S. Žilys buvo ilgametis Popiežiškosios šv. Kazimiero kolegijos dvasininkas, buvęs Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos bendradarbis, žymus dailininkas, jam buvo suteiktas apaštališkojo protonotaro titulas.

S. Žilys gimė 1924-aisiais, 1943-iaisiais įstojo į Telšių kunigų seminariją, sovietams okupavus Lietuvą mokslus tęsė Vokietijoje, Eichštete, o po Antrojo pasaulinio karo – Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.

Jis taip pat studijavo tapybą pas Romos dailės akademijos profesorių Carlo D'Aloisio da Vasto (Karlą D'Aloizijų da Vastą).

S. Žilys dirbo Kurijos sekretoriumi ir vicekancleriu Amos vyskupijoje Kanadoje, 1956-aisiais grįžo į Romą, čia tęsė studijas, apgynė teologijos daktaro disertaciją, tapo Popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių Kolegijos Romoje prefektu, o nuo 1962-ųjų ėjo šios Kolegijos dvasios tėvo pareigas, iki 1992-ųjų dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvarijumi.

S. Žilys išleido keletą teologinių knygų lietuvių kalba: „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, jos į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos nelegaliai ir čia slaptai platinamos.

Prelatas rašė eilėraščius, kurie buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Jo eilėraščiai yra tapę religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S. Žilys yra iliustravęs knygas: savo rašytą „Gyvenimo šaltiniai“, taip pat Mario Rizzi (Marijaus Rici) knygas „Diadumena“ bei „Il trifoglio di San Patrizio“.

S. Žilys dažnai vadintas lietuviu – Popiežiaus mokytoju, nes lietuvių kalbos mokė šv. Popiežių Joną Paulių II, vertė į lietuvių kalbą šio Popiežiaus kalbas bei homilijas, daug prisidėjo prie šio popiežiaus vizito Lietuvoje 1992-aisiais

Jis taip pat nutapė šimtus paveikslų, nuo 1968-ųjų rengė asmenines darbų parodas Kanadoje, Lietuvoje, Romoje. Paveikslus dvasininkas dovanojo žmonėms visame pasaulyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Italijoje ir Lietuvoje. Dalį savo darbų padovanojo Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai.