Gyvi likę istorinio 1949-ųjų vasario 2–22 d. vykusio Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo liudininkai ne tik prisimena jo detales, bet ir sielojasi dėl apleistos sodybos likimo. Jos šeimininkai buvo priglaudę delegatus.

Sutarė dėl suvažiavimo vietos

Šiauliuose gyvenantis buvęs partizanas Viktoras Šniuolis beveik dešimt savo gyvenimo metų paskyrė pasipriešinimui okupantams. Už tai jis 25 metus kalintas Sibiro lageriuose. Tačiau į devintą dešimtį įkopęs Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo komandoro kryžiaus kavalierius neužmiršo istorinio Lietuvos partizanų suvažiavimo aplinkybių.

Po karo okupuotoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi partizanų būriai, apygardos, sritys, tačiau nebuvo vienijančios ir vadovaujančios institucijos.

1948 m. V.Šniuolis tapo Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio adjutantu. Jis prisimena, kaip L.Grigonis su kitais partizanų vadais tarėsi, kur rengti suvažiavimą. Nuspręsta: vadų suvažiavimas vyks Radviliškio rajone, Balandiškių kaime.

Delegatams – belangis kambarėlis

"Apie suvažiavimo vietą mūsų apygardoje, be vado, žinojo tik keturi partizanai: Kazimieras Laužikas, Laurynas Mingėlas, mano brolis Vytautas ir aš, – pasakojo V.Šniuolis. – Buvo parinkti žmonės, kurie naktimis per miškus vedė partizanų vadus į vietą."

Suvažiavimui buvo parinktas atokus Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemis. Sodybos šeimininkai sutiko priimti aštuonis partizanų vadus. Jiems buvo paskirtas slaptas belangis kambarėlis, įrengtas tarp dviejų galų trobos krosnių.

Suvažiavimo delegatų pėdsakus snieguotame lauke užžerdavo didelėmis eglišakėmis, kurios buvo velkamos paskui arklio tempiamas roges.

Laikina Lietuvos sostinė

"Nors delegatus reikėjo ir pamaitinti, ir suteikti nakvynę, ir jų drabužius išskalbti, joks pašalinis nieko nepastebėjo. Sodybos šeimininkė buvo nepaprastai rūpestinga. Ją vadinome Partizanų motina. Dar ir dabar dažnai pasimeldžiu už jos kantrybę ir gerumą", – kalbėjo V.Šniuolis.

Jis prisimena, kaip Rytų Lietuvos partizanų srities štabo atstovas Juozas Šibaila-Merainis pajuokavo: "Ši sodyba per suvažiavimą laikinai tapo Lietuvos sostine."

Sajų dukra Stasė pranešė suvažiavimo delegatams, kad ketina tuoktis ir atsiklaupusi paprašė partizanų vadus palaiminti. Dabar ji garbaus amžiaus, sunkiai ką prisimena. O istorinė jos tėvų sodyba baigia sunykti.

Sodybos šeimininko S.Sajaus anūkas Dainius Sajus su Radviliškio rajono savivaldybe ne kartą tarėsi, kad ji galėtų įsigyti istorinę sodybą, bet rajono valdžia atsisakė, o Sajų palikuonys neturi pinigų senelių trobai sutvarkyti.

Istorinis bunkeris svirne

Prabėgus maždaug devynioms dienoms nuo suvažiavimo pradžios sužinota, kad gretimame kaime prasidėjo kratos. Suvažiavimo delegatams Balandiškiuose tapo nesaugu. Jie buvo nuvesti į kitą kaimą – Minaičius.

"Mano tėvai leido partizanams įsirengti sodybos svirne štabo bunkerį", – pasakojo sodybos šeimininko Stanislovo Mikniaus dukra Julija. Jai tada buvo 13 metų.

"Bunkeryje buvo įrengtos kelios vėdinimo angos, kurios užsibaigdavo vamzdžiu svirno pamatuose. Toje vietoje laikėme sukrautas malkas. Bunkeryje degė žibalinės lempos ir buvo keliais aukštais įrengtos dvi gultų eilės", – prisiminė Julija.

Pasirašė prie žibalinės lempos

Miknių svirno dangtį, slėpusį angą į bunkerį, reikėdavo užpilti žemėmis ir ją sutrypti, apibarstyti šiaudais. Dvi paauglės – Julija su seserimi kelis kartus per dieną pakeldavo sunkų dangtį ir išleisdavo partizanus laukan arba paduodavo jiems valgį. Miknienė skalbė jų drabužius ir džiaustė troboje, nes lauke tai daryti būtų tolygu savižudybei.

"Vasario 16-ąją istorinė partizanų deklaracija buvo pasirašyta bunkeryje prie Trispalvės, degant žibalinei lempai. Tyliai dainavome patriotines dainas. Beveik visi suvažiavimo dalyviai buvo uniformuoti ir turėjo ginklus", – prisiminė Julija.

Buvo priimta daugybė svarbių dokumentų, tarp kurių ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) politinė programa, Vasario 16-osios deklaracija, ginkluoto pasipriešinimo taktika ir kt.

Sėkla buvo daigi

Tuoj po suvažiavimo po Lietuvą pasklido V.Šniuolio brolio Vytauto parengtas laikraštėlis "Prie rymančio Rūpintojėlio", kuriame tautiečiai buvo supažindinti su suvažiavimo sprendimais. Šis leidinys apstulbino NKVD.

Tačiau pasiekti užsibrėžtų tikslų LLKS nepajėgė ir nespėjo – visi partizanų vadai žuvo kovose arba buvo sušaudyti. Vėliausiai, 1957 m., suimtas ir nukankintas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, o LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, paprastai kalbant – ketvirtasis Lietuvos Respublikos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, buvo sušaudytas 1954 m.

Vis dėlto šio Sąjūdžio pasėta laisvės siekio sėkla buvo daigi – per visą sovietmetį lietuviai įvairiomis formomis priešinosi okupacijai. Pasipriešinimas išaugo į naują Sąjūdį, atvedusį mūsų tautą į 1990 m. Kovo 11-ąją.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Burauskaitė

1949 m. Vasario 16-osios deklaracija – vienas svarbiausių LLKS priimtų dokumentų, kuriame įvardyti esminiai dalykai: LLKS Taryba yra vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, LLKS organizuotas pasipriešinimas okupantams yra teisėtas, o nepriklausoma Lietuvos Respublika – pagrindinis tautos siekis. Šiame dokumente pasisakoma už demokratinę respubliką, laisvus ir slaptus rinkimus į Seimą, lygias teises visiems piliečiams. Taip buvo subrandinta parlamentinės demokratinės respublikos vizija.

Vasario 15-ąją Minaičiuose iškilmingai pažymėsime 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos 60-metį. Užsuksime ir į visiškai apleistą Sajų sodybą Balandiškiuose.