“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Pasirašinėjimo magijos rūpesčiai ir bėdos

Socialinių mokslų daktaras

Paprastai kalbant, dokumentus pasirašančius žmones Lietuvoje įprasta gerbti. Štai Vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarų vardais vadinamos miestų ir miestelių gatvės, mokyklos bei įvairios premijos. Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo signatarams nemokamai suteikiami žemės sklypai, įsipareigota palaidoti juos valstybės lėšomis. O ir šiaip žmonėms knieti turėti namuose kokio nors pagarsėjusio žmogaus parašą. Štai klaipėdiškės paauglės net cypdamos stumdosi prie buvusių Statybos tresto kultūros rūmų, kad tik gautų savo dievuko dainininko Stano autografą, vyresni medžioja Lietuvos krepšininkų parašus, o visiškai solidūs ir savimi patenkinti dėdės taikosi pakišti poezijos knygas ar romanus į miestą atvykstantiems jų autoriams.

Nieko nereiškiantys brūkštelėjimai

Be abejo, parašas turi savo magiją. Psichologai yra įrodę, kad parašas labai gerai atspindi asmens savybes, charakterio bruožus, netgi profesinius įgūdžius. Plačiai žinoma, kad parašo individualybė nesunkiai leidžia nustatyti jo autorių. Taigi parašas mūsų gyvenime vaidina labai reikšmingą vaidmenį, ir tas jo reikšmingumas ypač padidėja, kai nuo parašo priklauso žmonių piniginiai, turtiniai ir visokie kitokie santykiai.

Dar ir dabar miesto gatvėse sutinku vyriškį “be konkrečios gyvenamosios vietos”, kuris man kiekvienąsyk priekaištauja, kad aš jam sulaužęs gyvenimą. O istorija labai paprasta ir labai tipiška nūdienos Lietuvai. Sugalvojo žmogus su bičiuliu verslą daryti. Užstatė banke savo butą, gavo kreditą, pinigus atidavė bičiuliui ir dar parašė raštą, kad įpareigoja jį su tais pinigais elgtis, kaip tas išmano. Bičiulio išmanymas nebuvo didelis. Pinigai kaipmat dingo, kredito grąžinti nepavyko, bankas butą pasiėmė, o naivusis pasirašinėtojas labai greitai tapo asmeniu be nuolatinės gyvenamosios vietos. Daug kartų kreipėsi į mane kaip į miesto galvą reikalaudamas tiesos ir teisingumo, teismo buvusiam bičiuliui ir dar daugybės visokių dalykų. Deja, kaip gali padėti žmogui, kuris kažkam atiduoda pinigus ir dar pasirašo, kad leidžia jais disponuoti laisva valia.

Šią istoriją aprašiau todėl, kad netrūksta ir daugiau tokių ar panašių atvejų, kada patiklūs, geraširdžiai ir nepikti žmonės pakliūva ant avantiūristų meškerės. O pastariesiems neegzistuoja jokie socialiniai ryšiai ar moraliniai varžtai. Jei tik turės galimybę, apgaus brolį, kaimyną, draugą. Išvilios turtą, pinigus, įkalbės pasirašyti, rodos, visiškai nekaltą dokumentą ar šiaip popierių. O vėliau, žiūrėk, tas nieko nereiškiantis brūkštelėjimas tampa neįveikiama kliūtimi siekiant atgauti prarastą turtą ar pinigus.

Nuolankumo kaina

Tačiau, nepaisant gausybės laikraščiuose aprašytų apgaudinėjimo istorijų, žmones vis tiek užkeri nenumaldomas noras pasirašyti.

- Močiut, pasirašyk, kad namą perleidi mums, mes tave iki pat “smerties”, juk niekas nėra amžinas, gražiai prižiūrėsime, o kai jau išvyksi susitikti su Dievu, turtas atiteks mums.

