Parkūro entuziastas: jeigu nori sportuoti ilgai, nesielgi pramuštgalviškai

Susidomėjo vaikystėje

Augustas pasakoja, kad nuo mažų dienų mėgo šokinėti nuo dviaukštės lovos, o mama jį filmuodavo. „Atrodo, kad nuo pat gimimo mane ši veikla domino“, – juokiasi pašnekovas.

Tradicinėmis sporto šakomis – krepšiniu ar futbolu – sako niekada nesižavėjęs. Augusto nuomone, šiose sporto šakose per daug taisyklių. „Parkūras tuo ir patraukė, kad yra laisvos formos – gali peršokti šulinį, karstytis po medžius, šokinėti, ir tai vis tiek bus parkūras“, – teigia entuziastas.

Dar būdamas pradinukas Augustas su draugais susidomėjo kieme įmantriai šokinėjančiais vyresniais vaikinais. Jie ir supažindino vaikus su parkūro bendruomene, kuri pasirodė esanti labai draugiška.

„Jie mus iškart priėmė, papasakojo, kas tai yra, pamokė, kaip taisyklingai šokinėti ir nusileisti ant kojų. Ir visa tai – per vieną dieną“, – prisimena lemtingą susitikimą, paskatinusį vėliau lankyti Šiauliuose vykusias parkūro treniruotes ir jau rimtai užsiimti šia veikla.

Galimybės: parkūro entuziastus labiausiai vilioja šio sporto teikiama laisvė judėti. / A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kova su stereotipais

Nors daugelis nesusipažinę su šia sporto šaka, tie, kurie vis dėlto žino apie ją, turi išankstinę nuomonę, kad parkūras – viena pavojingiausių sporto rūšių. Dažniausias stereotipas, kad tai šokinėjimas nuo aukštų pastatų, bėgiojimas stogais.

Augustas pabrėžia, kad nors ir yra tokia parkūro atšaka ir didelį adrenalino kiekį mėgstantys žmonės ją praktikuoja, tikri parkūro atletai sportuoja ant žemės.

„Mes viską darome labai atsargiai – įvertindami savo galimybes, todėl galiu teigti, kad čia netgi mažesnė tikimybė susižeisti nei užsiimant kitomis sporto šakomis“, – argumentuoja pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad nenori aukoti sveikatos dėl hobio. „Pats žmogus yra atsakingas už tai, ką jis daro, todėl ir prisižiūri. Jeigu nori sportuoti ilgai, nedarysi to, kas pramuštgalviška“, – teigia Augustas.

Tiesa, neslepia, kad yra pasitempęs čiurną ir susilaužęs pirštą, tačiau daugiau susižeidęs nebuvo. Prieš kiekvieną treniruotę stengiasi gerai apšilti, pratampyti raumenis – taigi į šią veiklą žvelgia atsakingai.

„Aišku, negaliu sakyti, kad, kai man bus 80, gerai jausiuosi, – mes nieko nežinome. Šis sportas dar gana jaunas. Tačiau, manau, nepamirštant  pratampyti raumenis ir neprarandant sveiko proto, viskas bus gerai“, – šypsosi jaunuolis.

Įamžina: parkūro filmavimas – šios sporto šakos aistruolius vienijantis pomėgis / A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Filmavimas – naujas hobis

Augustas ne tik dalyvauja parkūro renginiuose, bet ir filmuoja juos. Paklausus, kaip tuo susidomėjo, pasakoja, kad kiekvienas, laisvalaikiu užsiimantis riedlenčių triukais ar parkūru, mėgsta ir filmuoti. „Labai nesusiję dalykai, bet kažkodėl visiems patinka“, – juokiasi vaikinas.

Filmų kūrimas ir jų peržiūra – parkūro entuziastus vienijanti veikla. Augustas prisimena, kaip kartą, filmuojant įvairius triukus, prie jo priėjo vyresnis žmogus ir pagyrė jį. Tąkart abu nuoširdžiai pabendravo, tačiau paskui kokius ketverius metus buvo tyla.

„Vieną dieną jis man parašė klausdamas, ar norėčiau sumontuoti vieną filmuką, – dalijasi pašnekovas. – Niekada nepamiršiu tos dienos, kai man parašė: „Atsiųsk savo sąskaitą, pervesiu pinigus.“ Kai pervedė, nubėgau pas mamą ir gyriausi, kad gavau pirmą algą. Nuo to karto žinojau, kad čia yra tai, ką galiu daryti.“

Dabar parkūro filmavimas – hobis, Augustas filmuoja ir montuoja įvairius reklamos įrašus, dirba su įmonėmis. Ateityje svajoja kurti muzikinius vaizdo klipus. „Aišku, tam, kad filmuotum žinomus žmones, ir pats turėtum toks būti. Tad kol kas po truputį dirbu prie to, ruošiuosi didesniems pasiūlymams“, – dalijasi pašnekovas.

