Pereiti į pagrindinį turinį

Nepelnytai primirštas Lietuvos nepriklausomybės gelbėtojas

2017-06-10 02:00

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui kraštotyrininkas Antanas Vaičius ragina prisiminti Mykolą Sleževičių (1882–1939) ir įamžinti jo atminimą. Būtent šis žmogus išgelbėjo jaunutės Lietuvos nepriklausomybę, laikinai perkėlė sostinę į Kauną, kur ir mirė 1939 m. pabaigoje.

Pastato paskirties metamorfozė

Pirmą kartą įžengusieji į K. Donelaičio gatvėje nuo 1991 m. veikiantį Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinį – Vaikų literatūros muziejų, patenka į tikrą pasakų šalį. Pasak šio padalinio vedėjos Daivos Šarkanauskaitės, čia vaikai susitinka ne tik su žinomų knygų personažais, bet ir pamato Kazio Borutos paties pasidarytus batus ir senutėlį lagaminą, lydėdavusį rašytoją įvairiose kelionėse, Vytės Nemunėlio fotoaparatą ir varlytę, kuria poetas puošdavosi ypatingomis progomis, ir kitus eksponatus. Tačiau šiame art deco stiliaus pastate yra į ką pasižvalgyti ir vaikučių tėveliams. Mat šį tarpukario dviejų aukštų namą 1931 m. pastatė ir jame gyveno M. Sleževičius – žmogus, 1918 m. išgelbėjęs Lietuvos nepriklausomybę.

Šiame iki šiol tik paviršutiniškai remontuotame pastate dar gausu tarpukario langų rėmų, stiklų, durų ir jų staktų, rankenų ir rankenėlių, radiatorių, parketo, grindų plytelių, laptų turėklų.

Beveik nepakitęs ir patalpų išplanavimas, židinys. Šiame name sovietmečiu veikė čia trumpai vieną rūsio kambarį nuomojusio rašytojo Petro Cvirkos memorialinis muziejus. Apie tai, kad šiame name 1931–1939 m. gyveno M.Sleževičius, byloja A.Vaičiaus iniciatyva ant pastato atsiradusi atminimo lenta.

Stojo prie valstybės vairo

Kai 1918 m. pabaigoje svetimų kariuomenių bangos ritosi Vilniaus link, iškilo grėsmė jaunutei nepriklausomos Lietuvos valstybei. Tokiu sunkiu šaliai metu dalis aukščiausių jos pareigūnų buvo išvykę į užsienį ieškoti paramos, o nežinioje likusiųjų vedliu tapo advokatas M. Sleževičius, 1918 m. gruodžio 19-ąją grįžęs iš Rusijos į Lietuvą ir gavęs pasiūlymą iš likusios Valstybės Tarybos ir pirmojo ministrų kabineto narių sudaryti koalicinę vyriausybę.

Jis nedvejodamas gruodžio 26-ąją stojo prie laikinosios vyriausybės vairo, o gruodžio 29-ąją pasirašė garsųjį dokumentą "Į Lietuvos piliečius", kviečiantį savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Įvertinęs padėtį anuomečiame Vilniuje, M. Sleževičius 1919 m. sausio 1-ąją paskelbė, kad Vilniuje palieka dirbti tik generalinį laikinosios vyriausybės įgaliotinį švietimo ministrą Mykolą Biržišką, o visas ministerijų įstaigas laikinai perkelia į Kauną. Kaip žinia, tas "laikinai" truko visą Pirmosios Respublikos laikotarpį.

M. Sleževičiaus sudaryta laikinoji vyriausybė, realiai valdžiusi šalį ir leidusi įstatymus, 1919 m. sausio 3-iąją atvyko į Kauną, tapusį laikinąja sostine, kurioje dar veikė bolševikai.

Kaip radosi Laisvės alėja

Dauguma ministerijų įsikūrė K. Donelaičio g. 68 – cariniame pastate, kuris vienintelis mieste turėjo centrinį šildymą.

"Iš Vilniaus atvykusią 14 asmenų grupę Kauno butų komendantas apgyvendino septyniuose "Metropolio" viešbučio kambariuose – po du kambaryje. Kadangi tarp vyrų buvo viena mergina – protokolų sekretorė Birutė Grigaitytė, jai reikėjo atskiro kambario. Nepatogumą gyventi trise išsprendė pats ministras pirmininkas, pakvietęs kartu į vieną kambarį krašto apsaugos ministrą Joną Vileišį ir prekybos bei pramonės ministrą Joną Šimkų", – pasakojo A.Vaičius. Tai jis prieš kelerius metus pasirūpino, kad ant minėto K.Donelaičio g. 68 pastato atsirastų istorinį faktą liudijanti atminimo lentą.

Šiame pastate M. Sleževičiaus antroji ir ketvirtoji vyriausybės dirbo iki 1919 m. spalio 2 d.

