Vilkpėdės ligoninės vyriausioji slaugė Ana Kovalevska pasakoja, kad prižiūrėti mirštančius pacientus nusprendė ieškodama prasmės savo gyvenime. Patirties šioje srityje ji turi jau apie dešimt metų ir sako, kad tai buvo vienas geriausių jos sprendimų.

„Yra geras jausmas, kai gali žmogui padėti – nuskausminti, paguosti. Dabar turime pacientę, kurios šuniukas liūdi namuose be jos. Leidome sūnui atvežti augintinį, ir visi džiaugiamės – pacientė, šuniukas ir mes kartu, matydami džiaugsmą ligonio akyse“, – dalijosi A. Kovalevska.

Tačiau ne visi gali ar nori dirbti tokį darbą. Ypač jauni žmonės nepakelia matomo skausmo.

„Reakcijos būna įvairios – kai kurie priima ramiai, kai kurie su ašaromis. Kai kuriems labai sunku susitaikyti su mirtimi, ypač matant jaunus žmones, kuriems tai – paskutinė gyvenimo stotelė. Artimųjų skausmas ir neviltis taip pat nėra lengva“, – pasakojo A. Kovalevska.

Didžiausia problema šiame darbe – darbuotojų trūkumas.

„Mūsų kolektyvo amžiaus vidurkis jau virš 50 metų, turime ir pensininkų. O jei, pavyzdžiui, žiemą daugiau sergančių, būna tikras iššūkis sudėlioti grafiką – trūksta žmonių. Būtų tikrai puiku, jei atsirastų daugiau norinčių dirbti pas mus“, – atviravo A. Kovalevska.

Tą patį pabrėžia ir Karoliniškių poliklinikos slaugos vadovė Vaida Danielė. Tačiau, pasak jos, labiau nei slaugytojų trūksta jų padėjėjų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Būna, kad žmogus įsidarbina, bet po kelių dienų parašo prašymą išeiti – supranta, kad tai ne jam. Ne visi gali matyti žaizdas, asistuoti slaugytojams, matyti senų žmonių gyvenimą – nes namuose randama visko. Tai tikrai nėra lengvas darbas“, – teigė V. Danielė.

Ligonių kasos pastebi, kad paliatyviosios pagalbos pacientų kasmet daugėja. Per pastaruosius dvejus metus į ligoninę paguldyta kone 40 proc. daugiau žmonių, o besikreipiančiųjų padaugėjo net 80 proc.

„Matome, kad skaičiai tikrai didėja. Tikėtina, kad tai susiję su informacijos sklaidos augimu – vis daugiau žmonių žino apie šias paslaugas ir kaip jomis pasinaudoti. Šuolis dar didesnis – paslaugų suteikta net 84 proc. daugiau“, – aiškino Ligonių kasos paslaugų kompensavimo skyriaus patarėja Oksana Burokienė.

Šeškinės poliklinikos paliatyviosios pagalbos namuose koordinatorė Loreta Petkevičienė sako, kad tokiu būdu prižiūrimų pacientų galėtų būti dar daugiau.

„Atliekame ir ambulatorinės slaugos paslaugas namuose, todėl matome, kur pacientams reikėtų paliatyviosios pagalbos. Tuomet kalbamės su pacientu ir jo artimaisiais – aiškiname, kuo šios paslaugos skiriasi. Visgi ne visi pacientai nori jas priimti, nors poreikis akivaizdus“, – pasakojo L. Petkevičienė.

Medikai pastebi, kad dažniausiai šios pagalbos prireikia 60 metų ir vyresniems pacientams. Tačiau vidutinis amžius vis tiek siekia apie 40 metų, nes tarp jų pasitaiko ir labai jaunų žmonių, kuriems reikalinga paliatyvioji slauga.

„Dauguma pacientų yra vyresni nei 65 metų, tačiau būna ir jaunų. O jų būklė keičiasi labai greitai – vieną dieną gauname gydytojo siuntimą, kad reikia teikti paslaugą, po kelių dienų paciento jau nebėra“, – apgailestavo V. Danielė.

Su mirštančiais pacientais dažniausiai dirbama komandomis. Jų sudėtis ir žmonių skaičius priklauso nuo įstaigos, tačiau įprastai į komandą įeina gydytojas, dvi slaugytojos, dvi slaugytojo padėjėjos, medicinos psichologas ir socialinis darbuotojas.

Pernai įvairioms slaugos paslaugoms valstybė skyrė beveik 30 mln. eurų.