Ir pasirašo močiutė! O tekste nė nepaminėta, kad tas turtas į kitas rankas pereis po mirties. Tad po pusmečio turtingoji močiutėlė jau sėdi ne savo namo prieangyje palaimingai žvelgdama į savo išpuoselėtą sodą, bet kokiame nors lūšnyne ir ašarodama guodžiasi panašaus likimo draugėms.

Pasirašyk, kad neturėsi pretenzijų, pasirašyk kad viskas gerai, pasirašyk, kad visą skolą atidaviau, o likutį atnešiu rytoj, pasirašyk, kad viskas suderinta, o dėl smulkmenų susitarsime, pasirašyk, kad gauni minimalią algą, o likusią dalį mes tau atiduosime vokelyje... Tokie ir panašūs reikalavimai pasirašyti yra tapę kasdienio mūsų gyvenimo norma. Taip sakant, pirma pasirašyk, o jau paskui mes būtinai padarysime tai, už ką tu mums pinigus sumokėjai. Ir jeigu pasirašysi - tikrai nepadarys, tikrai nepataisys, tikrai neatiduos, tikrai nepridės prie atlyginimo tiek, kiek suderėjote.

Ir žmonės tai nujaučia, tačiau tas prakeiktas dar likęs patiklumas tiesiog vedžioja popieriuje ranką: “pretenzijų neturiu”, “sutinku”, “neprieštarauju”. O apačioje būtinai - data ir parašas!

Tipinių sutarčių spąstai

Nereikia skubėti pasirašinėti ir gausybės nūnai žmonėms grūdamų sutarčių su bankais, lizingo kontoromis, telefono paslaugas teikiančiomis firmomis. Ypač reikia būti atsargiems pasirašant sutartis su šilumos, šilto ir šalto vandens tiekėjais, komunalininkais. Dažniausiai tokios, kažkodėl tipinėmis vadinamos sutartys yra nepaprastai ilgos, sudėtingos ir parašytos tokia nesuprantama kalba, kad normaliam žmogiškam suvokimui yra neprieinamos. Dešimtys punktų, gausybė papunkčių, išlygų, citatų iš įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, specifinių terminų tokias sutartis daro labiau panašias ne į dviejų juridinių subjektų santykių apibrėžimą, bet į Nostradamo pranašystes, kur neaišku - nei kas, nei kada, nei kur įvyks, bet tvirtai žinai, kad mokėti reikės.

Net paviršutiniška daugelio tokių sutarčių analizė rodo, kad bet kokiu atveju nukenčia paslaugos gavėjas. O jos teikėjas - bankas, lizingo kontora, šilumos tinklai, komunalininkai, pasislėpę už sutarčių teksto painiavos, visada lieka teisūs ir tą savo tiesą mikliai įrodo teismuose.

Deja, žmonės yra priversti tokias sutartis pasirašyti. Juk nesėdėsi pusdienį prie krūvos popierių, nestudijuosi jų, kai čia pat tau prieš akis kojomis trypia guvus vaikinas, vis nekantriai pratardamas: “Ką Jūs, ponia, čia skaitote, juk tai tipinė sutartis, kurią jau pasirašė visi Jūsų kaimynai”. Ką darysi - negi kas nors nori atrodyti kvailesnis už kaimynus. O paskui prasideda bėdos, į kurias reaguojama stereotipiškai: “Žiūrėkit į sutartį, Jūs gi patys pasirašėte!”

Tad ką reikia daryti? Visų pirma niekada nepasirašinėk popierių, kurių turiniu abejoji ar nesupranti. Niekada nepasirašinėk, jei to reikalaujama primygtinai arba su paraginimais. Nepasirašinėk, kai yra meilikaujama ar kitaip pataikaujama. Trumpai drūtai tariant - jei gali, nepasirašinėk! O jei negali, prieš pasirašydamas pasitark su išmanančiu žmogumi, geriausiai - su advokatu.

Taip bus ramiau, saugiau ir jaukiau. Tada nereikės kaltinti nei savęs, nei kitų dėl savo nepavykusio gyvenimo.