Kaune šiuos rūpesčius padėjo išspręsti „Caritas“. Mažieji ukrainiečiai dieną praleidžia dienos centre, o pasilepinti buvo išvažiavę prie Baltijos jūros.
Kelionė prie jūros
„Senamiesčio vaikų dienos centro“ kieme klegesys – aidi vaikiškas juokas, dunksi kamuolys, baigę vieną žaidimą mažieji tuoj pat tariasi kito žaidimo taisykles. Centro viduje taip pat pilna gyvasties. Visur atidarytos durys, visur pila piešiančių, žaidžiančių, linksmų vaikų.
Energingi ir linksmi mažieji dar buvo kupini įspūdžių iš poilsio prie Baltijos jūros. Vos kelias dienas praleidę Šventojoje vaikai ašarojo iš džiaugsmo kaip jiems patiko Lietuvos pajūryje.
„Buvo įdomi programa. Žinoma, ėjome prie jūros. Vaikų buvo neįmanoma ištraukti iš vandens. Žaidėme įvairius žaidimus, persirenginėjome, piešėme ant veidų, kartu ėjome valgyti. Niekas nesusirgo, visi laimingi“, – pasakojo „Carite“ savanoriaujanti ukrainietė Olena Vovk.
Veikla: O. Vovk tik atvykusi į Kauną ėmėsi savanorystės. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Išvyka prie jūros buvo vasaros užimtumo paįvairinimas. Šiaip Ukrainos karo pabėgėlių vaikai darbo dienas leidžia „Senamiesčio vaikų dienos centre“.
„Kai tėvai po darbo ateina jų pasiimti, turi dar luktelėti, nes mažieji ne taip jau noriai skirstosi. Jiems čia tikrai patinka. Kartą per dieną išeiname pasivaikščioti. Keliaujame link Kauno pilies. Vaikai ne tik pabūna gryname ore, o ir pažaidžia, pabėgioja. Centre užsiimti kiekvienas gali kuo tik nori – piešti, skaityti, organizuojamos filmų peržiūros. Centro vadovas parūpino projektorių. Žiūrime animacinius filmukus ukrainiečių kalba“, – nenuobodžią dienos rutiną vardija O. Vovk.
Poilsis: mažiesiems ukrainiečiams patiko išvyka į Šventąją. Kauno arkivyskupijos „Carito“ archyvo nuotr.
Ji ir buvo iniciatorė, paraginusi spręsti Kaune gyvenantiems ir dirbantiems ukrainiečiams kilusią problemą dėl mažųjų užimtumo per vasaros atostogas. Olena nuo pirmųjų dienų Lietuvoje ėmėsi savanorystės. Pagal išsilavinimą ji yra gydytoja, tačiau jos turima gydytojo kvalifikacija netinkama mūsų sveikatos sistemoje, todėl Olena nesuko galvos ir, kaip pati sako, atsigavusi nuo patirtų išgyvenimų Ukrainoje, ėmė savanoriauti – pradžioje pabėgėlių registracijos centre, vėliau „Carite“.
Tikslas buvo padėti vaikams pabėgti nuo karo prisiminimų.
Kasdienis užimtumas
Olena palaiko glaudžius ryšius su Kaune gyvenančiais ir dirbančiais ukrainiečiais. Vaikams pavasario kalendoriuje braukiant dienas iki išsvajotos vasaros, tėvai ėmė nerimauti – kaip pasirūpinti vaikais, kai suaugusieji visą dieną leis darbe. Šiais rūpesčiais Olena pasidalijo su „Lietuvos Carito“ humanitarinės pagalbos koordinatore Svajone Lapiniauskienė.
Svajonė Lapiniauskienė. Justinos Lasauskaitės nuotr.
„Svarsčiau, kur rasti saugią aplinką vaikams ir esu labai dėkinga centro direktoriui, kad jis sutiko vasarą „įsidarbinti“ ir mus įsileisti“, – S. Lapiniauskienė pasakodama perbėgo per čia esančią virtuvę ir valgyklą, koplytėlę, žaidimų kambarius.
Nuo 2000 m. veikiančio „Senamiesčio vaikų dienos centro“ direktorius Tomas Sabaliauskas įsiterpia, kad priėmę ukrainiečių vaikus, neuždarė durų lietuviukams. Akredituoti šio centro lankytojai renkasi ir vasarą, tačiau jų būna kiek mažiau, todėl vietos pakanka ir kauniečiams, ir ukrainiečiams.
