Reiškinys būdingas posovietinei erdvei

Viena iš maskulinizmą labai stipriai išreiškiančių grupių – dešinieji skinheadai, LRT RADIJUI sako T. Kavolis. Anot jo, skinheadai atsirado tik po Nepriklausomybės atkūrimo, o skustagalviais anksčiau vadinti agresyvūs treninguoti, kalėjimo šukuoseną mėgdžiojantys jaunuoliai: „Kalbininkai nusprendė, kad tai svetimybė ir reiškia tą patį, ką forsai, marozai ir pan., dėl to žmonės painioja skinheadus ir skustagalvius. Skustagalviai atsirado gerokai anksčiau.“

Paklaustas, kaip reikėtų įvardyti, kas yra marozas, T. Kavolis teigia, kad juos galima palyginti su Rusijos gopnikais. „Rusijoje jie atsirado apie 1980 m. Gopnikai, kaip ir marozai, pasižymi šaltu ir atšiauriu žargonu, skusta galva, kuri yra kalėjimo kultūros dalis, jiems įtaką daro kriminalinis pasaulis ir jo manieros“, – aiškina pašnekovas.

Antropologo tvirtinimu, terminas marozai varijuoja, tokie žmonės dar vadinami forsais, nes viską sprendžia jėga (angl. force – jėga). Pasitaiko ir daugiau įvardijimų, pavyzdžiui, urlaganai, buduliai. Reiškinys, anot T. Kavolio yra būdingas ne tik Rusijai: „Kalbant apie jaunuolius su sportiniais kostiumais, trumpais plaukais, besielgiančius agresyviai ir atšiauriai, tai būdinga visai posovietinei erdvei.“

Agresija – išgyvenimo strategija

Vytauto Didžiojo universiteto Kultūros tyrimų centro antropologė dr. Rasa Pranskevičiūtė tvirtina, kad, visuomenėje kalbant apie maskulinistines grupes, pavyzdžiui, marozus, tokių grupių ir jų atstovų veiklos atžvilgiu įprastai girdimi neigiami atsiliepimai. Tačiau, anot jos, toks neigiamas konkrečios grupės vertinimas nesiskiria nuo bendro Lietuvoje egzistuojančio emocinio lauko. „Būdinga apskritai į daugelį reiškinių žiūrėti neigiamai, pridėti neigiamus epitetus“, – tikina pašnekovė.

R. Pranskevičiūtė sako, kad į minimas grupes galima žiūrėti ir kitaip: „Grupė ar jos atstovai ir jų elgesys, susijęs su agresija, gali būti suprantamas kaip išgyvenimo strategija nepalankioje sociokultūrinėje aplinkoje. Galima pamatyti, kad dėl buvimo ne visada palankiausioje gyvenimiškoje situacijoje šie žmonės tarsi yra survival mode (išlikimo režimas). O neigiamas šių žmonių traktavimas dar labiau didina jų pirminę atskirtį ir marginalizaciją.“

Pašnekovės teigimu, paprastai tariant maskulinizmas tai – vyriškumas. Taip pat maskulinizmas platesne reikšme įvardinamas kaip vyriškumo vaidmenų ir apraiškų kultūriniai tyrinėjimai bei teorinės studijos. „Reikia atkreipti dėmesį, kaip su laiku vystėsi maskulinizmo samprata, kaip vyriškumas formuojamas, kokie jo vaidmenys ir išraiškos galimybės yra konkrečioje visuomenėje. Tai – socialiai konstruojama ir formuojama vadinamoji socialinė lytis“, – aiškina R. Pranskevičiūtė.

R. Pranskevičiūtė, paklausta, kodėl mažesniuose miestuose marozų daugiau, sieja tai sus tradiciškumu: „Lietuvoje lyčių supratimas ir reikalavimai vyrui – tradiciški. Idealus vyras turi būti stiprus, vyriškas, galintis užsidirbti, jam turi sektis ir pan. Miestuose daugiau galimybių išreikšti save kaip vyrą kitais būdais, o mažesnėse vietovėse vyrauja didesnis spaudimas vykdyti šiuos vaidmenis.“

VDU Kultūrų tyrimų centro antropologė ir Šiaulių universiteto docentė dr. Reda Šatūnienė sako įsivaizduojanti, kad provincijose marozai labiau pastebimesni. „Jų automobilis sustoja, skamba tranki muzika. Kiti žmonės galbūt turi kažkokios veiklos, kuri visuomenės taip nejaudina. Be to, mažame miestelyje ir nėra noro rodyti savo kitoniškumo“, – teigia pašnekovė.

Vertybės savaime nėra blogos

T. Kavolis tvirtina, kad pavadinimas marozai ir forsai, kaip subkultūros pavadinimai, imti vartoti, kai atsirado daugiau grupių – pankai, metalistai ir pan.: „Seniau tai buvo rajoninės gaujos, kurios neturėjo tokio identiteto. Chuliganiško elgesio galima aptikti net tarpukaryje, kai šokiuose kas nors laukdavo, kada kitas užmins ant kojos ir bus galima sukelti konfliktą. Nesuvaldyta agresija tarp jaunimo buvo visais laikais.“

Maskulinizmas, anot antropologo, nebūtinai turi kriminalizmo atspalvių, juk vyriškumo vertybės, tokios kaip jėga, ištvermė, drąsa, pačios savaime nėra blogos. „Tai reikalinga kariuomenėje, ugniagesiams ir pan. Neigiamą prasmę maskulinizmas įgyja tuomet, kai neranda sau vietos. Jaunimas, neturintis užimtumo, bando save išreikšti gatvėje“, – aiškina T. Kavolis.

Jis priduria, kad agresyvų elgesį gali lemti ir problemos šeimoje, blogas pavyzdys, noras pasijusti kietam: „Elgiamasi agresyviai ir norima parodyti, kad spjaunama ant visų. Tačiau pačios maskulinizmo vertybės, jei yra tinkamai nukreipiamos, gali atnešti puikių rezultatų.“

Susiduriama su vidiniais konfliktais

R. Pranskevičiūtė mano, kad Lietuvoje maskulinistinių grupių ne daugiau nei kur nors kitur. „Konkrečios išraiškos maskulinistinių grupių matomumas visuomenėje yra daugiau susijęs su pačia maskulinizmo problematika visame pasaulyje, su plačiai paplitusiu normatyviniu, idealiuoju vyriškumu ir manymu, koks jis turėtų būti bei su kylančiomis socialinėmis problemomis kai toks idealusis vyriškumas bei vyro įvaizdis tikrovėje yra sunkiai įgyvendinami. Kalbant apie Lietuvą, čia daugeliui nesvetima sužeistumo ir atskirties patyrimo situacija, kuri daro įtaką ir mūsų aptariamų grupių apraiškoms“, – aiškina pašnekovė.

Anot antropologės, tokia situacija būdinga įvairioms grupėms, o jei tai su maskulinizmu susiję asmenys, vyksta tarsi nereflektuoto protesto forma: „To išraiška – destruktyvumas, autodestrukcija, smurtas ir pan. Tai tiesiog bandymas protestuoti prieš situaciją ir bejėgystės būseną, nenoras su tuo sutikti.“

T. Kavolis tikina nemanantis, kad maskulistinių grupių daugėja. „Daugėja tik formos pasirinkimo laisvės. Anksčiau būdavo tos kiemo gaujos ir jokių subkultūrų, o dabar daug didesnės galimybės, kaip save išreikšti“, – sako pašnekovas.

Antropologas teigia, kad seniau be maskulinizmo, be jo vertybių išgyventi nebuvo galima – reikėjo medžioti žvėris arba eiti ir sunkiai dirbti laukuose: „Dabar viską galima nusipirkti, visai nereikalinga nei fizinė jėga, nei psichologinis tvirtumas. Šioje sumaištyje žmonėms kyla vidinių konfliktų.“