Pavojai užgriuvo greitai
Šiandien Lietuvai svarbiausias prioritetas – valstybės saugumas. Ir prieš 108 metus, paskelbus nepriklausomybę, vienas iš esminių uždavinių buvo sukurti savo kariuomenę ir turėti patikimų sąjungininkų.
Tiesa, pasakoja Lietuvos Respublikos tarpukario kariuomenės istorijos tyrinėtojas, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis, pačioje nepriklausomybės pradžioje kariuomenės klausimas buvo atidėtas, nes realios grėsmės tarsi nebuvo – buvome gavę Vokietijos garantijas gynybos prasme, tikėjomės, kad tuo metu Lietuvoje dar esančios Vokietijos pajėgos garantuos tam tikrą apsaugą. O Lietuvos Taryba susikoncentravo į kitus svarbius valstybės kūrimo reikalus. Buvo tik registruojami potencialūs kariuomenės karininkai, kurie galėjo ateiti į būsimą kariuomenę ir tapti jos kūrimo branduoliu.
Tačiau situacija radikaliai pasikeitė jau 1918 m. pabaigoje, kai Vokietija lapkritį pasirašė Kompjeno paliaubų sutartį. De facto pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietija pradėjo atitraukti savo pajėgas, grąžinti jas į tėvynę. Į jų apleidžiamas teritorijas pradėjo veržtis bolševikinės Rusijos kariuomenės pajėgos, jas užiminėti, kartu skleidžiant bolševikinę ideologiją.
„Tad 1918-ųjų pabaigoje mūsų jauna valstybė susiduria su labai rimtu iššūkiu: veikia Laikinoji vyriausybė, tačiau Lietuva dar neturi nei sienų – tik tam tikrą būsimo valstybingumo projekciją, nei kariuomenės – lapkritį tik pradedame formuoti pirmą pėstininkų pulką, o į mūsų etnines teritorijas veržiasi bolševikinės Rusijos kariuomenė ir kyla pavojus nepriklausomybei“, – primena J. Vaičenonis.
Tada valstybė ėmėsi šių degančių klausimų. Vyriausybė anuomet išgyveno krizę, įvyko ministrų pirmininkų kaita. Naujasis premjeras Mykolas Sleževičius ėmėsi sprendimų telkti savanorius, paskubomis kurti savą kariuomenę tebesant ir vokiečių pajėgoms.
Galiausiai situacija taip paaštrėjo, kad teko užleisti Vilnių, Vyriausybė persikėlė į Kauną, o 1919 m. sausio 5-ąją iš Vilniaus pasitraukia ir paskutiniai Vilniaus karo komendantūros kariai, nes jėgos nelygiavertės, gintis dar nesame pasirengę.
J. Vaičenonis pasakoja, kad kariuomenės kūrimo darbai perkelti į Kauną, Alytų. Situacijai negerėjant, sausio 11-ąją M. Sleževičius kreipėsi į Vokietiją prašydamas pagalbos apsaugoti mūsų valstybingumo daigus. Vokiečiai į šį prašymą atsiliepė. Atvyko saksų savanorių pajėgos, kurios kartu su negausiais, vos kelių kuopų pirmaisiais Lietuvos kariuomenės savanorių padaliniais laikė besiformuojančią fronto liniją.
Prasidėjo Nepriklausomybės karas, 1919 m. vasario 7-ąją mūsų savanoriai ties Kėdainiais stojo į pirmą savo mūšį su bolševikinės Rusijos kariais. Patyrėme ir pirmąsias aukas – po poros dienų žuvo pirmasis mūsų kareivis Povilas Lukšys.
Galima sakyti, kad mūsų kariuomenės formavimo procesas prilygsta herojiškam žygdarbiui, nes viską reikėjo sukurti praktiškai nuo nulio, neturint pajėgumų juos išsimokyti, jiems iš karto reikėjo stoti fronto linijoje su ginklu rankoje ir ginti savo žemę, savo valstybingumą, jo pamatus.
Situacija sudėtinga, tačiau sąveikavome su saksų savanoriais, vokiečių pajėgomis, kurios padėjo ir ginkluote, ir pajėgumais. „Simboliška, kad šiandien turime besiformuojančią Lietuvoje taip pat Vokietijos kariuomenės brigadą. Tokią partnerystę galime įžvelgti ir anuomet, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, būtent tuo mūsų valstybei svarbiu lūžio momentu, kai reikėjo apsaugoti valstybingumo pamatus“, – paralelę įžvelgia J. Vaičenonis.
