Jeigu Seimas pritars, ateityje apie smurto šeimoje atvejus specializuotos pagalbos centrus informuos pati policija, o ne nukentėję asmenys, kaip buvo iki šiol.

Nesikreipia, nes būna šoko būsenos

Dabar galiojantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas numato, kad atvykę į įvykio vietą smurtą patyrusį asmenį policijos pareigūnai tik informuoja apie galimybę gauti pagalbą. Specializuotiems pagalbos centrams informaciją apie smurto atvejį policija perduoda tik leidus nukentėjusiam.

Įstatymo pakeitimo projektą Seime įregistravusi socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė sako, kad ši sistema turi trūkumų. Smurtą patyręs žmogus esą būna pernelyg sukrėstas ir pareigūnų suteiktą informaciją tiesiog praleidžia pro ausis. Tad pagalbos centrus apie įvykį, pasak Seimo narės, turėtų be išimčių informuoti pati policija.

"Pavasarį Seimo Moterų parlamentinė grupė buvo susitikusi su specializuotų pagalbos centrų atstovėmis ir jos išsakė savo susirūpinimą dėl kai kurių įstatymo įgyvendinimo trūkumų. Kai policija atvyksta į įvykio vietą, jie kalbasi su auka, o auka paprastai būna šoko būsenos ir ne visai į viską reaguoja adekvačiai. Tuo metu auka paprastai nežino, ko ji nori, dėl to, aš bent taip įsivaizduoju, ji ne visada pasako, kad norėtų pagalbos. Reiktų keisti įstatymą taip, kad policija būtinai kiekvienu atveju informuotų pagalbos centrą, o centras susisiektų su auka ir ji pati nuspręstų, ar jai pagalba reikalinga, ar ne", – aiškino G.Purvaneckienė.

Smurtą regėjęs vaikas – irgi auka

Parlamentarė siūlo ir dar vieną pakeitimą: kiekvienas smurtą šeimoje matęs nepilnametis, net jeigu pats fizinės prievartos nepatyrė, turėtų apsilankyti pas psichologą. Apie tai, kad nepilnametis tapo smurto liudininku, policija pagalbos centrams turėtų pranešti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po incidento.

"Vaikai traktuojami arba kaip aukos, jeigu juos pačius fiziškai sumušė, arba kaip liudininkai. O tuo atveju, kai jų pačių fiziškai nepalietė, bet jie matė, kad tėvas motiną ar motina tėvą muša, spardo, jie tampa psichologinio smurto aukomis. Vis tiek juos reikia laikyti aukomis. Svarbiausia, kad, pranešus vaiko teisių apsaugos sistemai, ji visada tokiu atveju nukreiptų konsultacijos pas psichologą", – teigė Seimo narė.

Taip pat G.Purvaneckienė siūlo, kad nukentėjęs asmuo būtų geriau informuojamas apie priemones, taikomas smurtautojui. Kitaip aukai esą kyla pavojus, nes ji nežino, kada smurtautojas bus paleistas namo.

"Aukai ne visuomet pranešama, kokių veiksmų imasi policija ir tardymo organai smurtautojo atžvilgiu. Ji nėra visiškai apsaugota, nes jai nežinant smurtautojas gali būti paleistas ir vėl užpulti ją ar vaikus", – sakė G.Purvaneckienė.

Spragą pastebėjo iš karto

Pasak Moterų informacijos centro direktorės Jūratės Šeduikienės, Lietuvoje veikia 17 specializuotų pagalbos centrų. Direktorės teigimu, apie įstatymo pataisą, kad apie smurto atvejį praneštų pati policija, pradėta mąstyti iškart, kai jis buvo priimtas 2011 m. gruodį. Viena vertus, pasak J.Šeduikienės, atvykus pareigūnams nukentėjęs žmogus iš tiesų būna patyręs šoką ir pagalbos atsisako pasiūlymo net gerai neapsvarstęs. Antra vertus, žmonės vis dar nelabai žino, kas tie specializuotos pagalbos centrai ir kokios pagalbos juose galima tikėtis.

"Specializuotos pagalbos centras teikia ekstra pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukai, t. y. socialinė, psichologinė, teisinė pagalba. Taip pat jis gali informuoti, kur žmogus gali kreiptis ir ieškoti pagalbos, kokius reikėtų atlikti pirmuosius žingsnius. Pirmiausia žmogui suteikiama informacija, kad pagalba yra ir galima jos ieškoti. Nes labai dažnai žmogus mano, kad niekas jokios pagalbos jam suteikti negali, ir tokiu atveju nesprendžia smurto šeimoje problemos", – aiškino J.Šeduikienė.

Jos teigimu, tokių centrų atstovai pritaria įstatymo pataisai, nes bet kokiu atveju centrų darbuotojai informaciją apie pagalbą suteikia profesionaliau negu policijos pareigūnai, kuriems tai – antraeilis rūpestis. Pozityviai į naujovę esą reaguoja ir diskusijose dalyvavę policijos atstovai.

"Iš principo jie reaguoja teigiamai. Policijos patrulis turi turėti daug informacijos apie tai, ką centras veikia, kokią pagalbą teikia. Galų gale jis ne visada turi tos informacijos ir gali tinkamai ją suteikti, ne visada turi laiko tai padaryti. Labai daug priklauso nuo to, kaip žmogus pasiūlys pagalbą. Tiesiog kiekvienam žmogui turi būti sudaryta galimybė ją gauti. Jeigu jis atsisako, tada tai jo sprendimas, bet jis pasako tai ne policijos pareigūnui, o specializuotos pagalbos centro darbuotojui", – pabrėžė J.Šeduikienė.

Moterų informacijos centro direktorė sakė, kad vos trečdalis visų nukentėjusių nuo smurto šeimoje į pagalbos centrus kreipiasi patys. O ir tokių pranešimų statistika nedžiuginanti – jų vis daugėja.

"Tų pranešimų nuolat daugėja, pačioje pradžioje, kai įstatymas buvo priimtas, jų buvo ne tiek daug, o dabar diena iš dienos auga. Mes aptarnaujame penkis regionus, tai per dieną gauname vieną du pranešimus", – liūdną statistiką atskleidė J.Šeduikienė.