„Pavyzdžiui, mano dėdės sūnus buvo kalinys, išėjęs iš kalėjimo jis neturėjo kur gyventi, ir jį mano mama priglaudė. Jis gyveno pas mus, padėdavo buities darbuose. Nebuvo pas mamą kažkokios baimės, kad jis čia mus apvogs ar dar kažką padarys. Mano giminaitė paliko vaiką vaikų namuose, mama jį įsivaikino. Tokie pavyzdžiai, kuriuos aš matydavau savo artimoje aplinkoje, formavo mano požiūrį į žmones, aš kitaip net nelabai įsivaizduoju, kad galėtų būti“, – kalbės Daiva.

Laidos metu moteris papasakos ir apie savo vizitą pas į Lietuvą atvykusius kitataučius. Tarkime, į pabėgėlius Daiva žiūri visai kitomis akimis: „Mačiau ten žmones su savo istorijomis ir didelėmis viltimis apie geresnį gyvenimą. Nebuvo taip, kad jie prie manęs pultų, kažko prašytų ar siūlytų. Buvo tik pora žmonių, kurie atėjo ir parodė savo mobiliuosiuose telefonuose receptus vaistams. Visos mamos natūraliai pasidaro jautresnės temose, susijusiose su vaikais. Esu ne išimtis. Todėl kiek galiu, tiek padedu ten esančioms mamoms ar vaikų besilaukiančioms. Pavyzdžiui, yra 30 nėščių moterų. Visiškai neseniai pirkau vitaminus joms, pirkau tyreles vaikams, mišinukus. Reikia ir medicininės priežiūros. Todėl susitariau su savo viena pažįstama akušere, kuri padėjo apžiūrėti tas besilaukiančias moteris“.

Didžiulis išgąstis, kai supranti, kad iš visos šeimos branduolio nieko nebeliko ir nebeturėsi į ką atsiremti.

Daiva sako, kad turime atskirti du dalykus: tai, kas vyksta politikoje, nėra tas pats, kas darosi Lietuvos žemėje. Juk kalbame apie gyvus žmones: „Kai man kilo klausimas, kodėl žmonės bėga iš Irako, Irano, Kamerūno ar Eritrėjos, paskaičiau, kas vyksta tose šalyse ir kas tuos žmones skatina palikti savo namus. O tai nėra lengvas sprendimas. Dabar pasakytų – važiuok į visiškai nepažįstamą kraštą, kitokį klimatą, gyventi kitokiomis sąlygomis negu esi įpratęs“.

Laidos metu moteris prabils ir apie savo skaudžius vaikystės išgyvenimus ir netektis: „Galiu pasakyti, kad žinau, kas yra depresija. Kėliau klausimą, kodėl man taip nutiko? Mirė mama, po metų įbrolis, tėtis mirė, kad aš buvau visai maža. Tuomet supranti, kad likai pasaulyje vienas, nebėra artimiausių šeimos narių. Didžiulis išgąstis, kai supranti, kad iš visos šeimos branduolio nieko nebeliko ir nebeturėsi į ką atsiremti. Pats turėsi spręsti problemas, tiek moralines, tiek emocines, tiek finansines. Taip, tada žemė slysta iš po kojų“.

Kaip reguliarūs apsilankymai pas psichologus pakeitė Daivos gyvenimą? Kokių vaikystės traumų pavyko atsikratyti tik praėjus 35 metams? Ir kodėl verta atvirai kalbėti apie sunkumus? Jau šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“.