– Ar seniai susidomėjote sparnuočiais?

– Tiesą sakant, paukščiai mano gyvenime atsirado gan vėlai – tik studijų metais, kai Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau ekologiją ir aplinkotyrą. Įstojęs turėjau pasirinkti sritį baigiamajam darbui. Man labai pasisekė, kad jau pirmame kurse turėjau nuostabų mokytoją ornitologą – profesorių Petrą Kurlavičių. Sykį jis pakvietė visus, kas nori, stebėti gamtos. Tuomet pirmą kartą pamačiau paukščius iš labai arti, per profesionalią įrangą – teleskopą, žiūronus. Iš karto supratau, kad tai bus mano sritis. Juolab kad ir vaikystėje domėjausi gyvąja gamta – vabzdžiais, žinduoliais. Esu kilęs iš Joniškio rajono, Ziniūnų kaimo. Ten kraštovaizdis daugiau agrarinis, plyti dirbami žemės plotai, bet ir gamtos nemažai. Senelis, pamenu, nutrijas augino, laikė veislinius balandžius. Galbūt ir jo veikla mano pasirinkimui įtakos turėjo?

– Tai meilę paukščiams galėjote pajusti ir anksčiau? Ar dėl šios priežasties nusprendėte žadinti ją vaikams nuo pat ankstyvo amžiaus? Juk su edukacijomis apie paukštelius esate aplankęs ne vieną darželį...

– Pažįstu daug garsių šalies gamtininkų, kurie nuo pat mažumės domėjosi gamta. O pamilo ją per pedagogus, gamtininkus ar gamtai neabejingus giminaičius. Todėl ir aš nenoriu delsti. Mano tikslas – kuo anksčiau vaikams parodyti, kokia graži gamta Lietuvoje ir kokie įdomūs gyvūnai ir paukščiai joje gyvena. Galbūt kažkuris ims ir susidomės? Padarys tai gerokai anksčiau, nei pavyko man. Jeigu vaikui bus formuojamos vertybės nuo mažumės, jis mylės gamtą, neskriaus jos, tuomet, tikėtina, ir užaugęs bus geras žmogus.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– O iš kur pedagoginė gyslelė? Juk jei edukacijos, žygiai nebus įdomūs, išrankūs šių dienų jaunuoliai paprasčiausiai nesusidomės.

– Pedagoginė gyslelė – iš Vilniaus pedagoginio universiteto. Gaila, kad jį išardė... Juk šiuo metu taip mokytojų trūksta. Su gilia pagarba prisimenu ten dirbusius dėstytojus. O edukacijas, žygius į gamtą pradėjau rengti atsitiktinai. Studijuodami antrame kurse mėgome su draugais paplaukioti Lietuvos upėmis su plaustais, baidarėmis. Jie irkluodavo, o aš dar ir gidaudavau – pasakodavau apie paukščius, jų buveines. Vienai merginai, kultūrologei Rasai, taip patiko tie mano pasakojimai, kad pakvietė mane į Verkių rūmus vesti ekskursijos. Kai ir ten visai neblogai pavyko, ėmiau galvoti, kad gal turiu talentą tokiems dalykams. Taip ir pradėjau edukatoriaus karjerą. Jau dvylika metų praėjo...

– Įdomu, ko dažniausiai vaikai per edukacijas klausia?

– Kai pasakoju jiems apie paukščius, rodau vaizdo medžiagą, filmus, atsinešu inkilų, paukščių plunksnų, jie smalsiai klauso, žiūri, o paskui teiraujasi dažniausiai to paties – kaip vieną ar kitą paukštį pamatyti ir nufotografuoti. Dar domisi, koks paukštis man pačiam kelia daugiausia simpatijų. Kadangi turiu šešerių metų dukrytę Gabrielę, su vaikais bendrauti man ne problema. Jie ne tik viską, ką jiems pasakoju, dedasi į galvą, bet ir patys labai noriai dalijasi savo įspūdžiais. Nė vienas nepraleidžia progos pasakyti, kur matė baltąjį gandrą ar rado panašią į mano atsineštą plunksną.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kuris paukštis ornitologui Gediminui yra pats pačiausias?

