Tragedijos atgarsiai

Mūsų miesto šunų reikalai

Socialinių mokslų daktaras

Suskaičiuota, kad klaipėdiškiai namuose laiko daugiau nei 3000 šunų, o registruotų yra tik 681. Iš 150 kovinių šunų užregistruoti 38. Taigi dešimtmetis visų miesto tarybų triūsas sureguliuoti šunų ūkį nieko nedavė. Kaip buvo netvarka, taip ir liko, tik dar padidėjo. Mat pastaruoju metu miestiečiai įjunko auginti ne kokius nors pudelius ar pekinus, bet agresyvius, nevaldomus ir nenuspėjamo charakterio pitbulterjerus, mastifus, stafordšyro terjerus, rotveilerius, bokserius. Būtent visi jie ir pridaro daugiausiai bėdų tiek aplinkiniams, tiek šeimininkams.

Devynių mėnesių Karinos Pilskajos tragedija galbūt taps tuo atskaitos tašku, nuo kurio ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje šunų savininkai bus pradėti tvarkyti ne deklaracijomis ar raginimais ir turės atsakyti pagal visus galiojančius įstatymus. O atsakyti tikrai yra už ką. Vien 2000 m. nuo šunų nukentėjo 343 Klaipėdos gyventojai, 2001 metais - 264, šiais metais, dar nepraėjus nė pusmečiui, apkandžiota daugiau nei 100 miestiečių; vienas atvejis, kaip minėjau, mirtinas.

Gal, gerb. skaitytojau, Jums atrodys keista, bet nešunišką miesto šunų gyvenimą Klaipėdoje kontroliuoja šešios institucijos. Esant tokiai griežtai kontrolei, atrodo, jokių net menkiausių nusižengimų neturėtų būti, deja, kaip liaudies išmintis sako - daug auklių, o vaikas - be galvos. Tik šiuo atveju ne vaikas, o šunų savininkai.

Gal, gerb. skaitytojau, Jums atrodys keista, bet nešunišką miesto šunų gyvenimą Klaipėdoje kontroliuoja šešios institucijos. Esant tokiai griežtai kontrolei, atrodo, jokių net menkiausių nusižengimų neturėtų būti, deja, kaip liaudies išmintis sako, - daug auklių, o vaikas - be galvos. Tik šiuo atveju ne vaikas, o šunų savininkai.

Tvarkdarių daug, o tvarkos - nėra

Pirma institucija būtų Gyvūnų registracijos centras. Jos funkcija - užregistruoti, paženklinti, sutvarkyti gyvūno dokumentus, perduoti informaciją mokesčius renkančiai institucijai. Kaip minėjau, suregistruota yra tik 681 šuo. Registravimo centras bausti nedrausmingų gyvūnų savininkų negali.

Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos funkcijos patikėtos Jurgitos Gustaitienės individualiai įmonei “Nuaras”. Gaudama iš savivaldybės finansavimą, įmonė turi gaudyti benamius gyvūnus, surankioti ir sunaikinti gyvūnų lavonus, užmigdyti bei kontroliuoti žmonių augintinius. Įvairius tvarkos pažeidėjus turi teisę tik sudrausminti, bet bausti taip pat negali.

Trečia institucija, reguliuojanti šunų, kačių ir jų savininkų gyvenimą, yra Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ten dirbanti gyvūnų globos inspektorė Dalia Gailienė rūpinasi šunų gerove, kontroliuoja, kad gyvūnai būtų tvarkingai laikomi, nekankinami, gerai maitinami, auklėjami, kad būtų registruoti. Tačiau inspektorė negali įeiti į privačią valdą, t.y. butą, negali bausti. Visam tam reikalui reikia teismo sprendimo, kurio, suprantama, gauti neįmanoma. Tad inspektorei nieko kita nelieka, kaip konstatuoti faktą apie pažeidimą ir visą tą reikalą perduoti antstoliui. Pastarasis daugeliu atvejų taip pat yra bejėgis.

Ketvirta šuns likimą lemianti institucija yra savivaldybė. Savivaldybės taryba ne tik priima Gyvūnų laikymo taisykles, bet atitinkama jos administracinė komisija turi teisę bausti netvarkingus šunų ir kitų gyvūnų savininkus. Be to, atitinkama savivaldos vykdomoji institucija gali įgalioti savo pareigūnus surašyti protokolus dėl gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo. Deja, tokių įgaliotų asmenų kol kas savivaldybėje nėra.

Kai tokia situacija, visų žvilgsniai krypsta į policiją. Pasirodo, tikrai policija turi teisę pažeidusiam gyvūnų laikymo taisykles piliečiui ne tik surašyti protokolą, bet ir jį nubausti. Tačiau čia yra vienas “bet”. Keistai atrodo, kai tokia “civilinė” funkcija yra užkrauta ant policijos pečių. Juk policininkų katastrofiškai neužtenka vagims ir banditams gaudyti, nusikaltimų prevencijai, patruliavimui, o čia dar ir su šunimis tampytis bei su jų savininkais aiškintis. Galbūt dėl tos priežasties policininkai Klaipėdoje vidutiniškai per metus nubaudžia tik 100-130 šunų savininkų.

Na, ir šešta institucija, privalanti užsiimti šuniškais reikalais, būtų urėdijų valdininkai ir valstybės saugomų teritorijų bei parkų direktoriai. Jie taip pat turi teisę pažeidėjams surašyti protokolą ir nubausti. Deja, niekas nerašo ir nebaudžia. Ir tai suprantama, nes, kai užsiimi savo ir savo giminės žemės perkėlimais į tas saugomas valstybės teritorijas, kur ten užteks laiko dar ir šunis po parkus vaikytis.

Taigi šešios valdžios struktūros, įstatymai, taisyklės, etatai, o miestas pilnas palaidų šunų ir nebaudžiamų bei nieko nebijančių jų savininkų!

Tragedijos nuojauta

Sunkiosios atletikos treneriui Broniui Vyšniauskui vien nuo minties apie palaidus šunis pradeda drebėti rankos. Bet ir yra dėl ko! Nei rytą, nei vakare Melnragės ir Girulių girioje neįmanoma sportuoti. Žiūrėk, iš už krūmo ir išlenda ne ką už veršį mažesnis šuo. Dešimtys jų šmirinėja ir apie miesto stadioną. Treneris nei pats gali girios takeliais bėgioti, nei sportininkus ten išvesti. Ką jau kalbėti apie vaikus, už kurių sveikatą treniruočių metu jis atsako. Nesibaigiantis karas su šunų savininkais jokių rezultatų neduoda. Matyt, ir čia reikia laukti tragedijos. Juk net vaikai žino, kad šuo vejasi bėgantį, tad kada ir kam koks nors šunėkas išdraskys blauzdas, yra tik laiko klausimas. Gerai dar, jei tik blauzdas.

Ne kitokia situacija ir kitose miesto vietose. Štai kad ir tokia Vingio gatvės Nr. 39-18 gyventoja Ženė Petrovienė, nuolat savo komunaliniame bute laikanti 10-15 šunų. Matyt, plačiai nereikia aprašinėti situacijos, kurioje priversti gyventi kaimynai, juoba kad minėtoji persona už stiklą naminės šunims pavedžioti samdo valkatas. Ir niekas nieko jai negali padaryti! Į buto vidų neįsileidžia (buto viduje grotos), tad nei protokolą surašysi, nei baudą paskirsi, o ir iš teisėjo sankcijos patekti į butą neišprašysi. Tad taip ir kamuojasi visi metų metus.

Tokių žmonių, laikančių po keliolika šunų ar kelias dešim-tis kačių, mieste - ne vienas ir ne du. Iš meilės ir begalinės mielaširdystės gyvūnams tokie žmonės tiesiog pragaru paverčia visų aplinkinių žmonių gyvenimą.

Suprantama, atskira kalba yra apie šunų teršiamą aplinką. Ir čia šunų savininkai privalo patys susirinkti savo numylėtinių išmatas, deja, to dar niekam Lietuvoje neteko matyti. Todėl, jei įlipsi į tokią “dovaną”, per daug nesistebėk, nes jų pilnos ne tik pakampės, bet ir miesto skverai, aikštės, vejos, kiemai. Vėlgi - nėra nei jėgos, nei galios ką nors pakeisti, o tiksliau - nėra nė menkiausio noro.

Irina Ščiukina ir jos šuva

Ypač didelį pavojų kelia koviniai ir agresyvūs šunys. Jų registravimas ir laikymas itin sudėtingas. Kai kurių rūšių šunis iš viso draudžiama laikyti. Kadangi baudos už šunų laikymo taisyklių pažeidimus nedidelės ir tik atskirais atvejais siekia kelis šimtus litų (palyginkite su milžiniškomis baudomis už nežymius kelių eismo taisyklių pažeidimus), tad daugelis savininkų iš viso nesuka galvos nei dėl šuns registracijos, nei dėl dresavimo, nei dėl kitų dalykų. Laiko tokį šunį bute - ir tiek.

Štai neseniai visoje Lietuvoje išgarsėjo tokia klaipėdietė Irina Ščiukina ir jos pitbulterjeras. Taigi tas jos šuo: 1) sukandžiojo 10-metį kaimynų vaiką Julių, nukando jam nosies galą, padarė daug kitų sužalojimų; 2) sukandžiojo 18 m. kaimynę; 3) sukandžiojo tėvą, bandžiusį apginti savo dukrą; 4) užpuolė ir sukandžiojo į svečius atėjusius I.Ščiukinos giminaičius; 5) sukandžiojo pačią I.Ščiukiną.

Gal laukiama, kol tarp aukų bus pats Lietuvos Prezidentas? Kada suįžūlėjusiai šuns šeimininkei ir jos agresyviam augintiniui bus parodyta jų vieta?

Vien šis I.Ščiukinos pavyzdys parodo, kokios bejėgės ir bedantės yra visos šešios už šunų reikalus atsakingos tarnybos. Jos net kraštutinės agresijos atveju bepročiui šuns savininkui tegali pirštu pagrasinti.

Specialistai teigia, kad už šuns elgesį 90 proc. yra atsakingas jo savininkas. Rodos, jie yra neteisūs - savininkas už savo augintinį turi būti atsakingas 100 proc. Jei jis to negali garantuoti arba nesugeba to padaryti, šuo iš jo turi būti atimtas. Lygiai taip pat turi būti elgiamasi ir su tais šunimis, kurių savininkai nesilaiko Gyvūnų laikymo mieste taisyklių.

Kito kelio nėra, nes kitaip didesnės ar mažesnės tragedijos, susijusios su žmogaus geriausių draugų neprognozuojamu elgesiu, gali tapti mūsų gyvenimo kasdienybe. Ko gero, taip jau ir yra.