Turėdami tokį kaip ir užnugarį iš Vokietijos pusės formavome savo kariuomenę, tačiau toks procesas užtrunka. Per kelis pirmuosius mėnesius pavyko apsaugoti Kauną, Alytų, juose, pietvakarių Lietuvoje pradedama telkti mūsų kariuomenė ir gegužės pradžioje jau turėjome apie 10–11 tūkst. karių.
„Galima sakyti, kad mūsų kariuomenės formavimo procesas prilygsta herojiškam žygdarbiui, nes viską reikėjo sukurti praktiškai nuo nulio, neturint pajėgumų juos išsimokyti, jiems iš karto reikėjo stoti fronto linijoje su ginklu rankoje ir ginti savo žemę, savo valstybingumą, jo pamatus“, – pabrėžia J. Vaičenonis.
Tuo pačiu metu reikėjo vystyti daug sričių. Pavyzdžiui, aviacijoje iš pradžių didžioji dalis pilotų buvo vokiečiai, savus dar turėjome parengti, o tai užtrunka.
Karininkų stygius
Viena opiausių problemų buvo ta, kad kovoti su įsiveržusia bolševikine kariuomene Lietuva turėjo labai ribotą karininkų ir puskarininkių skaičių, o augant karių skaičiui jų trūkumas dar labiau ryškėjo. „Karių gali turėti, tačiau jiems reikia vadovauti“, – pabrėžia J. Vaičenonis.
Pradėta formuoti Karo mokykla. Imta šaukti norinčiuosius tapti Lietuvos kariuomenės karininkais ir atsiliepė labai nemažai žmonių, tokiu keliu eiti ryžosi keli šimtai vyrų. Pagreitintam pradiniam mokslo etapui iki pirmojo karininko laipsnio buvo numatyta maždaug keturi mėnesiai. Pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų laida išleista liepos pradžioje.
Ant vienos ar dviejų rankų pirštų galėjome suskaičiuoti aukštesnio rango karininkus, turėjusius darbo patirties kariuomenės štabe ar vadovaujant didesniems kariniams daliniams, kurie galėjo būti aukščiausia vadovybe. Kariuomenės vadovybės korpusas suformuotas tik 1919-ųjų gegužės pradžioje. Pirmuoju Lietuvos kariuomenės viršininku tapo Silvestras Žukauskas, kuris tuo metu ne tik turėjo generolo laipsnį, bet ir neįkainojamos patirties iš Pirmojo pasaulinio karo, kur fronte vadovavo didelėms pajėgoms.
Karinė žvalgyba lygiai taip pat buvo svarbi. Ji buvo formuojama lygiagrečiai su kariuomenės vadovybe, kariuomenės štabu.
Ginklas – kas trečiam
Pirmasis 1919-ųjų pusmetis buvo sudėtingas ir kariuomenės aprūpinimo prasme. „Kad ir toks pavyzdys: iš dvaro kilęs karininkas Julijonas Reikala, 1919-ųjų kovą ir balandį kovojęs su bolševikinės Rusijos kariuomene fronto linijoje, vadovavo 150 karių, tačiau šautuvų turėjo tik 50. Tai eina su 50 vyrų, pakariauja, tada šie grįžta ilsėtis, perduoda šautuvus kitam 50-ukui, tada šis eina į fronto liniją. Karininkas rašo į Krašto apsaugos ministeriją – duokite ginklų. Gauna atsakymą – neturime“, – pasakoja J. Vaičenonis.
Labai trūko ginkluotės, valstybei tam stigo lėšų, tad iš Vokietijos buvo paimta paskola. Buvome pajėgūs įsigyti tik lengvosios ginkluotės, apie artileriją nebuvo nė kalbos, vieną kitą patranką pavyko gauti iš Vokietijos pajėgų. O dar reikėjo karius ir aprengti.
Kelių ginkluotei gauti buvo kuo įvairiausių. Besitraukiančių vokiečių karių ginklai buvo išmainomi į maisto produktus ir kitus dalykus.
Prie Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje dirbusi tam tikra karinė misija taip pat rūpinosi kariuomenei reikiamais ištekliais: pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, iš sandėlių Europoje galėjome įsigyti aprangos, ekipuotės, ginklų. Visa tai buvo gabenama laivais ir pasiekdavo Lietuvą per Liepojos uostą.
