– Iš visų minčių apie demokratiją bene dažniausiai kartojama priklauso XX a. vidurio Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui: „Yra sakoma, kad demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas, kurios jau buvo išbandytos.“ Ar XXI a. mokslas sutiktų su šia mintimi?

– Leiskite atsakyti rinkimų tyrėjų Nico Cheesemano ir Briano Klaaso, kuriuos labai gerbiu, suformuluotu klausimu. Įsivaizduokite, kad galite  gimti bet kokioje valstybėje su bet kokia valdymo forma. Ar rinksitės demokratiją, ar autoritarinį režimą? Ar rizikuosite, kad patektumėte į gerai valdomą, bet ne visai demokratišką šalį, pavyzdžiui, Singapūrą? Nemanau. Kiekvienam Singapūrui pasaulyje yra po Venesuelą ir Zimbabvę.

Demokratija reikalinga visų pirma todėl, kad žmogus, deja, netobulas. Atleiskite už šią klišę, tačiau ji būtina tam, kad suvoktume demokratijos pranašumą. Dėl žmogaus, kartu ir politikų, netobulumo reikia mechanizmo, kad galėtume rinkimais išspirti blogą valdžią lauk. Dar daugiau – demokratija mums suteikia startinį paketą pilietinių ir politinių teisių, kurių nėra kitur. Manau, geras sandoris.

– Teigiate, kad demokratijos yra turtingesnės. Kaip manote, kodėl taip yra? Pavyzdžių ieškoti toli nereikia – atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva pasirinko liberalios demokratijos kelią ir juo eina jau daugiau nei 30 metų. Per tą laiką pasiektas mūsų šalies ekonominis progresas yra laikomas didžiule sėkmės istorija.

Lietuvos gyventojai vertina galimybę balsuoti, žodžio laisvę ir kitas politines teises. Bet akivaizdu ir tai, kad visuomenėje pasigendama skaidrumo, geresnio visų lygybės prieš įstatymą įgyvendinimo.

– Taip, tikrosios demokratijos vidutiniškai yra ekonomiškai daugiau pažengusios. Reikėtų pastebėti, kad priežastinė seka čia nėra paprasta. Klasikiniuose politikos tyrimuose, pavyzdžiui, Ronaldo Ingleharto, rasime argumentų, kad ekonomika pati lemia demokratizaciją, o geresnis gyvenimas veda prie liberalesnių ir laisvesnių žmonių nuostatų. Tačiau apibendrindamas visumą sakyčiau, kad ryšys yra abipusis ir palaikantis. Ne vien tokie palyginimai kaip Baltarusijos ir Lietuvos, bet ir pavyzdžiai kituose regionuose, tokiuose kaip Afrika, akivaizdžiai yra demokratijos naudai.

Panagrinėję giliau matome, kad laisvi rinkimai spaudžia valdžią bent kažkiek investuoti į švietimą. Be to, ilgametė, įsitvirtinusi demokratija yra palanki aukštos kvalifikacijos darbo vietoms kurti ir išsilavinusiems piliečiams. Natūraliai jie vėliau tampa aktyvia visuomenės dalimi ir svarbiu politinių partijų elektoratu. Demokratija neatskiriama nuo mišrios rinkos ekonomikos ir stiprios vidurinės klasės, todėl šis ryšys primena simbiozę.

– Kaip manote, ar Lietuvos gyventojai yra patenkinti demokratija šalyje? Koks yra mūsų visuomenės santykis su ja?

– Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, nes pasitenkinimas demokratija yra sudėtinga sąvoka. Taip, galima tiesiog žmonių paklausti, ar jie yra patenkinti, – taip daro politikos sociologai ir kiti tyrėjai. Tačiau ne visai aišku, ką respondentai, atsakydami į tokį klausimą, tiksliai turi galvoje. Pastarosiose rinkimų studijose patenkintų ir nepatenkintų demokratija žmonių skaičius Lietuvoje buvo panašus.

Iš to, ką žinau ir su kuo esu susipažinęs giliau, apibendrinčiau, kad Lietuvos gyventojai vertina galimybę balsuoti, žodžio laisvę ir kitas politines teises. Bet akivaizdu ir tai, kad visuomenėje pasigendama skaidrumo, geresnio visų lygybės prieš įstatymą įgyvendinimo. Dalis piliečių iš demokratijos norėtų ir daugiau ekonominės pažangos, socialinio teisingumo, kad sukurta gerovė pasiektų kuo daugiau gyventojų.

– Esate sakęs, kad demokratijoms labiau rūpi aplinkosauga. Kodėl taip yra?

– Demokratinės šalys žaliosios politikos indeksuose vidutiniškai iš tiesų atrodo šiek tiek geriau. Pavyzdžiui, pirmaujančios valstybės šiuo požiūriu būtų kokybiškos demokratijos: Danija, Švedija, Norvegija. Visų pirma, taip yra todėl, kad tikrose demokratijose žmogaus gyvenimas ir jo kokybė yra didesnė vertybė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai nėra stiprus ryšys ir dėsniu to nevadinčiau. Ir tarp demokratijų yra valstybių, kurių pastangos aplinkosaugos srityje, deja, dar labai mažos. Tačiau jei viltis dėl pasaulio ateities egzistuoja, tai ją pastebėsime demokratiškose, atvirose, savo piliečiais besirūpinančiose šalyse.