– Ir jums, ir vaikams sakau tą patį – sunku apsispręsti, nes paukščių pasaulyje yra daugiau nei 10,5 tūkst. rūšių. Aš pats esu matęs gal tik kokį 1 000. Ne visus mačiau Lietuvoje – teko dalyvauti ir specialiose paukščių stebėjimo ekspedicijose Argentinoje, Brazilijoje, Gambijoje, Maroke, Kipre, kitose šalyse. Kalbant apie Lietuvoje gyvenančius paukščius, grožio konkurse turbūt laimėtų tulžiai, žalvarniai, bitininkai, o man simpatiškiausios būtų liepsnelės, kurios žibina savo ryškiai oranžine krūtine ir veideliu. Jei rinkčiau pagal protą – pirmoji vieta atitektų varnoms. Ar kada matėte, kaip gudriai jos mėto riešutus (kad praskiltų), kaip greitai mokosi viena iš kitos, iš žmonių?

Dažnai ornitologai turi savo favoritus: vieniems patinka plėšrieji paukščiai (ereliai, pelėdos), kitiems (tarp jų ir man) – smulkieji, kuriuos plika akimi sunku net pamatyti. O kaip įdomiai paukščiai kalba! Jei atidžiau pasiklausytume – išgirstume, kad vienas paukštis gali turėti net keliolika skirtingų giesmelių! Vienokios jos bus skrendant, kitokios – per tuoktuves ar migraciją. Todėl vis dar tobulinu klausą, kad galėčiau visas jų treles atskirti ir atpažinti.

– Žinote tą gražią legendą apie paparčio žiedą? Tas, kas Joninių naktį jį ras, ims suprasti paukščių ir žvėrių kalbą. Gal jums, kaip ornitologui, ir žiedo nereikia – paukščių šneką ir taip puikiai išmanote?

– Ooo, būtų gerai (juokiasi). Tačiau jau galiu atskirti tuoktuvių giesmes, kurias gieda patinai. Visai kitaip skamba pavojaus šūksniai, kai koks plėšrus žvėris ar paukštis kėsinasi į lizdą su mažyliais. Kartais nė giesmės nereikia – vien iš gulbės plasnojimo mostų žinau, kad tai ji. Tos pačios zylės į pavojų reaguoja labai savitai. Jei žmogų ar katiną išvysta šalia lizdo – vienaip, jei konkurentas nori nuvilioti patelę – kitaip. Tačiau tai jau mokslininkų, tyrinėjančių paukščių garsus, darbas. Aš šioje srityje tik mėgėjas.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal vis tiek mokėtumėte pamėgdžioti kai kuriuos paukščių balsus?

– Na, pamėgdžioti juos gana sudėtinga. Yra ornitologų, kurie tai bando daryti. Tarkim, išmokę keletą atitinkamų frazių, gali išprovokuoti naktį pelėdą ar devynbalsę, kad atsilieptų. Tačiau čia labai svarbu neprasilenkti su etika. Negalima trikdyti paukščio perėjimo metu. Jei tu imituoji garsą, čiulbi kaip konkurentas, vadinasi, ištrauki paukštį iš jo natūralaus gyvenimo ritmo. Kartais tuo naudojasi fotografai, norėdami pagauti gerą kadrą. Ne piktybiškai, veikiau iš nežinojimo, kad gali jam pakenkti.

– Lietuvių liaudies tautosakoje daugiausia epitetų tenka įstabiam lakštingalos balsui. Ar iš tiesų jis toks dieviškai gražus?

– Nesutikčiau. Šiuo metu labai gražiai gieda tošinukės, vėliau parskridusios iš Afrikos, Pietų Europos. Lakštingalos čiulba iš tiesų gražiai, bet man asmeniškai labiau patinka juodojo strazdo trelės. Jo giedojimo frazė gal kiek paprastesnė nei lakštingalos, bet vis tiek labai graži. Balsingos ir karietaitės, liepsnelės. Jų balsus kinematografai dažnai naudoja garso takeliams. Lakštingala gal tik mūsų tautosakoje gražiausiai giedantis paukštis, bet jei paklaustumėte ornitologų – turbūt nė vienas jos nepaminėtų.