Kai lapkritį nugalėjome bermontininkų pajėgas, iš jų perėmėme milžinišką turtą – lėktuvų dalių, minosvaidžių, artilerijos pabūklų, šaudmenų. Tai buvo iš tikrųjų labai didelė paspirtis Lietuvos kariuomenei. 1920 m. pradžioje iš JAV ir Didžiosios Britanijos pavyko gauti daug aprangos, praktiškai iš karto buvo perrengta visa kariuomenė.
„Lietuva tuo metu jau turėjo apie 30 tūkst. karių, tad galima įsivaizduoti, ką reiškia tiek aprengti ir gauti jiems ginklų. Mūsų valstybės pareigūnai dėjo daug pastangų, kad suorganizuotų tą paramą, bet čia buvo ir nemažas Amerikos lietuvių indėlis, jie prisidėjo ir tarpininkavo, kad Lietuva ją gautų. Suvokti ano meto mūsų valstybės situaciją padeda ir faktas, kad, kalbant apie finansus, maždaug 60 proc. viso valstybės biudžeto atiteko gynybos reikmėms, kariuomenei ir jos aprūpinimui“, – sako J. Vaičenonis.
Ne dėl žemės ar pinigų
Ar karininko profesija buvo prestižinė, geriau apmokama, o gal savanoriai ėjo į karą dėl pažadėtos žemės? J. Vaičenonis įsitikinęs: prisijungti prie kariuomenės skatino tikėjimas savo valstybės laisve. Į karininkus ėjo ne dėl algos, juo labiau kad anuo metu pinigas labai greitai nuvertėdavo, infliacija buvo labai didelė. Atvirkščiai – tarp karininkų buvo kelios dešimtys dvarininkų, kitų turtingesnių žmonių, kurie, įstoję į kariuomenę savanoriais, dar prisidėdavo ir prie jos finansavimo.
Pavyzdžiui, Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis, žinoma ir gerbiama asmenybė, Kaune turėjo spaustuvę, finansavo savanorių būrį, savo pinigais juos aprengė ir apginklavo. „Tokių pavyzdžių buvo ne vienas ir ne du. Mūsų kariuomenė laikėsi ne tik valstybės, bet ir privačių žmonių iniciatyva. Kartais sakoma, kad pažadėjo žemės, tai dėl jos visi stojo į kariuomenę savanoriais. Nieko panašaus“, – sako J. Vaičenonis.
Tai paneigia ir naujausi istorikų tyrimai. Profesorius Vykintas Vaitkevičius kartu su Algimantu Stalilioniu analizavo Pumpėnų valsčiaus savanorių gyvenimus ir likimus. Jų paletė marga – ir kaimiečiai, ir miestiečiai, ir bajorai. Tyrime išryškėjo, kad tikrai ne žemės pasiūlymas buvo pagrindinis savanorių antplūdžio faktorius. Pirmoje vietoje buvo tikėjimas savo valstybe, meilė Lietuvai, o ne kokios nors materialinės vertybės, kurios vėliau, žinoma, turėjo įtakos jų gyvenimui, nes už nuopelnus jie gavo žemės, ją dirbo.
Savanorio statusą turėjo apie 10 tūkst. karių, o kariuomenėje 1920 m. pabaigoje–1921 m. pradžioje, baigiantis Nepriklausomybės karui, buvo apie 30 tūkst. karių, vadinasi, kas trečias buvo atėjęs kaip savanoris. Pagal poreikį buvo skelbiamos ir mobilizacijos, juolab kad kariuomenei reikėjo ir medikų, ir kitų sričių specialistų.
Žinoma, pasak J. Vaičenonio, tam tikro nuovargio žmonių sąmonėje anuomet būta ir tai natūralu. Baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, tie keleri metai nualino kraštą, žmonės jautė nepriteklių, apie 60 tūkst. Lietuvos žmonių buvo paimta į Rusijos kariuomenę, iš jų apie 20 tūkst. buvo patekę į nelaisvę Vokietijoje. Galima suvokti, kad šie žmonės jau buvo atkariavę. O čia ir vėl karas, tad turbūt nelengva buvo pasakyti, vėl ateik, vėl kariausime ir neaišku kiek. Tačiau tikėjimas valstybe suveikė.
„Lygiagrečiai su kariuomenės veiksmais, karu už nepriklausomybę, valstybei buvo iššūkis sutelkti visuomenę, susigrąžinti žmones, kurie turi profesijas, turi amatą, kurie gali kurti valstybę, mokyti vaikus, gydyti žmones, būti administratoriais, valdininkais, nes per Pirmąjį pasaulinį karą daug žmonių išsibarstė po pasaulį, šimtai tūkstančių bėgo nuo karo. 1919-ieji buvo turbūt patys reikšmingiausi, kertiniai metai Lietuvos valstybingumui“, – mano J. Vaičenonis.
