui, MARPOL, yra saugomos teritorijos (Natura 2000), nurodančios, ką gali atlikti jūroje. Smagu pasidžiaugti, kad Lietuvos Karinės jūsų pajėgos netgi stengiasi eiti žingsniu į priekį. Stengiamės visus „nešvarius“ darbus atlikti krante, uoste – pavyzdžiui, šalinti skysčius uoste, nors pagal tarptautinę konvenciją mes tai galėtume ir jūroje daryti.

- Dar viena funkcija, apie kurią ir pats užsiminėte, yra išminavimo operacijos. Baltijos jūroje yra nemažai karo laikų minų. Ar vykdote kažkokias profilaktines išminavimo operacijas?

- Galima paminėti, kad funkcija vykdoma skirtingomis linijomis – turime savo nacionalinius planus, taip pat nuolat „švariname dugną“ – organizuojame tam tikrus mokymus, pavyzdžiui, kaip „Atvira dvasia“ (Open spirit), kai skirtingų šalių laivai susirenka Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje ir treniruojasi bei ieško tikrų istorinių minų. Išminavimas yra labai svarbus, nes, kaip pajuokaujant galima sakyti, kiekvienas laivas gali būti išminavimo laivas, tik kai kurie – vieną kartą. Nors tikrovė yra, kad minos dabar gali būti labai išmanios. Minos yra, vertinant karišku ar taktiniu požiūriu, gana pigus ir efektyvus ginklas, miną gali išmesti bet koks laivas, užblokuoti uostą ir atkirsti komunikacijos strategines linijas – tai padarytų įtaką tiek šalies ekonomikai, tiek saugumo situacijai. Tai yra paprastas ir efektyvus ginklas, todėl labai džiaugiamės savo galimybėmis, siekiame jas išlaikyti ateityje, netgi plėsti išminavimo pajėgumus.

- Švedija net kelis kartus įtarė, kad į jos jūrų zoną buvo įplaukę Rusijos laivai. Kas, kalbant apie saugumą jūros pasienyje, labiausiai kelia nerimą? Ar pasitaiko provokacijų?

- Lietuvos kranto linija yra šiek tiek kitokia nei Švedijos, mes neturime tiek daug salų ir geografiškai mums yra patogiau stebėti. Galiu patikinti, kad stebėjimas yra vykdomas, tai atlieka ne tik laivai, bet yra ir stacionarios kranto radiolokacijos stotys, kurios dirba visą laiką. Tikslių duomenų negaliu atskleisti, bet stebėsena yra nuolatinė. Jeigu mums iškyla poreikis stebėti papildomai, mes galime pasitelkti laivus, surinkti kažkokią informaciją apie pažeidimus. Mums kartais tenka užkardyti tuos pažeidimus, pastebėjus, kad galėtų įvykti kažkokia situacija. Taip pat – rinkti vienokią ar kitokią informaciją, kartais priminti Tarptautinę jūrų teisės konvenciją ar pateikti dokumentuotus jos pažeidimus.

- 2015 m. Karinės jūrų pajėgos (KJP) atrado sudužusį ir nuskendusį „AN-2“ lėktuvą. 2014 m. Baltijos jūroje, ties Klaipėda, paslaptingai dingo žvejų laivas ir du įgulos nariai, kurie nebuvo rasti. Baltijos jūroje dingusių žvejų paieškos ir gelbėjimo operaciją vykdė Lietuvos karinių pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras. Kokios realios laivyno radiolokacinės galimybės?

- Galiu pasakyti, kad, be gelbėjimo laivo, mes visada turime ir budinčius pajėgumus, kurie yra pasiruošę labai greitai reaguoti į situacijas. Taip pat atlikti gelbėjimo operacijas. Jos kartais vyksta toli nuo kranto ir tiesiog reikia suprasti, kad jūra yra labai didelė, o joje atrasti tą mažą objektą kartais yra beprotiškai sunku ne vien laivams, bet net ir pasitelkiant orlaivių pagalbą. Apsunkinti paiešką gali ir kažkokios nepalankios fizinės, gamtinės aplinkybės – lietus, vėjas, didelis bangavimas, sunki audra. Visą laiką turime galvoti ne tik apie tuose nelaimės ištiktus žmones, bet ir apie savo būklę, kad ir pats begelbėdamas nepapultum į pavojų. Tikslios statistikos nepasakysiu, bet KJP Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras tikrai turi daug darbo. Verta pažymėti, kad mūsų gelbėjimo atsakomybės rajonas yra netgi platesnis nei mūsų išskirtinė ekonominė zona. Taip pat centras yra atsakingas už gelbėjimus Kuršių mariose. Tiek mariose, tiek jūroje esant poreikiui bendradarbiaujama ir su Karinėmis oro pajėgomis, ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

- Koks yra mūsų – Lietuvos – laivyno amžius?

