– Tai turbūt galima sieti su mūsų poilsiavimo kultūra ir apskritai požiūriu į savisaugą. Čia nereikėtų kalbėti vien tik apie skendimus, lietuviai apskritai nelabai linkę savęs saugoti. Prieš kiekvieną sezoną mes suaktyvinam mūsų prevencinius veiksmus ir tas rezultatas po truputį matosi. Tačiau, be abejo, nelaimių skaičius neatsiejamas ir nuo oro sąlygų, tas sezoniškumas tikrai jaučiasi.

– Jeigu palygintume Lietuvą su kaimyninėmis šalimis, ar čia mes kažkuo išsiskiriame? Nes Vakarų Europoje, kiek teko girdėti, žmonės prie vandens save labiau saugo.

– Na, jei lyginti Baltijos šalis, mes labai panašūs. Sunku pasakyti priežastis. Turbūt pas vakariečius didesnis gyventojų savisaugos jausmas. Galima būtų sieti ir su vandens telkinių, pritaikytų poilsiui, gausa arba su didesniu prieinamumu mokymo plaukti.

– Kiek kartų jums pačiam šiais metais teko vykti gelbėti skęstančiųjų?

– Šiais metais mūsų statistika skaičiuoja 117 gelbėjimo darbų ant vandens, čia įeina ir gelbėjimo darbai ant ledo. Panašus skaičius buvo ir pernai tokiu metu. Kažkokio didelio šuolio mes nepastebim. Tačiau mes jau turėjom nemažą kiekį nelaimių šiais metais, kuomet turėjom tuos pirmuosius skendimo atvejus atviruose vandens telkiniuose. Priežastys labai įvairios. Nors oras dar nėra labai palankus poilsiui, tačiau keletas šiltų dienų paskatino poilsiautojus judėti prie vandens telkinių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip jūs ir sakote, po šiltesnių orų bangos socialinius tinklus užplūdo žinutės, kuriose visi gyrėsi atidarę maudymosi sezoną. Bet kyla klausimas, ar tas pavasarinis vanduo, kuris tikrai dar nėra šiltas, nėra pavojingesnis negu vanduo vasarą?

– Be abejo, jis yra pavojingesnis. Yra viena dalis poilsiautojų, kurie užsiima maudynėmis šaltame vandenyje, save ruošia, galbūt jiems tai yra įprasta. Tačiau šitas pavasarinis vanduo, nors oro temperatūra ir aukšta, nebūna įšilęs. Ir tai sukelia tam tikrą šoką organizmui. Mes niekada nežinom, kaip mūsų organizmas sureaguos. Gali suspazmuoti ir kvėpavimo takus, ir raumenis. Jeigu neįsivertinsim, kokiame gylyje esame, kokiu atstumu nuo kranto, susidūrę su šiomis problemomis, galime paskęsti.

Atpažint skendimą nėra lengvas uždavinys.

– O kaip atpažinti, kada jau žmogus tikrai skęsta? Ir ar visada ant kranto esantieji turėtų iš karto pulti jį gelbėti ir kaip tai padaryti, kad ir pats gelbėtojas nenuskęstų?

– Atpažint skendimą nėra lengvas uždavinys. Tas įprastas naratyvas, kai mes galvojame, kad skenduolis skęsdamas garsiai šaukia ir mojuoja rankomis yra neteisingas. Skendimai dažniausiai vyksta tyliai. Galim pastebėt tiktai asmenį, kuris nevalingais judesiais bando išlaikyti galvą vandens paviršiuje. Paprastai kūno pozicija būna statmena. Ir ta situacija yra labai pavojinga aplinkiniams. Jeigu aplinkui esantys žmonės pastebi tokią situaciją, akivaizdu, kad vyksta skendimas ir suteikti pagalbą reikėtų labai apgalvotai. Jeigu nesi tikras, kad galėsi suteikti pagalbą arba neturi parankinių priemonių, kuriomis galėtum pasinaudoti, tikrai reikėtų apie tą pagalbą skęstančiajam galvoti labai rezervuotai, nesvarbu, ar tas skęstantysis yra tavo šeimos narys.