– Gal savo šeimoje esate ne vienas toks gamtos ir paukščių mylėtojas?

– Vienas, vienas… Nors žmona irgi arti gamtos, baigusi ekologiją. Susipažinome studijų metais. Ji mėgsta fotografuoti, bet gal daugiau ne gamtą, o žmones gražioje gamtoje. Aš ir pats nelaikau savęs gamtos fotografu. Kodėl? Nes neinvestuoju į tai labai daug laiko. Šiuo metu labiau esu susidomėjęs ugdymu ir praktiniais darbais. Dar žiūriu, kokios paukščių sankaupos yra būsimųjų vėjų elektrinių parkuose. Mažai turiu laiko pabūti pievose, miškuose. Ten filmuoti, fotografuoti. Nors tai daryti tikrai mėgstu, esu surengęs keletą parodų gamtos tematika. Šiuo metu mano gyvenimas labai greitas ir mobilus: ryte, žiūrėk, nuleki į gamtą, kažkiek pafotografuoji, tuomet mokykloje vedi edukaciją, po pietų pakalbi televizijoje ar per radiją, o vakarop išsiruoši į žygį.

– Šiemet pirmąsyk surengėte vaikams vasaros stovyklas „Pažinkime paukščius drauge“. Žadate keliauti į žygius ir ekskursijas po gamtą ir tai daryti labai lėtai… Kodėl lėtai?

– Todėl, kad ir taip visi visur ir visada bėgame, nieko nepastebime. Tarkim, einant mišku, pro mūsų galvas praskris zylė. Pasikalbėsime, kodėl ji praskrido: gal netoliese yra uoksas, o į kokį medį ji atsitūpė ir kodėl? Pirmas lygis – kai, būdami miške, kažką pamatome ir pavadiname. Tačiau mano tikslas yra kur kas gilesnis gamtos pažinimas. Dabar daugelį mokslų rekomenduojama sujungti – technologijas su muzika, menu, istorija. Kodėl? Tokiu būdu žmogui yra kur kas lengviau įsisavinti informaciją. Be to, kai vedu žmones į žygius (nesvarbu, suaugusiuosius ar vaikus), visada duodu į rankas profesionalius, kokybiškus žiūronus.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad esate dalyvavęs paukščių stebėjimo ekspedicijose Argentinoje, Brazilijoje, Gambijoje, Maroke, Kipre. Kada suspėjote?

– Dar prieš pandemiją. Organizavome tuos žygius mes, paukščių entuziastai. Nuvykę į vietą pasisamdydavome gidą arba patys būdavome žemėlapius pasidarę, kur kokių paukščių galima sutikti. Dažną ištikdavo šokas, kai per dieną 100 skirtingų paukščių rūšių pamatydavome. Daugelio jų pavadinimų nė nežinojome, nors Lietuvoje buvome įpratę visus sparnuočius pažinti. Tuomet žiūrėdavome, kaip tas paukštis atrodo, kokioje buveinėje lankosi, kaip elgiasi, kokiai paukščių šeimai priklauso – vieversinių, audėjinių, strazdinių, vanaginių ar kt.

– Įdomu, kokių nuotykių patyrėte ieškodami tų paukščių?

– Ornitologų kelionės jau savaime yra kitokios nei normalių keliautojų, kurie, visų pirma, lanko, ką? Žinomus architektūros, kultūros objektus. O mes važiuodavome, tarkime, į šiukšlyną Afrikoje, nes ten suskrenda grifai, kurie maitinasi dvėseliena. Traukdavome ir į ryžių laukus ar kažkokias salas, kur paprastam žmogui nėra ką veikti. Tačiau tik jau ne mums! Miestuose, gyvenvietėse, džiunglėse – visur ieškodavome tam tikrų paukščių rūšių, nes skirtingose vietose – skirtingos jų buveinės, prie kurių paukščiai prisirišę.

Tų istorijų visokių būdavo. Tarkime, visą dieną ieškai kažkokio paukščio, o jo kaip nėra, taip nėra. Tačiau staiga stabteli džiunglėse gamtinių reikalų atlikti ir žiū... atlekia tas ieškotasis gražuolis tiesiai į tave. Taip sykį buvo ir su kolibriu, raudonuodege kometa dėl savo ilgos uodegėlės vadinamu. Ieškojau jo ant kalno, maždaug 3 km aukštyje, atsiskyręs nuo grupės. Kai jau visai praradau viltį surasti, vienas kolibris prieš pat mano nosį pralėkė, o paskui jį dar du patinai, patelę begaudantys.

Kitą sykį Argentinoje telefonu nufotografavau man patikusį augalą. Naudoju tokią gamtininkų pamėgtą programėlę „I’m naturalist“, kur dirbtinis intelektas atpažįsta tai, ką nufotografuoji. Toje programėlėje galima laikyti nuotraukas, turėti tikslias paukščių, augalų buvimo koordinates. Taigi, kai nufotografavau tą augalą, įkėliau jį į programėlę, vienas botanikas iš Vokietijos parašė, kad tai labai retas radinys. Kad per praeitą šimtmetį rastos tik kelios vietos, kur jis auga.

– Kartais atrodo, kad mūsų paukščių plunksnos – trijų pagrindinių spalvų: juodos, baltos, pilkos. Kodėl Lietuvoje gyvenantys paukščiai ne tokie spalvingi kaip, tarkim, atogražų miškų?

– Lietuvoje yra ir labai spalvingų paukščių: dagilių, žalvarnių, bitininkų, tulžių, žaliukių ir kt. Jie tikrai labai ryškūs, blizgantys. Galbūt atogrąžų kraštuose yra daugiau paukščių rūšių? Lietuvoje jų užregistruota per 400, o tam tikrose Afrikos valstybėse paukščių rūšių gali būti gerokai per 1 000. Tarp jų, savaime suprantama, irgi pasitaikys visiškai neryškių. Paprasčiausiai TV kamerų taikikliuose dažniau atsiduria  ryškesni, gražesni, įspūdingesni, pvz., rojaus paukščiai, kolibriai ir pan. Gal todėl ir formuojasi tokia stereotipinė nuomonė, kad svetur  spalvingų yra kur kas daugiau.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Atrodo, visai neseniai sutikome parskrendančius paukščius, o štai jau galime stebėti ir pirmąją migracijos bangą. Kas tie ankstyvieji keliauninkai ir kodėl jie taip skuba?

– Palikti Lietuvą jau susiruošė paprastieji varnėnai, kuriuos mūsų žmonės dažnai vadina špokais. Jie vieni iš pirmųjų pavasarį parskrido, užaugino vaikučius ir dabar jau kelia sparnus. Taip pat matome migruojančias zyles su šeimynomis. Tą patį daro ir baltosios kielės. Minėti paukščiai instinktyviai traukia į pietus, vedami savo vidinio bioritmo, o vietoj jų į Lietuvą žiemoti atskrenda šiauriniai paukščiai. Netiesa, kad visi paukščiai į šiltuosius kraštus išskrenda rudenį, kaip dažnai manome. Migracija – ištisinis procesas, prasidedantis jau birželio pabaigoje.

Paukščių pasaulyje yra daugiau nei 10,5 tūkst. rūšių. Aš pats esu matęs gal tik kokį 1 000.

– Ar tiesa, kad paukščiai išskrenda ne dėl jiems gresiančio šalčio, bet veikiau dėl maisto trūkumo, vabzdžių stygiaus?

– Taip, tiesa. Nors klimatas šyla, žiemos šiltėja, bet paukščiai maitinasi vabzdžiais. Jų šaltuoju periodu Lietuvoje rasti sunku. Dėl šalčio mūsų sparnuočiai dar galėtų čia pasilikti, tai kartais ir padaro vienas kitas gandras, nusėdęs kokiam sąvartyne. Dar vienas jų skrydžių planavimo kriterijus – dienos trukmė. Paukščiai puikiai jaučia, kai dienos ima trumpėti, tuomet ir kelia sparnus. Net ir gandrai jau nebelaukia rugpjūčio 24-osios, Šv. Baltramiejaus dienos. Jie irgi keliomis savaitėmis anksčiau palieka gimtuosius namus. Prieš migraciją žmonės juos mato pakilusius ir sukančius ratus virš sodybų. Kodėl jie taip daro? Tikrai ne dėl to, kad norėtų atsisveikinti. Iš tiesų karštomis vasaros dienomis jie gaudo šiltas oro sroves, kurios kildamos į viršų pakelia ir paukščius. Tad gandrai, sukinėdamiesi ratais, iš tiesų taupo savo jėgas, kad sklendžiant nereikėtų daug plasnoti.

