Visada pasiryžę padėti

„Mūsų širdyse dar gyvi prisiminimai įvykių, nutikusių prieš keletą metų. Tuomet ant gerumo sparnų nešėme mažąjį dvejų metukų ukrainietį Bogdaną. Mums nekilo jokių abejonių dėl pagalbos kitos tautybės vaikui, nes visi pasaulio vaikai gimsta būti mylimi. Mažylio gyvybei gelbėti susitelkė neįtikėtinai daug žmonių – aukojo berniuko gydymui, siuntė šviesias mintis jo tėveliams ir linkėjimus pasveikti. Ir dabar „Mamų unijos“ fondas tiesia ranką karo Ukrainoje ištiktiems žmonėms ir jų vaikams. Esame pasiruošę padėti ir pasirūpinti namuose apsigyvensiančių šeimų gerove ir saugiu gyvenimu mūsų šalyje. Esame vieni dėl kitų“, – sako fondo „Mamų unija“ prezidentė Eglė Mėlinauskienė.

Anot jos, fondui teko dar daugiau atsakomybės, nes dalis atvykusių ukrainiečių sunkiai serga. „Susiduriame su situacija, kai atvykę žmonės kurį laiką negalės patys kabintis į gyvenimą. Onkologinė liga gydoma ilgai, ne vienus metus. Tad puikiai suprantame, kad mums teks pasirūpinti dalykais, su kuriais kitiems netenka susidurti, – šie žmonės neturi šalia artimųjų, atvyko taip, kaip stovi, jiems reikia ne tik medicininės, bet ir teisinės pagalbos, ir būti šalia mums reikės ne savaitę ir ne dvi, o kelerius metus“, – sako labdaros fondo prezidentė.

Jos teigimu, fondas šiandien aktyviai dirba, kad surinktų visą informaciją, kokią pagalbą tokios šeimos gali gauti Lietuvoje, nes vienoje vietoje visos informacijos nėra. Susiduriama su tokiais dalykais, apie kuriuos kuriant Šeimos namus net nebuvo pagalvota, pavyzdžiui, kad juose kažkada gyvens kitų šalių piliečiai, kuriems reikės padėti susitvarkyti visus reikalingus dokumentus, adaptuotis naujoje aplinkoje.

Namai: Maryna, Maša ir mažoji Jelizaveta po sunkios kelionės iki Lietuvos dabar jaučiasi daug ramesnės. / Šeimos namų archyvo nuotr.

Vaikai išsigandę ir sergantys

Pirmoji šeima, kurią Šeimos namuose įkurdino fondo savanoriai, atvažiavo iš Zaporižios, šalia kurios yra viena galingiausių atominių elektrinių Europoje. Šioje šeimoje auga trys vaikai: Neli (aštuoniolikos metų), Liana (septyniolikos metų) ir Maksimas (dešimties metų).

„Ši šeima neturėjo kur dėtis, todėl susirado mus ir mes juos priėmėme, kol jie ras būstą. Jos nariai neserga vėžiu, bet sukrėsti karo. Vaikai – vyresni, todėl puikiai supranta, kas vyksta jų tėvynėje, yra išsigandę, užsidarę savyje. Stengiamės jiems maksimaliai padėti, kad kuo greičiau atsigautų ir pasijustų saugūs“, – sako Eglė.

Šeimos namuose taip pat apsigyveno dvi poros, kurių vyrai serga Hodžkino limfoma. Jie gydomi netoli Šeimos namų esančiose Santaros klinikose.

Ukrainienė Nadija į Lietuvą atvyko su dvejų metukų sūnumi Nikita. Berniukas sunkiai serga. Ukrainoje nustatyta preliminari diagnozė – ketvirtos stadijos neuroblastoma. Dvi savaites Nikitai su mama teko slėptis Kirovohgrado ligoninės rūsyje, kur berniukui atlikta pirmoji chemoterapijos procedūra.

Berniukas dėl progresuojančios ligos ir metastazių kauluose nevaikšto, jam užspausti kojos nervai. Santaros klinikų Vaikų ligoninėje Nikitai buvo atlikti tyrimai ir diagnozė patikslinta, sudarytas gydymo planas. Dabar jis gydomas stacionare.

Pagalba: Nikita su mama Nadija ir gerasis Antanas, padėjęs atgabenti juos iš Ukrainos iki Šeimos namų. / Šeimos namų archyvo nuotr.

„Mama su vaiku yra be galo laimingi, nes turi viltį, kad viskas bus gerai, ir galimybę gydytis. Mama puikiai supranta, kad Ukrainoje vaiką greičiausiai būtų praradusi, – sako Eglė. – Jie atvažiavo kaip stovi, tad šeimai reikėjo visko: ir drabužių, ir batukų, ir apatinio trikotažo, ir maisto, ir vėžimėlio... Suruošėme juos į ligoninę taip, kaip ruoštume savo šeimos narius. Juk, be mūsų, jie nieko daugiau čia ir neturi. Dabar kiekvieną savaitę reikia bent du kartus ir maisto nuvežti, ir paklausti, ko trūksta, nes mama išeiti iš ligoninės negali, kol vaikui prijungtos lašelinės.“

Kiekviena istorija skaudi

Dar viena šeima į Lietuvą atvyko iš Bila Cerkva miestelio, esančio netoli Ukrainos sostinės: mama Marina, keturiolikmetė Maša ir septynių mėnesių Jelizaveta. Šeima taip pat atvažiavo taip, kaip stovi. Kelionės metu mažylės krepšį su drabužėliais pavogė, negana to, vyresniąją dukrą pasienyje norėjo atskirti nuo mamos. Mama buvo ištikta šoko.

Mums nėra svetimo skausmo, svetimų vaikų – jau esame viena didelė tarptautinė šeima su skirtingomis ir labai skaudžiomis patirtimis.

Šioje šeimoje nėra ligonių, tačiau Šeimos namai juos priėmė, nes mama su vaikais tiesiog stovėjo gatvėje, niekas jais nepasirūpino. „Vieną vakarą mums paskambino žmonės ir sako: ar jūs galite padėti? Neturėjome vietų, tad greitai darėme rokiruotes, stengėmės pritaikyti gyventi tuos kambarius, kurie dar nebaigti įrengti, kad tik ta mama su vaikais neliktų be pastogės“, – pasakoja Eglė.

Anot jos, Marinai teko tikra to žodžio prasme kovoti už savo vaikus. Mes daug ko nematome, kas vyksta karo zonoje ir už jos, – ten taip pat verda kova už išlikimą, galų gale – už žmogiškumą.

„Šeimų pasakojimai, jų istorijos mus labai sukrėtė, tačiau drauge ir labai suartino, nes mums nėra svetimo skausmo, svetimų vaikų; esame viena didelė tarptautinė šeima su skirtingomis ir labai skaudžiomis patirtimis, – sako E.Mėlinauskienė. – Neseniai vežiau Mašą į mokyklą „Varnų sala“, kurią keli iniciatyvūs žmonės su savanorių pagalba sugebėjo per dvi savaites atidaryti ukrainiečių vaikams. Suskambus pirmiems Ukrainos himno akordams, vaikų ir mokytojų akys drėko nuo ašarų. Tiesiog užspaudė gerklę žiūrint į pačius mažiausius, mažomis rankutėmis prie krūtinės glaudžiančius žaislus, – taip jie jaučiasi saugiau. Daugelis dar sunkiai suvokia juos ištikusią realybę ir kasdien besimainantį gyvenimą.“

Naujausi Šeimos namų gyventojai – iš Odesos: mama Olga su keturiais vaikais. Du vaikai – jos pačios, o du – globojami našlaičiai. Vienai mergaitei reikalinga sudėtinga stuburo operacija, kurią Lietuvoje gali atlikti tik Santaros klinikų medikai. Ukrainoje buvo numatyta mergaitę operuoti kovo mėnesį, bet karas planus sužlugdė, o operacijos atidėlioti negalima.

„Aš atsiliepiau į mamos prašymą apgyvendinti, nes esame įsikūrę šalia ligoninės, o mūsų prioritetas – mamos su sergančiais vaikais, – sako Eglė. – Kadangi daug kas žino, kad mes globojame onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, tai ir kreipiasi, o mes stengiamės padėti.“

Draugystė: Šeimos namuose gyvenantys lietuvis Gediminas ir ukrainietis Maksimas susišneka net ir kalbėdami skirtingomis kalbomis. / Šeimos namų archyvo nuotr.

Verčiasi per galvas

Po darbo valandų ukrainiečių šeimas „Šeimos namuose“ globoja lietuvių šeimos. Kartu leidžia laisvalaikį, gamina maistą. Labiausiai, pasak E.Mėlinauskienės, visus nustebino vaikų gebėjimas bendrauti ir žaisti nemokant vienas kito kalbos. „Vaikai susikalba savo kalba. Kur mes, suaugusieji, nesusikalbame, vaikams nekyla jokių barjerų. Mums tik mokytis ir mokytis iš jų“, – šypsosi pašnekovė.

Tačiau taip lengva tik mažiesiems – vyresni labiau susikaustę ir ieško paramos kitose veiklose. Šeimos namų personalas stengiasi praskaidrinti nuotaikas vyresniems vaikams. Nelengva, tačiau daug dirbama, kad namuose atsirastų veiklos ir terapijos užsiėmimų, kurie padėtų ir mažyliams, ir paaugliams. Jau vyksta muzikos pamokas, netrukus prasidės kitos veiklos, kurios įtrauks ir vyresnius namų gyventojus.