M. Sleževičiaus, J. Vileišio ir J. Šimkaus 1920–1926 m. išnuomotame devynių kambarių bute prie Miesto sodo (dabar Laisvės al. 89) ministrai ir po darbo dienos tęsdavo savo posėdžius, o 1920 m., Lenkijai užpuolus Lietuvą, vadovavo Vyriausiajam gynimo komitetui.

Kaune buvo paminėtos ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės: laikinoji sostinė ta proga pasidabino tautinėmis vėliavomis, namų languose puikavosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai, vyko iškilmingos pamaldos Arkikatedroje bazilikoje. Ta proga centrinė miesto gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja, o viena į ją atsiremiančių gatvių – Vasario 16-osios. Taip šios gatvės vadinasi ir dabar.

Galimybė atkurti kabinetą?

Tik 1931 m. M. Sleževičius, po 1926 m. gruodžio perversmo pasitraukęs iš aktyvios politikos ir tapęs žinomiausiu Lietuvoje advokatu, K. Donelaičio gatvėje pasistatė 660 kv. m namą.

Pirmajame jo aukšte buvo įrengtas advokato kabinetas. Jam talkino keli padėjėjai ir sekretoriai, o namų tvarka, šeimos židiniu rūpinosi jo žmona, kurios vardu buvo pastatytas šis namas – tai liudija čia rasti dokumentai, namo statybos planai. D. Sleževičienė vadovavo ir pačios įkurtam Raudondvario dvare Lietuvos moterų globos komitetui. Į dvarą buvo atkelta ir valstybinė vaikų našlaičių prieglauda. Maža to, D. Sleževičienė buvo išvažiavusi į JAV, kur surinko lėšų Lietuvos amatų mokykloms.

Sleževičiai savo namo rūsyje nuomojo kambarius, kurių viename 1934–1935 m. gyveno Petras Cvirka. Ketvirtį amžiaus šiame pastate veikiantis Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros padalinys dūsta nuo eksponatų gausos ir kapitalinio remonto būtinybės bei perša mintį, kad renovacijos metu galėtų rastis galimybė atkurti Lietuvai ypač nusipelniusio žmogaus darbo kabinetą jo paties namuose.


Amžininkų prisiminimai

Antanas Novickis: "Sleževičius pasitikėjo 1919 m. kariais. Jis niekuomet nesisaugojo, jokių viešų ar slaptų sargybų prie savo buto nelaikė (...) Juk ne kas kitas, o M. Sleževičiaus vyriausybė 1919 m. likvidavo Babtų respubliką ir sutriuškino lenkų POW sąmokslą nuversti Lietuvos vyriausybę ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos."

Liudas Šmulkštys: "Gražiuose nuosavuose namuose kultūringa aplinkuma. Gražus salonas, valgomasis, advokato kabinetas. Rinktiniai, brangūs baldai, rinktiniai lietuvių dailininkų paveikslai, puiki biblioteka (…) Visi moderniški įrengimai – vidaus telefonai, nišos sienose, geras kambarių išdėstymas, šauni tvarka. Parengimai, arbatėlės, išlaikyto skonio ir gausūs dalyviais. Menininkai, mokslininkai, jaunuomenė, politikos darbuotojai – dažni pobūvių lankytojai (...) Mėgdavo šokius ir dažnai vadovaudavo tradiciniams valsams. Labai atidus ponioms. Nestigo humoro ir taiklių posakių. Visada linksmas ir kalbus.

Visuomenėje – pirmose eilėse. Gausiuose posėdžiuose dažnai pirmininkaudavo (…) Kantriai išklausydavo kitų kalbas ir pabaigoje darydavo savus pasiūlymus, kurie atitikdavo kitų mintis ir dažniausiai būdavo priimamai (…) Vargu ar kas iš daugiau kaip dviejų šimtų advokatų galėjo prilygti M.Sleževičiui (…) Gražiai ir kolegiškai bendradarbiavo su (…) neužmirštamuoju kolega Zigmu Toliušiu (…) Pasibaigus byloms teismuose, beveik kasdien apie 12–13 val. juodu galima buvo sutikti Laisvės alėjoje (…) Turėjo keletą padėjėjų ir du ar tris sekretorius (…) Gerai mokėjo bendrąją ir Lietuvos istoriją. Buvo studijavęs graikų ir lotynų kalbas (...) Mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas."

Juozas Audėnas: "Paskutinį kartą M. Sleževičių mačiau 1939 m. vieną gražų spalio sekmadienio, priešpietį. Radau jį šiltai apsirengusį ir ramiai po nuvytusį gėlių darželį bevaikščiojantį. Daugiausiai kalbėjomės apie tą baisią rykštę, kurią Lietuvai atnešė Molotovo-Ribbentropo sandėris (...) Štai toji didžioji tragedija, kurią išgyveno M. Sleževičius, jau stovėdamas ant slenksčio savo turiningų gyvenimo dienų."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų