Migrantai Lietuvoje: čia verda ir kasdienis gyvenimas, ir emocijos

  • Teksto dydis:

Ką patiria kasdien pas migrantus keliaujanti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos dienos centro darbuotoja Ieva Čičelytė, kokios nuotaikos vyrauja palapinių miestelyje ir kodėl kai kuriems tenka ne tik vieną kitą raminantį žodį ištarti, bet ir parūpinti rūkalų, domisi LNK žurnalistė Karolina Liukaitytė.

– Ieva, papasakokite, ką kuruojate „Carite“ ir kiek metų jūs dirbate šioje srityje?

– Šioje srityje aš esu penkerius metus, o pati programa vyksta nuo 2008 metų. Ši programa rūpinasi prieglobsčio prašytojais ne tik esančiais Pabradėje, bet ir visur kitur Lietuvoje.

– Šiuo metu gelbėjate ir tiems migrantams, kurie kol kas savo dienas leidžia užkardose?

– Taip, tam tikra prasme taip.

– O koks jūsų darbas yra čia? Kaip atrodo kiekviena jūsų diena? Kokiais klausimais gelbėjate migrantams? Kaip supratau, ne tik būtiniausiais, kasdieniais dalykais  gelbėjate, bet net ir psichologinę pagalbą kartais turite teikti?

– Psichologinė pagalba – galbūt per stipriai pasakyta. Tačiau socialinė pagalba, emocinė pagalba ne ką mažiau svarbi. Ir tam mums pakanka kompetencijų. Svarbiausi klausimai: kaip tu, kaip gyveni, kaip prabėgo tavo diena?

Yra kiti dalykai, pavyzdžiui, tu neturi privataus gyvenimo čia, nes aplink labai daug žmonių. Niekada nesi vienas. Negali taip lengvai prisitaikyti prie staiga pasikeitusio maisto.

– Kokios emocijos leidžiant dienas ten, už tvoros? Atrodo, lyg ten bando virti toks kasdienis gyvenimas, mačiau vaikų žaidimų aikštelę, žmonės su šeimomis vaikšto. Bet vis tik psichologinė būklė leidžiant laiką atvykus į išsvajotus vakarus ir būnant uždarytiems ten, na, nėra pati geriausia.

– Žinoma, pačių įvairiausių būklių yra. Žiūrint, kokią socialinę pagalbą patiria žmogus. Kas turi šeimas, ko gero, yra lengviau nei tiems, kurie neturi šeimų, nes palaikymas yra be galo svarbus.

– Jūsų akimis, kam yra sunkiausia?

– Sunkiausia turbūt tiems žmonėms, kurių lūkesčiai buvo labai dideli ir kuriems sudėtinga prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.

– O ko jie tikėjo? Su kokiais lūkesčiais jie keliavo? Kaip ir sakė, jie neplanavo atsidurti Lietuvoje ir būti sulaikyti. Ko vedini jie paliko savo gimtąsias šalis? Ką jūs išgirstate ten nuėjusi?

– Frazė numeris vienas – geresnio gyvenimo.

– Kas tai yra?

– Mums tai galbūt reiškia kažkokį finansinį stabilumą. O užsieniečiams sunku pasakyti, ką tai reiškia. Žiūrint, iš kokio regiono yra žmogus, ar jis turi artimųjų toje svajonių šalyje ar neturi. Nors paprastai yra dėsninga, kad žmonės keliauja pas savus. Rytai keliauja pas Rytus, esančius ne Rytuose, o, pavyzdžiui, Vakaruose.

– O su kokiomis problemomis jie čia atvykę susiduria? Kad ir gyvenimas vienoje palapinėje su labai skirtingų kultūrų žmonėmis, skirtingų religijų kaimynais. Ar tai jiems sudėtinga?

Stebuklų nepadarysime, bet būti su žmogumi, kol jis pas mus yra, mes galime. Kalbėti tiesą mes jam galime. Padėti suprasti, ko jis nesupranta, tikrai mes galime, nes mes suprantame.

– Jūs labai teisingai įvardijote – pagrindinės problemos dėl skirtingų kultūrų, religijų. Tačiau yra kiti dalykai, pavyzdžiui, tu neturi privataus gyvenimo čia, nes aplink labai daug žmonių. Niekada nesi vienas. Negali taip lengvai prisitaikyti prie staiga pasikeitusio maisto. Maistas yra toks, koks yra, kokį mes jį valgome. Bet žmonėms iš gurmanų šalių tai yra labai sudėtingas iššūkis. Kalbos barjeras yra vienas iš svarbesnių. Nors mes einame su tiek, kiek mes žinome – su vienu, kitu užsienio kalbos žodžiu. Ir kažkaip vis tiek kuriant normalų, lygiavertį santykį pavyksta tam tikrus dalykus aptarti.

– O kaip jūs ten susikalbate? Kokiomis kalbomis jie ten dažniausiai kalba? Kaip pavyksta suteikti vadinamąją socialinę pagalbą, apie kurią jau pasisakėte?

– Tai yra didžiulis slėpinys. Mes ir patys nežinome, kaip tai atsitinka.

– Gal gestais?

– Gestai – viena iš priemonių. Vienas kitas žodis tos užsienio kalbos, kuria žmogus kalba. Mums užsienio kalbos – tam žmogui gimtosios.

– Tai kokių žodžių jūs mokate ir kokių kalbų?

– Aš moku pagrindinius žodžius pasakyti kurdų, arabų kalbomis. Truputį persų kalba. Bet labai svarbu, kad ir žmonės, kurie čia apsigyvena, išmoksta šiek tiek lietuviškai ir man tikrai sudainuoja širdis, kai išgirstu lietuvišką žodį.

– Tie žmonės, kurie čia atkeliavo per pačius paskutinius mėnesius, mes jau aptarėme, kuo jie skiriasi nuo tų, kurie Lietuvą pasiekė šiek tiek anksčiau – jie yra labiau pasimetę, panikoje, nesupranta, kas su jais bus. Kokios nuotaikos tų asmenų tarpe ir kaip jiems sekasi čia prisitaikyti?

– Pačios įvairiausios. Kiek yra žmonių, tiek yra nuotaikų.

– Ar yra gerų?

– Gali būti ir neblogų nuotaikų. Pažiūrėkime į vaikus. Vaikai džiaugiasi, kad turi tėvus šalia ir nesvarsto apie geresnį gyvenimą apskritai. Tačiau kalbant apie žmones, kurie patiria namų, artimųjų ilgesį, tai iš tiesų kyla įvairaus sudėtingumo situacijų. Ir čia kuo mes galime padėti – eiti šalia žmogaus per visą tą periodą, kuris yra. Pasinaudodama proga norėčiau pasakyti Lietuvos žmonėms – nebijokime šito dalyko. Stebuklų nepadarysime, bet būti su žmogumi, kol jis pas mus yra, mes galime. Kalbėti tiesą mes jam galime. Padėti suprasti, ko jis nesupranta, tikrai mes galime, nes mes suprantame. O ko mes nesuprantame, galime visada pasiklausti specialistų. Nereikia bijoti šito santykio.

– Ir jūs kiekvieną dieną jiems padedate ne tik pokalbiais, ne tik patarimais, kaip čia prisitaikyti, bet ir pačiais būtiniausiais reikalais – kad ir prekių nupirkimu. Tai ko jiems labiausiai reikia, ko jie prašo?

– Pirmoji pagalba yra maistu. Žmonės, kurie turi galimybių, nori gaminti savo kilmės, šalies maistą. Antras dalykas yra saldumynai, na, streso situacijoje mes visi juos valgome ir čia nieko nuostabaus. Ir viena kita priklausomybė, susijusi su rūkimu greičiausiai irgi nieko nenustebins.

Žmogus nori paskambinti namo. Žmogus nori sužinoti, kas su juo bus. Galbūt šis klausimas yra įdomiausias, nes labai mažai, kas žino, kas su tuo žmogumi bus.

– Tai jūs jiems ir rūkalų parūpinate, jeigu labai reikia?

– Taip.

– Musulmonai, tarkime, negali alkoholio vartoti. Ar esate išgirdę tokių prašymų, kad gal kažkas ir vyno taurę nori išlenkti?

– Tokio prašymo tikrai nesu girdėjusi. Nebūtinai žmogus praktikuojantis musulmonas, jis kartais kultūrinis musulmonas gali būti. Bet tokio prašymo niekada nesu girdėjusi.

– O kokie yra buvę keisčiausi prašymai?

– Man atrodo, šitoje situacijoje keistų prašymų nėra buvę. Aš galėčiau pasakyti populiariausius. Pavyzdžiui, žmogus jaučiasi labai pavargęs. Žmogus jaučiasi labai sutrikęs: ką daryti, ką daryti? Žmogus nori paskambinti namo. Žmogus nori sužinoti, kas su juo bus. Galbūt šis klausimas yra įdomiausias, nes labai mažai, kas žino, kas su tuo žmogumi bus. Tai yra jo ir Migracijos departamento reikalas.

– O jums pačiai kokių sudėtingiausių situacijų buvę, į kurias teko pakliūti, padedant migrantams?

– Santykio kūrimas visada turbūt numeris vienas. Nes nuo to viskas priklauso. Jeigu tu su žmogumi sutarsi, pavyks padaryti daug dalykų labai gerai ir pavyks sukurti žmogui socialinė pagalbos tinklą. Neturėčiau kito, bet santykio kūrimas.

 

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Leiskite paklausti

Leiskite paklausti portretas
Kodėl migrantams garantuojama teisė nesiskiepyti ir gauti 89eu dienai, nors jie nieko nedirba, tik šika į termosus ir kenkia Lietuvai?

senelis

senelis portretas
dokumentu saziningi zmones nenaikina naikina tik nusikalteliai kuriuos nedelsiant be teismo utilizuoti

Eilinė propoganda

Eilinė propoganda portretas
Dar viena gailestingoji,ten gal 5 iš šimto turėjo tikslą išvažiuoti kad užsidirbtų tam geresniam gyvenimui,likusieji geram gyvenimui kitų sąskaita,taip kad šita gailestingoji rūkalų tiekėja ne savo vietoje.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių