Migrantus maitinančioms moterims – šokiruojančios dovanėlės: termoinduose randa šlapimo ir išmatų

„Žinokite, kai atidarėme... netgi pareigūnai nenorėjo mums nešti tuos termoindus. Sako: „Nenešime, nes ten pridergta“. Sakau: „Atneškite, mes išsiplausime, bet paskui nesinorėjo nė plauti...“ – pasakojo Naujosios Skirsnos valgyklėlės virėja Žydra Šimeliauskienė.

– Kaip galvojate, kodėl nelegalūs migrantai šitaip paniekinančiai ir net pažeminančiai pasielgė su jumis – su žmonėmis, kurie jiems tiekia maistą?

– Ten buvo keli žmonės, negaliu sakyti, kad visi jie – tokie. Matyt, buvo keli žmonės, kurie protestavo, gal jie norėjo toliau eiti...

– O ar su jais buvo kalbama, kokio maisto jie nori? Koks maistas turėtų būti jiems tiekiamas?

– Taip, mes su jais kalbėjome, todėl pradėjome tiekti maistą tokį, kokį jie nori. Kadangi jie grąžino visą maistą – žuvį, netgi jautieną – ir tą grąžino, nes jiems atrodė, kad ten kiauliena. Aišku, mes nesusikalbame jų kalba. Tarp jų mažai kalbančių anglų kalba, aš pati angliškai nekalbu. Atsirado keli, kurie kalba rusiškai, tada mes susikalbėjome, ko jie nori, ir dabar tiekiame maistą grynai tokį, kokio jie pageidauja. O jie labiausiai pageidauja, kad būtų vištiena, sriubos. Jautienos sriuba dabar jau tinka... Ir makaronai, ryžiai. Bandėme duoti grikius – grąžino net nepalietę. Bandome susikalbėti, nes jie irgi yra žmonės. Jie nevalgo, jų kultūra – kitokia.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

– Ar iš tikrųjų taip buvo, kad vyko tarsi protestas ir jie šaukė, kad duotumėte jiems hamburgerių ir koka kolos?

– Jie prašo „McDonald'o“ maisto, koka kolos. Va, tokių maistų jie nori.

Bandome susikalbėti, nes jie irgi yra žmonės. Jie nevalgo, jų kultūra – kitokia.

– Ar bandėte maistą derinti, kad būtų kažkas panašaus kaip, sakykime, „McDonald'e“?

– Nelabai galime tai suderinti, kadangi jie turi ir mažamečių vaikų. Na, vis tiek reikia kažkaip suderinti, kad žmogus gautų visas reikiamas medžiagas – kad būtų angliavandeniai ir visa kita... Mes bandėme daryti koldūnus – jiems netiko – jie išgnaibė, išgnaibė ir paliko. Moterys pačios darė, bet jiems niekas neįtiko.

– Jūs teigėte, kad pastebėjote tarsi subkultūrą kaip kalėjime, kai vieni tarsi tampa viršesni už kitus, ir staiga nuolankesnius pradeda engti. Kas ten vyko ir kaip jūs tai pastebėjote?

– Gal aš klystu, bet ten valdžia yra vyrų. Maistą pasiimti ateina ir išsidalina pirmiausiai vyrai, paskui moterys. Dabar jų sumažėję – buvo beveik 100, dabar – 49. Dabar jie yra kitokie, bet vis tiek vyrauja tai, kad pirmiausiai vyrai eina valgyti.

– Kai vežate maistą, ar jaučiatės saugiai ten nuvykę?

– Aš, taip. Ten yra apsauga. Niekas neveža, tik aš vežu. Jie gal jau prie manęs priprato. Iš pradžių tai tikrai buvo ir panikos žvilgsnių. O dabar gal jie priprato ir patys adaptavosi. Aš manau, jie patys nežino, kur dėtis. Iš tikrųjų, dabar jau kokias keturias dienas mes galime su jais labai gerai susibendrauti. Jie pasako, ką vakarienei labiau norėtų, ir mes stengiamės padaryti tai, ko jie prašo. 

– Kaip apibūdintumėte situaciją šiandien lyginant su tuo, kai gavote tuos nemalonius siurprizus, ir kai maistas buvo paniekinamai mėtomas ant žemės?

– Jie visiškai pasikeitė – atsirado bendravimas, mes pradėjome pirštais susirodyti. Aš angliškai nelabai moku, bet susikalbame. Jie patys pasidarė linksmesni. Kitaip bendrauti pradėjo. Gal jie mus matė kaip priešus, o dabar pamatė, kad mes nieko blogo jiems nenorime. Aišku, būti uždarytiems, kai saugo vyrai su aprangomis ir automatais, gal jiems baisiai atrodė, bet dabar jau jie kitaip bendrauja, kitaip elgiasi.

– Kas bus, jei ten atvyks dar daugiau neteisėtų migrantų? Jei, kaip sakėte, dabar yra 49, o atvyks dar koks 100? Kaip tada situacija gali pasikeisti?

– Aš galvoju, kad iš pradžių bus taip blogai, kadangi bus nesusikalbėjimų tarp jų pačių, man taip atrodo.