Parkūras tuo ir patraukė, kad yra laisvos formos – gali peršokti šulinį, karstytis po medžius, šokinėti, ir tai vis tiek bus parkūras.

Pavojingiau už parkūrą

Pasiteiravus, kaip šeima reagavo į Augusto susižavėjimą parkūru, vaikinas neslepia – mama tikrai bijojo. „Ne! Nejuokauk, susilaužysi kojas, nebevaikščiosi!“ – tokie buvo jos žodžiai.

„Tačiau mama buvo ir yra tas žmogus, kuris leidžia man eksperimentuoti. Ji mane palaiko, kad ir ką veikčiau“, – dalijasi pašnekovas ir džiaugiasi, kad galiausiai nuramino mamą ir gali tęsti savo veiklą. „Jei ne parkūras, juk nesikalbėtume“, – šypsosi entuziastas.

Jeigu ne parkūras, vaikinas rinktųsi dar pavojingesnę sporto šaką – motokrosą. Vaikystės svajonė gyventi ant dviejų ratų ir lenktyniauti motociklu buvo grįžusi paauglystėje, tačiau pritrūko pinigų, be to, motokrosas nežavėjo taip labai, kaip parkūras.

Augustas juokiasi, kad iš tiesų keista, jog pasirinko ganėtinai saugią ir metodiškesnę sporto šaką, nors visą gyvenimą siekė gauti kuo daugiau adrenalino.

„Atsistoju ant kokio krašto žinodamas: jeigu šuolis nepavyks – susižeisiu. Tačiau tuomet daugiau nebemąstau ir šoku. Ir tai taip verta!“ – dalijasi potyriais jaunuolis.

A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Įžvelgia perspektyvų

Nors parkūras ne itin populiarus Lietuvoje, kiekviename mieste yra po grupelę jo entuziastų. Visi jie bendrauja tarpusavyje, drauge sportuoja. Augustas išskiria druskininkiečius, kurie organizuoja parkūro gaudynes, stovyklas, ir vilniečius, rengiančius filmų peržiūrų vakarus.

Dabartinis entuziastų planas – plėsti šią sporto šaką Lietuvoje. „Žinoma, čia parkūras niekada nebus tokio lygio kaip krepšinis, bet mes tikrai turime savo vietą: galime užimti vaikus stovyklose, organizuoti įvairias kitas veiklas. Yra ir galimybių gauti paramą, jeigu parkūras būtų labiau žinomas“, – argumentuoja Augustas.

Jis juokiasi, kad šiuo metu, pabandžius prašyti paramos, daugelis visų pirma pasiteirauja – o kas yra tas parkūras?

„Norėčiau, kad, interneto paieškoje įrašęs žodį „parkūras“, galėtum pažiūrėti ir lietuviškų vaizdo įrašų, ne tik amerikietiškų. Manau, tai jau būtų pasiekimas“, – įvardija tikslus pašnekovas.

Vienas labiausiai Augustą nustebinusių dalykų buvo tai, kad atvykęs į Kauną nerado žmonių, aktyviai užsiimančių parkūru.

„Šiauliuose buvo susibūrusi penkiolikos žmonių grupelė ir dažnai rinkdavomės įveikti įvairias kliūtis, o Kaune – nieko“, – stebisi šiaulietis. Tačiau kartu ir džiaugiasi – kiek dar galima atrasti naujų vietų, kur galėtum populiarinti parkūrą!

Augustas pažįsta kauniečių entuziastų, kurie praktikuoja šį sportą kituose miestuose, nes neranda bendraminčių gimtajame mieste. „Gal ir nebuvo, bet dabar tikrai bus – subursime parkūro grupę ir bus linksma!“ – neabejoja entuziastas.

A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Apie parkūrą

• Parkūras (pranc. parkour – distancija, kliūčių ruožas) – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis.

• Žmonės, užsiimantys parkūru, vadinami parkūrininkais.

• Parkūras nemoko naudoti kokių nors priemonių, specialios įrangos, bet skatina naudotis savo įgūdžiais čia ir dabar. Medžiai, stogai, sienos – įprastos kliūtys. Labai svarbu greitai reaguoti, mokėti įvertinti aplinką ir savo galimybes.

• Parkūro šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Todėl parkūras – ir gyvenimo filosofija.

• Parkūras, dar žinomas kaip art du deplacement (judesio menas), gali būti laikomas ne tik sportu, bet ir nuotykiu, padedančiu įveikti baimes, lavinti fizinius ir protinius gebėjimus.

• Parkūras atsirado 1987 m., jo pradininkais laikomi Davidas Belle’as ir Sebastienas Foucanas.