Jis atkreipia dėmesį, kad nemažai mūsų kariuomenės kūrimo pirmeivių įnešė didžiulį indėlį ne tik į nepriklausomybės kovas, bet ir vėliau, kuriant Lietuvos valstybę. Vienas pirmųjų karo komendantų Juozas Šarauskas buvo vienas tų, kurie formavo pirmųjų savanorių būrį Kėdainiuose ir iš karto stojo į kovą pirmuose Nepriklausomybės karo mūšiuose. Vėliau jis buvo Lietuvos skautijos vadas, lyderis, kuris ugdė jaunimą.
Amerikos lietuvis Steponas Darius sugrįžo į Lietuvą 1920-aisiais, įstojo į Karo mokyklą, buvo jos ketvirtos laidos absolventas. Jis save matė kaip karį, turėjo patirties iš Pirmojo pasaulinio karo frontų, tapo karo lakūnu, o 1923-iųjų sausį buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo lyderių.
S. Dariaus atsiminimai atskleidžia, kad jis galvojo ne tik apie fronto liniją, bet ir apie valstybės ateitį, jos ekonomiką. Jis kvietė savo pažįstamus, draugus važiuoti į Lietuvą, čia investuoti, kurti verslą.
Ko galime pasimokyti
Taip didvyriškai kūrėme savo kariuomenę. Vis dėlto ji 1940-aisiais neapgynė nepriklausomos valstybės. „Nuolat diskutuojame, kaip buvo galima pasielgti ir kaip tuo metu buvo pasielgta. Žinoma, kariuomenė turi veikti pagal statutą, laikytis įsakymo. Anuomet mūsų kariai tokio įsakymo negavo“, – aiškina J. Vaičenonis.
Tačiau, pasak istoriko, reikia suvokti ano meto aplinkybes. Tuo metu Vokietija buvo įvardyta kaip pagrindinis priešas, be to, visai neseniai ji buvo atplėšusi Klaipėdos kraštą. O partnerystė su sovietais bent jau ideologiškai nebuvo formuojama kaip kažkas, kas gali mus sunaikinti.
„Tačiau kai jau per pirmuosius okupacijos metus patyrėme, ką reiškia gyventi prie sovietų, pamatėme represijas, protas išblaivėjo ir žmonės, kurie buvo rengiami pasipriešinimui, stojo į savo pirmąją kovą 1941-ųjų birželio sukilimo metu. Jis kilo ne kuriame viename mieste – įsiplieskė visoje Lietuvoje, į jį įsijungė tūkstančiai kovotojų. Vėliau kova persikėlė į rezistencinį judėjimą ir partizaninį karą“, – pasakoja J. Vaičenonis.
Ar šiandien, kai valstybės saugumas, gynyba – prioritetas numeris vienas, galėtume pasimokyti iš Lietuvos nepriklausomybės pradžios kariuomenės? „Manau, svarbiausia yra tikėti savo valstybe ir to tikėjimo neprarasti. Jei jis bus, manau, tikrai atsiras sveiko proto ir sprendimai bus tokie, kurie turėtų neapvilti. Aš tikrai tikiu, kad mūsų kariuomenė yra pasirengusi dienai X ir prireikus duotų atkirtį, o tada, manau, paskui juos žengs ir likusi dalis visuomenės, kuri taip pat palaipsniui tam rengiama“, – tiki J. Vaičenonis.
Šiandien labai sparčiai auga Lietuvos šaulių sąjunga, kuri taip pat rengiasi gynybai, ugdo jaunimą, deda milžiniškas pastangas, kad galimiems iššūkiams paruoštų didžiąją dalį visuomenės. Istorikas primena, kad tarpukariu taip pat turėjome stipriai vystomą Šaulių sąjungą, kurią okupantas matė kaip vieną pagrindinių taikinių, prieš kurį reikia veikti pačioje okupacijos pradžioje, nes ją siejo su grėsme.
„Manau, ir dabar panašiai, nes pagrindinį vaidmenį užtikrinant valstybės saugumą turi suvaidinti būtent pilietinė visuomenė, žinoma, sąveikaudama su kariuomenės pajėgomis“, – neabejoja Lietuvos kariuomenės istorijos tyrėjas.
(be temos)