„Lietuviai, praradę dalį dėmesio pradžioje, nebuvo labai patenkinti. Tačiau adaptacinis periodas praėjo sklandžiai ir dabar jau visi kartu žiūri animacinius filmukus ir ukrainiečių kalba lietuviukams ne joks barjeras“, – anot T. Sabaliausko nėra užbrėžta, kad ši teritorija ukrainiečiams, o štai ši lietuviams.
„Pas mus yra kelios mergaitės, kurios jau pramoko lietuviškai. Jos labai greitai prisitaiko, kai reikia bendrauti. Žinoma, reikėjo šiek tiek laiko visiems priprasti. Dabar jau, galima sakyti, yra kolektyvas ir neslopsta emocijos, kai, tarkime, švenčiamas kurio nors lietuviuko gimtadienis ir pakviečiami mūsiškiai“, – O. Vovk pati tryško emocijomis, kad pradžioje atrodžiusi sunki užduotis pasirūpinti per 30 mažųjų ukrainiečių dienos centre, dabar sustyguota ir sklandi.
Tomas Sabaliauskas. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Keičiasi poreikiai
Pasakodami apie vaikų užimtumą dienos centre suaugusieji nejučiomis grįždavo prie prisiminimų iš Šventosios. Ši išvyka prie jūros buvo ypatinga. „Lietuvos Carito“ humanitarinės pagalbos koordinatore S. Lapiniauskienė pasakoja labai norėjusi išvežti vaikus iš miesto, kad jie bent keletą dienų pabūtų kuo arčiau gamtos.
Šitai pasisekė, nes gyveno Šventajai būdinguose mediniuose nameliuose 150 metrų atstumu iki jūros. „Vaikai, atrodo, gyvena šia akimirka ir yra laimingi, tačiau jų išgyvenimai karo niokojamoje šalyje niekur nedingo. Kai kurie metus nematė savo tėčių ir bendrauja su jais tik vaizdo skambučiais. Tikslas buvo padėti vaikams pabėgti nuo karo prisiminimų“, – nematomus mažųjų išgyvenimus mini S. Lapiniauskienė.
Visi kartu žiūri animacinius filmukus ir ukrainiečių kalba lietuviukams ne joks barjeras.
Koordinatorė pasakoja dar vieną naujieną. Parengtas „Šeimų draugystės projektas“. Materialinė pagalba dabar kiek mažiau reikalinga Kaune gyvenantiems ukrainiečiams, tačiau itin trūksta psichologinės ir informacinės pagalbos.
„Šeimų draugystės projektas“ veiks parapijose, kur renkasi lietuvių ir ukrainiečių šeimos. Projektu bus skatinama draugystė, kad ukrainiečių šeima galėtų paskambinti lietuvių šeimai, pasikalbėti, pasikonsultuoti ar paklausti, jei ko nors nežino, o gal kartą per savaitę susitikti kur nors arbatos atsigerti, ledų paskanauti.
Maudynės: vaikai mėgavosi Baltijos bangomis. Kauno arkivyskupijos „Carito“ archyvo nuotr.
„Svetimoje šalyje nėra lengva. Na, kad ir užsiregistruoti pas gydytoją. Mums atrodo viskas paprasta, bet jiems nėra taip paprasta, nors oficialiai jie turi tokias pačias galimybes kreiptis į gydytoją“, – ukrainiečiams reikalingos pagalbos pokyčius mini S. Lapiniauskienė.
Prieš kelias savaites humanitarinės pagalbos koordinatorė grįžo iš Ukrainos. Ten susitiko su vietos „Carito“ organizacijomis, nuvežė 300 tūkst. eurų paramą ir išsiaiškino paramos poreikius.
Karo alinamoje šalyje jie taip pat keičiasi. Anot koordinatorės, rugpjūčio mėnesį vyks 6-oji „Carito“ inicijuojama paramos Ukrainai akcija. Konkretus poreikių sąrašas dar nebaigtas, tačiau jau aišku, kad labiausiai Ukrainoje likusiems žmonėms reikia higienos priemonių ir visko, kas padėtų vandenį padaryti geriamą.
