“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Makabriškas išsigimėlių siautėjimas

Socialinių mokslų daktaras

Įvykiai Karmėlavoje ir Šiauliuose stipriai sukrėtė Lietuvos visuomenę. O čia dar tragedija Klaipėdoje, kai sūnus, nužudęs motiną ir užkluptas policininkų, iššoko pro devinto aukšto langą. Baisių, žiaurių nusikaltimų kaskart daugiau, o ir jų pobūdis keičiasi taip, jog atrodo, kad dalis Lietuvos gyventojų dėl kažkokių priežasčių ūmai pamišo. Ir tas pamišimas kažkoks specifinis, šiurpus, beveik nepaaiškinamas. Atrodo, kad žmogui nei iš šio, nei iš to aptemsta protas, ir jis virsta žvėrimi.

Žudikų bauginimas

Visuomenė dabar sutrikusi ir tas sutrikimas labai gerai matomas tarptautiniame tinklapyje, kur žmonės siūlo būdus kruvinajai bakchanalijai sutramdyti. Sakyčiau, švelniausia priemonė yra sugrąžinti mirties bausmę. Į tai apeliuoja dauguma skaitytojų, šventai įsitikinusių, kad fizinis žudikų sunaikinimas įbaugintų kitus išgamas. Kiti siūlydami mirties bausmę netiki, kad situacija pasikeistų, bet užtat triumfuotų principas “dantis už dantį”, kitaip sakant, įsigalėtų ne cypdavatkiškas, o tikrasis teisingumas. Ryžtingiau nusiteikusieji siūlo žudikus sodinti ant kuolų arba baslių, atiduoti liūtams į narvus ir visiems stebėti, kaip žvėris draskys žvėrį. Dar kiti reikalauja juos viešai deginti, ketvirčiuoti arba įsteigti specialią zoną, kur sunkiausias darbas ir baisios gyvenimo sąlygos primintų nacių mirties stovyklas.

Taigi mūsų žmonėms išmonės netrūksta, ir jei tik būtų jų valia, tai su žudikais jie susitvarkytų ne ką prasčiau, nei kad tie susidoroja su savo aukomis. O gal dar ir rafinuočiau.

Tiesų skelbimas pasauliui

Neslėpsiu, kad ir aš esu mirties bausmės už ypač žiaurius ir kraupius nusikaltimus šalininkas. Tačiau, kai pradedu svarstyti, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug baisių nusikaltimų, beveik visada padarau išvadą, kad pati visuomenė yra labai agresyvi, kitaip tariant, pakankamai žiauri. Ir tie tarptautinio tinklapio tekstai šitai puikiausiai iliustruoja. Juk ten save, ko gero, padoriu laikantis žmogus, o dar, be abejo, katalikas, žiauriam žudikui siūlo žymiai baisesnę bausmę, t.y. kankinimo būdą, nei kad pastarasis žudė savo auką. Na, suprantama – mirties bausmė, bet juk viešai raginama gyvus nusikaltėlius sušerti liūtams, sodinti “per rectum” ant baslių, ketvirčiuoti, gyvus deginti ant laužų... Be viso kito, šitas, atsiprašant, apeigas dar raginama versti stebėti visuomenę, neišskiriant vaikų ir jaunimo. Taip sakant, kad pažiūrėtų, padarytų išvadas ir bijotų. Vadinasi, pats “teisuolis” yra potencialiai pasiruošęs dideliam žiaurumui ir, progai pasitaikius, ko gero, savąją teisingumo sampratą paverstų dar viena kraujo upe. Tad jei dorosios visuomenės galvose sukasi tokios mintys, jei ji pasiruošusi jas įgyvendinti, tai ką kalbėti apie kitą, asocialiąją visuomenės dalį, tą, kuri niekada nepriėjo ir neprieis prie kompiuterio, kad užrašytų ir pasauliui paskelbtų apie savo sadistinius polėkius.

Neišvengiamos ir pavojingos transformacijos

Vieno išganingo recepto, kaip sustabdyti agresiją, smurtą ir žiaurumą, nėra. Tačiau jau dabar aišku, kad tokiems klaikiems poelgiams kur kas blogesnę įtaką daro socialinis fonas nei atskiro žmogaus polinkis į žiaurumą ir sadizmą. Paprasčiau tariant, žiaurių nusikaltimų skaičius bet kurioje valstybėje priklauso ne nuo to, kiek joje yra potencialiai į smurtą linkusių asmenų, o nuo to, koks yra tos valstybės socialinis fonas. Jei pastarasis yra agresyvus, netolerantiškas, rūstus, jei ten sunkiai įsigali įstatymų viršenybė, jei skatinamas jėgos, o ne proto kultas, - žiaurių, smurtinių nusikaltimų visada bus labai daug.

Posovietinėse valstybėse populiaru visas visuomenės bėdas suversti alkoholiui ir silpniems šeimyniniams ryšiams. Be abejo, daug tiesos tokiame požiūryje yra, tačiau vėlgi kur kas svarbesnis yra socialinis fonas. Juk Škotijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Italijoje alkoholio suvartojama daugiau nei Lietuvoje, o ir šeimos institucija kai kuriose tų valstybių liko beveik simbolinė, tačiau labai retai visuomenė ten provokuoja smurtą, žiaurumą, kerštą, agresiją.

Visiškai kitas socialinis fonas, nepriverstinė tolerancija, šventas įstatymų laikymasis jų agresyviąją visuomenės dalį verčia elgtis švelniau, jautriau, ten nėra vietos taip pas mus įprastam kasdieniniam nuožmumui, įžūlumui, nepraustaburnių siautėjimui.

Savaime suprantama, kad visuomenė yra tokia, kokia yra. Prancūzų ar vokiečių mentaliteto į Lietuvą neatkelsi. Bet jei ir toliau agresyvoji visuomenė dominuos, jei aršumas, įžūlumas bei chamiškumas Lietuvoje ims viršų, reikalai į gerąją pusę nepajudės. Apsidairykite aplinkui ir pastebėsite, kad dabar čia gali šio bei to pasiekti, jei nesilaikydamas įstatymų ir be jokio sąžinės graužimo pasiimi tau nepriklausančią žemę, įžūliai pamindamas kitus, privatizuoji svetimą turtą ir, siekdamas savo tikslų, spjauni į viską. Beje, tik taip veikdamas, Lietuvoje ir gali šio to pasiekti. Antraip liksi amžinas visuomeninis autsaideris.

Štai būtent toks veiklos būdas, toks elgesys ir fiksuojasi daugelio mūsų sąmonėje, tad ir nėra didelis netikėtumas, kad neretai atskirų žmonių sąmonėje visa tai transformuojasi į makabrišką išsigimėlių siautėjimą.