Anot E.Mėlinauskienės, ukrainiečiai, patekę į Šeimos namus, tikrai be galo dėkingi – per dieną lietuviams jie padėkoja dešimtis kartų, kartais jau nebepatogu dėl to. „Tikrai labai labai daug dėkingumo. Štai septynių mėnesių Jelizavetos mama neseniai paprašė, kad būčiau mažylės krikšto mama Lietuvoje. Krikštysime tą vaiką. Tai man didžiausias džiaugsmas – turėsiu dar vieną krikšto vaiką, ukrainietę mergaitę“, – džiaugiasi Eglė.

Tiesa, stengiantis visais – tiek lietuvių, tiek ukrainiečių šeimomis – pasirūpinti, Šeimos namų personalui tenka verstis per galvą. To personalo nėra daug – vos penkios merginos. Ir planuotis darbus nelengva, nes netikėtumai veja vienas kitą. Dabar dar reikia ir vaikus pas medikus vesti, ir vaistus, maistą pirkti, nes esi atsakingas už tuos, kurie neturi čia artimųjų ir kuriuos priėmei į savo šeimą.

„Kartais norisi kaukti iš nuovargio. Pagaunu save piktą, nekantrią, irzlią. Tokios tos pastarosios savaitės, kai pirmadienį jautiesi kaip penktadienį, o kiekvienas rytas atsineša vakar dienos nuovargį, – sako E.Mėlinauskienė. – Kartu su nuo karo bėgusiomis šeimomis, kurias priglaudėme „Mamų unijos“ Šeimos namuose, atkeliavo didžiulė atsakomybė, daugybė papildomo darbo ir niekada nespręstų klausimų. Tačiau kai klausausi jų istorijų, suprantu, kad mano nuovargis – menkutė problema ir kad nėra baisesnių dalykų už jų tėvynės išniekinimą, be gailesčio žudomus vaikus, moteris.“

Fondui reikia pagalbos

Kiek laiko ukrainiečių šeimos gyvens Šeimos namuose – nežinia. Kiek tęsis liga, ypač onkologinė, labai sunku prognozuoti. O ir kiek truks karas Ukrainoje – niekas nežino. Tad „Mamų unija“ jaučiasi įsipareigojusi savo naujaisiais globotiniais rūpintis, kol jie saugūs galės grįžti į savo tėvynę ar pradės kurti gyvenimą mūsų šalyje.

E.Mėlinauskienė neslepia, kad geradarių pagalba Šeimos namams šiandien labai reikalinga ir kreipiasi į visuomenę: „Prašau padėti mums išlaikyti šiuos tiek lietuviams, tiek dabar jau ir ukrainiečių vaikams svarbius namus. Darome viską, kad vaikai čia jaustųsi saugūs ir ramūs.“

Šiandien Šeimos namams trūksta net labai paprastų dalykų: maisto produktų – tiek šviežių, tiek ilgai negendančių; valymo, higienos priemonių. Trūksta visko, ką mes kaip savaime suprantamus dalykus turime savo namuose. Trūksta net patalynės ir rankšluosčių – juk moterys ir vaikai atvažiavo be nieko.

Atokvėpis: Eglė Mėlinauskienė laisvomis nuo rūpesčių akimirkomis mielai leidžia laiką su būsima krikšto dukra Jelizaveta ir jos sese Maša. / Šeimos namų archyvo nuotr.

Aišku finansinė parama yra labiausiai lauktina, nes štai Mašai reikia traukti dantį, tad teks mokėti už odontologo paslaugas, mamai su kūdikėliu – akių alergija: reikia vaistų, akinius pagaminti. Visa tai kainuoja, o poreikių sąrašas vis pildosi naujais punktais.

E.Mėlinauskienė pastebi, kad pastaruoju metu, kai didžiausias visuomenės dėmesys skirtas padėti Ukrainai, kad ir kaip būtų liūdna, Lietuvoje veikiančios, ligoniais, vaikais, seneliais ir kartu Ukrainos žmonėms besirūpinančios organizacijos liko užmirštos ir išgyventi joms vis sunkiau. Šeimos namai, pavyzdžiui, gyvuoja tik iš geradarių aukų – jokio finansavimo iš valstybės jie negauna.

Kiekvienas galime pagelbėti

Mes visi galime padėti „Mamų unijai“ pasirūpinti globojamomis lietuvių ir ukrainiečių šeimomis, skirdami 1,2 proc. GPM. https://mamuunija.lt/skirkite-12-proc-gpm/

Už gautus pinigus bus apmokama reabilitacija vaikams, padengiamos elektros ir šildymo išlaidos Šeimos namuose, kurie gyvuoja tik iš žmonių suaukotų lėšų.

Arba galime aukoti į sąskaitą:

„Swedbank“, AB (banko adresas aukojant iš užsienio: Konstitucijos pr. 20A, Vilnius 09319)

Banko kodas 73000

SWIFT kodas HABALT22

A.s LT 77 7300 0101 4079 5625

paypal: [email protected]