– Lietuvos ornitologų draugija baltąjį gandrą pasirinko 2023 m. paukščiu. Kodėl?

– Todėl, kad labai įdomu sužinoti, kiek jų Lietuvoje peri dabar. Pastarieji tyrimai buvo atlikti 2009–2010 m. Kviečiame į stebėjimą įsitraukti visus žmones, kurių kaime, miestelyje, sodyboje yra gandralizdis su gandrų šeimyna. Informaciją reikėtų siųsti Lietuvos ornitologų draugijai.

– Kai vedate edukacijas vaikams, turbūt visi pasako, kad gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu. O jei paprašyčiau keleto įdomesnių faktų apie jį?

– Šiuo metu gandrų jaunikliai jau ūgtelėję. Spėju, kad šįmet jų bus kiek mažiau, nes sausra. Tėvams sunku rasti maisto. Vieną dieną gandro patelė padeda vieną kiaušinį, kitą dieną – kitą, trečią – trečią. Dėl šios priežasties tarp gandrų jauniklių jaučiamas didelis skirtumas. Todėl, jei trūksta maisto, patys tėvai išmeta iš lizdo mažiausius jauniklius, kad lengviau išmaitintų likusius. Į Afriką gandrai skrenda visu būriu, bet paskui patinas nuo patelės žiemoja atskirai. Jie labiau prisirišę prie lizdo nei vienas prie kito. Kai reikia pratęsti giminę – jie kartu, bet atostogauja Afrikoje atskirai. Beje, gandrų jaunikliai, vos subrendę, taip pat išsyk traukia savais keliais. Kur kas šeimiškesnės už juos, sakyčiau, yra gervės.

G. Petkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Vasarą parkuose, prie tvenkinių, dažnai matome daug šeimų su mažais vaikais, kurių mėgstamiausias užsiėmimas – lesinti vandens paukščius batonu ar duona. Ar paukščiams tai į gera?

– Tikrai ne. Nereikia lesinti gulbių, ančių, kurios maitinasi augalais, dumbliais. Šie paukščiai augalinio maisto nesunkiai susiranda ir be žmonių pagalbos, o štai juoda duona be galo sunkiai virškinama. Šiuo metu žmonėms dar gresia pavojus pasigauti paukščių gripą. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje jau užfiksuota nemažai paukščių gripo atvejų, todėl, jei atostogaudami prie jūros rasite nugaišusį kirą – neikite prie jo artyn ir nečiupinėkite. Paukščių gripas žmonėms visiškai nepavojingas, bet jie gali būti kaip pernešėjai, t. y. užkrėsti šia liga savo namų augintinius ar močiutės gyvulėlius kaime.

– Vaikai dažnai ima į rankas viską, kas patraukia jų dėmesį. O jeigu tai graži paukščio plunksna?

– Mieste rekomenduočiau jų nerinkti: juk paukščiai lesa ir iš šiukšlių konteinerių. Tačiau jei tos plunksnos labai reikia kokiems tėvų ir vaikų darbeliams – tuomet dėl šventos ramybės nupurkškite ją dezinfekciniu skysčiu. Atsakymas į šį klausimą lygiai toks pats, kaip ir... ar galima glostyti kieme kačiuką? Paglostyti galima, bet paskui reikia nusiplauti rankas.

– Tai rinksite su dukrele paukščių plunksnas Lietuvoje ar kelsite sparnus į užsienį?

– Oi, mūsų laukia nuostabi kelionė – tiek ilsėtis, tiek ir stebėti gamtą, paukščius. Vyksime kelioms savaitėms į Seišelius. Man ten bus tikras iššūkis, nes bandysiu suderinti laiką su duokle savo hobiui ir šeimai.