“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Neįgalumas – mūsų gyvenimo kasdienybė

Socialinių mokslų daktaras

Neįveikiama tvirtovė

Jau greitai bus 50 metų, kai žmonės pakilo į kosmosą, jau ir Mėnulyje vaikščiota, ir į kitas tolimesnes planetas nusitaikyta, o mes čia, Klaipėdoje, niekaip negalime sutvarkyti kažkokios nevalyvos moters, vadinamos Papugaičiku. Kažkokia nesąmonė, sveiku protu nesuvokiamas dalykas. Moteriškė tyčiojasi iš policijos, terorizuoja visą kvartalą, ir viskas jai – kaip nuo žąsies vanduo.

Nesakytum, kad ir Lietuvoje viskas taip jau beviltiška. Žiūrėk, ir “Vilniaus brigadą” išgaudė ir susodino, ir Panevėžio “tulpinius” iki gyvos galvos į Lukiškes įkiš, net klaipėdiškį Sigitą Gaidjurgį, ir tą pričiupo, o Papugaičiko niekaip įveikti negali. Tiesiog ne moteris, o kažkokia neprieinama tvirtovė.

Bet juk rimtai pagalvojus, tai taip tikrai nėra. Yra dešimtys būdų, kaip tai nesutramdomai moteriškei ragus aplaužyti, juk vien už naminės pardavinėjimą keleriems metams į kalėjimą įkišti galima. O čia be galo ir be krašto: gaujos šunų, samanė, smarvė, valkatų vilkstinės, ir taip metų metus.

Be abejo, esmė čia toli gražu ne Papugaičiko asmuo. Esant geresniam norui ir stipresnei motyvacijai, ta moteris jau seniai būtų ten, kur ir turi būti. Bet kad vis tas mūsų bejėgiškumas, tiesiog choriška negalia, dešimtmetį besi-tęsianti inercija – gal kaip nors praeis, gal žmonės susitaikys su savo nelaime, gal aptils.

Iki tvarkos toli kaip iki Mėnulio

O kiek rašyta apie šunis! Ne tik rašyta, miesto valdžia prieš pusmetį trankė kumščiais stalą, geruoju ir bloguoju reikalavo atitinkamų tarnybų suregistruoti šunis, o likusius išgaudyti. Ir kas iš to? Juk net po asmeninio Lietuvos Prezidento Rolando Pakso įsikišimo suaktyvėjusi šuntvarkystės veikla greitai išblėso.

Koviniai šunys kaip lakstė palaidi, taip ir laksto, kaip kandžiojo žmones, taip ir kandžioja. Jau ir įvairios “mandrios” mikroschemos į šunų organizmus implantuojamos, ir “Nuaro” darbuotojų kvalifikacija lyg ir nekelia abejonių, tik šunų problema Klaipėdoje iš mirties taško nejuda.

Aišku, gyvūnas nekaltas, kad jis yra gyvūnas, kad jis yra daugiau ar mažiau agresyvus. Kalti žmonės, nemokantys ir nenorintys savo augintinių reikiamai prižiūrėti. Tad išsiaiškinkime, kas jie, kur jie gyvena, bauskime juos, priverskime sumokėti už sukandžiotų žmonių gydymą, už sugadintą sveikatą, patirtą psichologinį stresą. O dabar – sukandžiojo, išdraskė, suplėšė - ir... nieko! Pirštu pagrasino, žodžiu perspėjo, ir jei auka ar jos artimieji neparodo reikiamo atkaklumo, - viskas tuo ir baigiasi. Iki kito karto. Ir jau visiškai nesuprantama, kaip tarnyba, beje, finansuojama iš miesto biudžeto, nesugeba išgaudyti valkataujančių šunų ir kačių. Pastaruoju metu jų šiek tiek sumažėjo, tačiau iki visiškos tvarkos toli kaip iki Mėnulio.

Didelis visada laikosi ant mažo

Niekaip nesusitvarkome ir su žmogiškesnėmis problemomis. Jau net rašyti nusibodo apie miesto namų sienų terliojimą. Net graudu žiūrėti, kaip iš vakaro gražiausiai nudažyti namai per naktį vandalų paverčiami baisiomis “peckionėmis”. Jau daug metų sistemingai ir piktybiškai niokojamas miestas ir vėlei visu savo “didingumu” išlenda mūsų bejėgiškumas.

Juk niekas nesako, kad tuos paauglius reikia gaudyti ir šaudyti. Juos paprasčiausiai reikia auklėti. Bet kad galėtume auklėti, reikia žinoti ką. O ar žinome? Ne! Nes niekas tokiomis smulkmenomis neužsiima. Nėra pinigų, nėra jėgų, nėra noro! Visiškas neįgalumas!

Nors įsteigtos įvairios tarnybos ir komisijos, pamokų metu mieste pilna slampinėjančių pakampiais vaikų. Ne, tai ne tie vaikai, kurie nenueina į mokyklą arba pabėga iš pamokų. Šitie net kuprinių neturi ir, ko gero, net nežino, kokią mokyklą privalo lankyti. Specialiai rašau “privalo”, nes mokslas Lietuvoje yra privalomas. Deja, ir čia ar rankos per trumpos, ar noro trūksta, bet iki elementariausios tvarkos – toli. Vėlgi ta nelemta negalia, tas silpnumas, galiausiai – visuomenės abejingumas.

O ką daryti su Klaipėdos namais vaiduokliais? Juk jau ne tik prieš užsieniečius gėda, “sarmata” prieš vilniškius ir kauniškius. Kodėl Klaipėdoje susiklostė tokios tradicijos – nusipirkai namą, apsitvėrei jį tvora... ir sau stūkso griozdas dešimt metų. Taip ir gyvename mieste, kur, rodos, ką tik praūžė trečiasis pasaulinis karas. Vėl valdžia kviečia tokių namų savininkus, barasi, reikalauja, grasina, o viskas kaip stovėjo apgriuvę, supuvę, nušiurę, taip ir stovi tarsi dar vienas paminklas mūsų bejėgystei.

***

Pradėjome nuo naminės ir šunų, baigėme miesto griuvenomis. Tačiau juk bet kokia didelė tvarka prasideda nuo mažų, nuo paprastų dalykų. Kai tie paprasti ir maži dalykai sutvarkomi, dideli savaime atsistoja į savo vietas. Taip visada buvo – didelis visada laikėsi ant mažo. Kol taip nebus, neįgalumas liks mūsų gyvenimo būdas.