- Karinių jūrų pajėgų gimtadienį minime liepos 4 d., kai 1992 m. buvo atkurtos Lietuvos kariuomenės Jūrų pajėgos. Man būtų labai džiugu tą laivyno istoriją trumpai išplėsti: turėjome pirmą Lietuvos karo laivą „Prezidentas Smetona”, buvo ir uosto katerių, o 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas. Yra žinoma apie kuršių gentį, kurie buvo nuožmūs ir geri jūrininkai. Istorija rodo, kad, nors ir neturėjome laivyno, tiek medieną tiekdavome, tiek netgi esame tų laikų karo laivus iš medžio su burėmis statę. Kai kalbame apie pakilimą, paminime ir tai, kad Lietuva buvo nuo jūros iki jūros. Tas įdirbis kažkur yra ir tos jūrininkų istorijos mes turime.

- Jūrininko profesija, ne paslaptis, dažnai yra romantizuojama – jūra, istorija, krašto apsauga ir panašūs vaizdiniai galvoje iškyla, kalbant apie Karines jūrų pajėgas. Kokių savybių reikia geram jūrininkui? Kokie didžiausi iššūkiai iškyla jūroje?

- Manau, kad jūrininkas, kalbant tiek bendrąja prasme, tiek kariškis jūrininkas, visų pirma turi būti labai atsidavęs, pasiruošęs aukotis. Jis turi būti labai sumanus, nes iškyla nenumatytų situacijų, kai nepavyksta remtis kažkokiomis instrukcijomis, kai reikia veikti sumaniai, nebūtinai pagal vadovėlius.

Taip pat galbūt yra romantizuojama, kad jūrininkai daug šalių aplanko – jie turi būti išprusę, turėtų mokėti užsienio kalbų, gražiai elgtis, išmanyti etiketą. Turime ir merginų – galime pasidžiaugti, kad būtent šiame Karinių jūrų pajėgų laive turime pirmąją laivo vado pavaduotoją merginą – kpt. ltn. Agniją Aleknaitę. Tai mano dešinioji ranka, tikrai labai gabi mergina. Tikiu, kad ji greitu metu bus pasiruošusi perimti mano užduotis ir tapti pirmąja moterimi, vadovaujančia Lietuvos karo laivui.

Pas mus laive fizinių darbų yra kiek mažiau, gal kiek psichologiškai sunkiau, nes reikia daug ką apgalvoti. Todėl manau, kad didžiąją dalį darbų visavertiškai gali atlikti ir merginos. Laivo įranga yra vienas dalykas, bet įgula turi būti išskirtinai vieninga, kaip vienas kumštis. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų laivų įgulos yra tikrai labai profesionalios, labai motyvuotos – aš su tokiu požiūriu jaučiuosi saugus ir pasitikiu jais. Galime vykdyti viso spektro užduotis. Lietuviai tikrai gali jaustis saugūs.

- Teko matyti, kad jūs pats prisidėjote prie koronaviruso pandemijos suvaldymo – apsauginių skydelių gamybos. Ar ir kiti karininkai prisijungė prie įvairių iniciatyvų?

- Kadangi domiuosi ir mėgstu technologijas, labai greitai kartu su bendraminčiais subūrėme grupę, kurioje diskutavome, kaip galime prisidėti. Keitėmės informacija, kūrėm dizainą, darėm prototipus. Tuomet su draugu pagaminome per 100 vnt. apsauginių skydelių, kuriuos paaukojome Klaipėdos ligoninėms.

Vėliau šią idėją pasiūliau Karinių jūrų pajėgų karininkų klubui, kurio narys esu. Už savanoriškai suaukotus pinigus pavyko pagaminti 260 vienetų skydelių, kurie vėliau buvo paaukoti. Taip pat per pandemiją karininkų klubas dalyvavo „Stiprūs kartu“ iniciatyvoje, rėmė Šaulių sąjungą ir organizavo kraujo donorystes akciją.